Ugnės Vasyliūtės nuotrauka

 

Interneto eros pradžioje vienu metu naudojau slapyvardį „klaidų kolekcininkas“, nors visuomet pašėlusiai bijojau klysti. Ir dabar kartais nepatikiu, kad klaidos yra leistinos ar pateisinamos, kartais net per pokalbius su įvairiais pažįstamais, ypač tais, kurie kam nors vadovauja, pagaunu save vis bandantį išgauti patvirtinimą, kad žmonės klysta, kad taip tiesiog įmanoma, kad tai nėra pasaulio pabaiga. Beje, kartai žaviesi tuo, ko bijai.

Aldousas Huxley „Puikaus naujo pasaulio“ pratarmėje, parašytoje, regis, po 14 metų nuo romano pirmo leidimo, samprotauja, kad besaikis atgailavimas dėl klaidų ar kalčių yra nepageidautina bei žalinga būsena. Autorius prisipažįsta, kad, norėdamas „pataisyti“ kūrinį, iš esmės privalėtų jį perrašyti, o tai esą bergždžia ir sunaikintų ne tik trūkumus, bet ir privalumus. Vis dėlto išdėsto, ką būtų keitęs, jei kūrinį perrašytų. Tai kelia šypseną, nes, kad ir kaip norėtum, tų klaidų neįmanoma apeiti, reikia sąveikauti su jomis, o kūrinių ir kūrėjų trajektorijos bei senėjimas gali būti dramatiškai skirtingi.

Apie tai pagalvoti paragino ne kas kitas, o naujas Gintaro Varno pastatymas Jaunimo teatre tuo pačiu pavadinimu – „Puikus naujas pasaulis“. A. Huxley’o distopinį romaną G. Varnas pavertė ryškiu scenos įvykiu, sukonstravo beatodairišką ir visa apimantį „laimės“ aparatą, traiškantį šviesios, adekvačios ateities viltį, o gal kaip tik pabrėžiantį, kad tai, kur kristalizuojasi viltis, irgi yra melas. Spektaklis didelis ir išvaizdus: Vytauto Narbuto sukurta scenografija ir asketiška, ir atvirai įsileidžianti projekcijas, reklamas, spalvų prisodrintą modernybės koncentratą. Juozo Statkevičiaus kostiumai stiprina distopinio pasaulio tikrumo įspūdį: jie elegantiški, patrauklūs, keliantys susižavėjimą bei pagal poreikį pagarbią baimę; jie neleidžia „Puikaus naujo pasaulio“ matyti kaip šaržo ar parodijos, pateikia kaip tikėtiną, kaip išplaukiantį iš to, kaip gyvename dabar. Dominyko Digimo garso takelis, Manto Stabačinsko choreografija, Rimo Sakalausko videoprojekcijos, įstabus aktorių darbas ir kiti matomi bei nematomi segmentai aukščiausios prabos ir 5 val. spektaklį paverčia neprailgstančiu. Visa tai išsamiai pristatė Daiva Šabasevičienė apžvalgoje „Skrydis virš naujojo pasaulio bedugnės“* ir neverta kartotis.

G. Varnas – patikimas skaitytojas, neperkuria, nenusiinterpretuoja, todėl ir medžiaga atsiveria autentišku jo paties, A. Huxley’o bei šiuolaikybės pokalbiu.

Distopiniame pasakojime kuriamas ateities pasaulio vaizdas, kur civilizacija, priėjusi lūžio tašką (suvokusi, kaip karai, aistros, žmonių nenuspėjamumas naikina pasaulį), tarp laimės ir laisvės pasirinko pirmąjį kelią ir sukonstravo naują pasaulį – laimingą, kuriame visi priklauso visiems, kuriame svarbiausios vertybės – bendrystė, tapatumas ir pastovumas, o monogamija, prisirišimas ar vienatvė – nepadorios. Žmonės veisiami mėgintuvėliuose iš anksto numatant, kokiai kastai priklausys bei kokias su tuo susijusias pareigas užims; žemesniųjų kastų nariai Bokanovskio metodu padauginami iki 40 kartų, kuriant beveik identiškas būtybes, kurios dar mėgintuvėliuose apnuodijamos chemikalais ar sumažinamas deguonies kiekis, kad būsimi juodadarbiai ir neturėtų daugiau proto, nei būtina norint valdyti stakles. Ši civilizacija skatina vartojimą maksimaliomis apsukomis, adoruoja kūno grožį bei pigius malonumus, o visas galimas problemas sprendžia idealizuojamais narkotikais.

