Pastarąsias savaites visi buvome sėdę ant „Grigeo“ vamzdžio... Kad vamzdis vis dėlto išlindo – gerai. Tikėkimės, viskas šioje istorijoje bus išsiaiškinta ir taškai sudėti. Klausimas – kiek tokių vamzdžių dar kyšo?..

Pro šį vamzdį išleistų teršalų kubatūrą galima apskaičiuoti, įvertinti, apčiuopti, bet kas galėtų apskaičiuoti emocinę, mentalinę taršą, srūvančią iš kito vamzdžio, kurio sklendės atsuktos jau gerą dešimtmetį – o iš jo plūsta... paminklėliai paminkliukai. Dozuojama nuolat. Ir niekas nė nemano užtvenkti, anot Maironio, upės bėgimo.

Provincijose šedevrų pristatyta tiek, kad užteks kelioms kartoms į priekį. Pvz., Jonava pasistatė bronzinį B. Lubį – reikėjo tik paauksuoti – būtų labai panašus į kokį kazakstanietišką aūlo tėvelį... Alytaus rajonas iš kiniškų prekių platformos „Alibaba“ (!) už 12 000 Eur nusipirko JAV menininko Anthony Howe’o kūrinio plagiatą, kuris neatlaikė nė 2 mėnesių... Kryžkalnyje Raseinių savivaldybė pasišovusi iki rudens pastatyti paminklų verslą puikiai įvaldžiusio Tado Gutausko gigantomanišką beskonybę – memorialą partizanams (kodėl taip nemylime savo partizanų?), kuris niekuo nesiskiria nuo „Denj pobedy“ stilistikos paminklų. Čia tik keli pavyzdžiai, būtų galima jų priskaičiuoti begalę. Pavažinėjus po miestus, miestelius – nuolat kas nors išgąsdina, koks nors šedevras.

Pasvalyje greitai turėsime ir Bernardą Brazdžionį. Paminklą. Kad ir kaip būtų kažkam skaudu, pastarasis nebuvo itin aukšto lygio poetas, tiesa, parašęs kelis neblogus eilėraščius. Bet čia juk ne apie tai. Šiaip ar taip, paminklas labiau ideologijai, o ne poezijai, literatūrai... Tebūnie, kraštiečiams to reikia, tebūnie. Paminklo mecenatas Pasvalio krašto garbės pilietis Pranas Kiznis nesiteikia su visuomene net diskutuoti apie projektą. Slapstomasi. Taip sakant: mano babkės, mano ir lėlė. Tokia, žinote šiandienos Lietuvos palivarkų dvarų kultūra.

 

Žilvino Jagėlos piešinys

 

Deja, ir šiuo atveju kyšo sovietmečiu labai abejotinos personos, kolekcininko Viliaus Kavaliausko ir kitų „Laisvės kario“ (Vyčio) stūmimo į Lukiškių aikštę ratelio ausytės. Ilgos ausytės. Tiek Vytį, tiek Vydūną Klaipėdai liejo ukrainiečiai... Greičiausia lies ir Brazdžionį. Skulptoriai irgi tie patys – Borisas Krylovas ir Olesius Sydorukas. Už viso to stovi fondas „Kunigaikščių Ostrogiškių karūna“, 2016 m. įsteigtas visuomenės veikėjo, kaip rašoma oficialiame fondo puslapyje, Ukrainos nusipelniusio kelininko Roberto Gabulo, palaikomo Lietuvos ambasados Ukrainoje. Su fondu glaudžiai susijęs ir Vyčio paramos fondo pirmininkas minėtas V. Kavaliauskas. Visi paminklai liedinti Ihorio Davydovo bronzos liejimo įmonėje „Sajamat“, Vyšnevėje (Ukraina). Ak, paminklėliai paminkliukai, lėlės lėlytės. Puikus paminklų statymo verslas. Kodėl gi ne, terpė tam palanki. O ir puiki alternatyva paminkų statymo verslo monopolį ilgai laikiusiam T. Gutauskui. Tai bent skulpčiai. Sakyčiau, reikėtų žengti dar tvirtesnį žingsnį į priekį, tiesiog pasirašyti kokią valstybinę ilgalaikę sutartį su regionine antkapinių paminklų įmone (jų daug, pasirinkimas platus), kuri pagal pateiktą sąrašą pagamintų paminklų penkmečiui į priekį. Bus dar pigiau.

Kokią apskritai moralinę teisę V. Kavaliauskas turi taip neršti Lietuvos vardan ir iš kur toks tyras patriotizmas? Juokinga – tiesa? Bepigu, kai už nugaros Brazdžioniui pastumti į kompaniją paimtas dar ir Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatas Rimantas Dichavičius. Na, pastarąjį šis faktas ne itin puošia, bet kas kaip moka, taip ir puošiasi.

Pastaruoju metu iškilo aikštėn ir iniciatyva (o po kilimais gvildenta jau kuris laikas) statyti paminklą A. Smetonai. Kodėl dabar? Ir kodėl jo reikia? Vilniuje? Vertinant A. Smetonos asmenybę kaip visumą – labai abejotinas tas noras. Pagarbos ir atminties ženklų, regis, pakanka – yra paminklas Kaune, gimtinėje Užulėnyje, Ukmergės rajone. Geriau statyti Kybartuose, upelyje... Būtų galima panaudoti ir edukaciniais tikslais, siūlyti pramogą pabraidžioti upeliu: „Į tą patį upelį, jei labai nori, visada įbrisi.“ Tiek to humoro. Nenoriu nieko įžeisti, tik pasakysiu – tai blogiausiu atveju bus dar vienas visuomenę skaldantis objektas, geriausiu – statula, kokių begalės. Santūrumas šiuo atveju nepamaišytų, juolab kad esama įvairių istorinių kontroversijų.

Visame įsipaminklinimo vajuje labai ryškus stūmimo, prastūmimo momentas, primetimo siekiant savų tikslų ar net neurozių patenkinimo. Ir labai nenustebsiu, jei fondas „Kunigaikščių Ostrogiškių karūna“ Smetonos išlieją, maketą jau turi. Gerą. Pigiai.

Statyti paminklų, įamžinti datų, asmenybių dar neišmokome (su keliomis viltingomis išimtimis), nemokame. Paprasta – reikia mokytis ir kuriam laikui nutilti, užsukti visus avarinius, o ir slaptus vamzdžius. Dėl ekologijos, tiek mentalinės, tiek fizinės. Kol susitupėsime. Tik tam reikia politinės valios ir skaidrių galvų.

O kol kas, regis, toliau teks visuomenininkams draskytis, piketuoti, niršti ir atmušinėti įvairaus regist­ro teršalus: nuo pasišovimo šaudyti vilkus, legalizuoti naktinio matymo taikiklius, kirsti miškus iki nesibodėjimo gaminti ir, kur papuola, statyti paminkliukus, kuriems, bijau, ateities kartos sugalvos „Grūto“ parkui analogišką paminklų rezervatą, į kurį gabens išties ne basanavičius, smetonas, kudirkas, mindaugus, o mūsų neišsilavinimą, negabumą, skonio neturėjimą, butaforiškumą, emocinį bei meninį infantilizmą – kitaip tariant – mūsų šmėklas.