Šiam pasauliui priešpriešinamas kitas – rezervatuose uždarytų ir gyvus žmones „tebevedančių“ laukinių gyvenimas, ten tebeklesti įvairūs apeiginiai ritualai, monogamija ir kiti egzotiški praeities kraupesiai.

Tame laukinių pasaulyje dėl atsitiktinumo gimsta puikiųjų žmonių palikuonis (akt. Matas Sigliukas). Gimdytojos pamokytas skaityti, įgijęs seną knygą su visais Šekspyro kūriniais, savo pasaulėvaizdį formuoja pusiau iš jų, pusiau iš laukinių pasaulyje priimtų normų bei ritua­lų, kol galiausiai yra perkeliamas į civilizaciją.

Šiame personaže savotiškai ataidi Kristaus paveikslas – laukinis neša kilnią žinią apie pasaulį ir vertybes, gautas iš Dievo Tėvo (Šekspyro), tačiau rezervate jis lieka atstumtuoju, o puikiajame pasaulyje tarsi zoologijos sode – keistuoliu, stebėjimo bei pajuokos objektu. Vienas iš spektaklį lemiančių epizodų – laukinio dialogas su civilizuoto pasaulio valdovu Mustafa Mondu (akt. Vytautas Anužis) – irgi savotiškai primena Kristaus bei Poncijaus Piloto susitikimą (arba net galimą Kristaus susitikimą su didžiuoju Inkvizitoriumi, jei galvotume apie Dostojevskį). Dialoge ryškėja ne tik skirtingos aktorių galimybės bei meistrystė (neįtikėtina, kiek V. Anužis sugeba atrasti mėsos ir įdomumo kurdamas valdovo paveikslą ir kaip ne visad pavyksta tą pačią kokybę pasiekti M. Sigliukui), bet ir abiejų asmenybių pasaulėvaizdžio beviltiškumas.

Abi pasaulio versijos neturi gylio. Vienoje žmonės užauginti pagal vienas taisykles, kitoje – pagal kitas. Abiejų ritualai yra apmaudūs ir plokšti, atmetantys asmenybės egzistavimą ir teigiantys, kad tiesa yra tiktai ta, kuriai pritaria bendruomenės dauguma, kad ir kokie kontrolės mechanizmai tai būtų lėmę, todėl neįmanoma pasirinkti tarp šių sistemų ar kažkuriai labiau advokatauti.

Pasaulio nėra kaip išspręsti. Paliktas savieigai, jis pats save naikina, talžo karais ir bombomis, paliktas kontrolės mechanizmams, jis tampa sterilus ir iškastruotas, vos vertas egzistuoti.

Tiek laukinis, tiek ir pasaulio valdovas yra savotiški atstumtieji, autsaideriai dėl turimų žinių, dėl apsiskaitymo nesutampantys su dauguma, tačiau pasirinkę (jei tai galima vadinti pasirinkimu) skirtingas trajektorijas.

Įdomu ir tai, kad būtent klaida inicijuoja veiksmą ar pokytį, tampa didžiuoju sprogimu ir bent pasikėsina į pasaulio inerciją. Ar tai būtų laukinį atsigabenti nusprendęs Bernardas Markasas (akt. Gytis Laskovas), kuris puikiajame pasaulyje yra vienintelis rūškanas ir paniuręs, ieško vienatvės bei ištikimybės, nes esą dar mėgintuvėlyje kažkas jam įlašinęs rūgšties arba spirito, ar tai būtų jau minėtas laukinis, per klaidą gimęs ne tame pasaulyje ir įgijęs Šekspyro raštų tomelį, ar tai būtų pats pasaulio valdovas, kuris savo mokslinių studijų metu nuėjo per toli ir privalėjo rinktis, arba viską palikti ir iškeliauti už tobulojo pasaulio ribų, arba kaip tik pasilikti jį valdyti.

Jei klaida nepasiūlo išeities, tai bent jau suteikia galimybę pažvelgti kitu rakursu, tampa atskaitos tašku tam, kas vyksta aplinkui.

Feisbuke apie „Miegančius“ Oskaras Koršunovas rašė: „Po šito spektaklio turėtų būti seimo sienos griovimas. Bet visi tiesiog nueis miegoti.“ O po „Puikaus naujo pasaulio“ gal ir iš tiesų norėtųsi ką nors griauti, tačiau tampa neaišku, ką griaudami skanduotume, ko reikalautume, nes spektaklis palieka žiūrovus apnuogintus su visomis modernybės bei socialinių tinklų klišėmis, palieka nežinančius, ko norėti, nežinančius, kaip geriau: jei tūkstančiai žmonių karta po kartos yra užauginti mėgintuvėliuose ir tiksliai pagal planą užprogramuoti, ar jie gali žinoti, kaip steigti kažką kito.

Ironiška, kaip spektaklio trukmė sąveikauja su dabartiniu gyvenimo tempu, įpratimu prie trumpų žinučių, trumpų pokalbių, trumpų istorijų bei antraščių. Bene dažniausiai viešojoje erdvėje įvardytas spektaklio trūkumas, kad 5 valandų pasirodymas yra lyg ir nepagarbu žiūrovams, lyg ir kažkokia sadomazochizmo ar režisieriaus egocentrizmo forma. Sakyčiau, tokia trukmė būtina, kad šiek tiek suskliaustų kasdienybės šurmulį ir perkeltų į kitą erdvę.

Spektaklis kėsinasi į mus supančią laimės diktatūrą, klausia, ar tu renkiesi būti laisvas ar laimingas, tačiau ir pasūdo abi puses parodydamas, kad nė viena jų nekvepia įgyvendinimu. Jame galima išgirsti gerovės valstybės atgarsių, socialinių tinklų diskursą, kur viskas redukuojama iki menkaverčių lozungų, nesibaigiančio pozavimo ir džiaugsmo manifestacijos, besaikio dalijimosi tais pačiais žodžiais, taip tarsi paliudijant, kad einame ta pačia kryptimi. Jame nesunku išgirsti ir grėsmę, prie kurios priveda pokyčių ar karo baimė. Nesunku, jei norisi, rasti paralelių su suvaržymais, taikytais siekiant valdyti pandemiją. Gaižus poskonis gali būti daug apimantis, vis dėlto norisi ieškoti įtrūkių kasdienybės inercijoje arba tų klaidų, nukrypimų nuo įprastybės, leidžiančių pakeisti žvilgsnį, nustebti.

Kuomet tai rašau, Rusija bando okupuoti Ukrainą, o ukrainiečiai didvyriškai atremia puolimą. Neapleidžia mintis, kad dabar kiekvienas tekstas, nori to ar nenori, yra apie karą, net jei specialiai rašytumei apie ką kita. Daug dalykų apskritai ima atrodyti beprasmiški. Ta kova klausia, kas mes esame, ar išdrįstame nenuleisti akių matydami blogį ir reikalauti teisingumo, ar išdrįsime aukoti savo „puikaus naujo pasaulio“ pamatus siekdami laisvės. Viename interviu pats G. Varnas kalbėjo, kad jei praėjusį amžių buvo lengviau tapatinti su George’o Orwello „1984“, tai šįjį lengviau su A. Huxley’o distopija, kad galbūt jau gyvename joje, tik dar nespėjame artikuliuoti.

Tačiau laikas rodo, kad, ačiū Dievui, esame nei ten, nei čia, kad per plyšius prasišviečia kažkokia tvirta ir žmogiška būtis, tikrumas bei drąsa, susivokimas. Ir nors bet kuri mirtis yra per didelė kaina, šmėsteli „Pikniko šalikelėje“ epigrafas: „Tu privalai kurti gerą iš bloga, nes nėra iš ko daugiau tai daryti.“

* www.7md.lt/teatras/2021-09-10/Skrydis-virs-naujojo-pasaulio-bedugnes