Nerijus Milerius. Turizmo infrastruktūra kaip suvenyrų ir užmaršties zona

Nerijus Milerius

 

Vasarą per pandemijos atoslūgį susidarė nedidelis laiko tarpas, per kurį bent trumpam ėmė atsiverti turistinės kryptys, žmonės pradėjo vėl skraidyti ilsėtis, o užsimiršus net ėmė atrodyti, kad visa pandemija – jau praeity. Į šį keistą turizmo „atgimimo“ laiką įšokome sau netikėtu būdu. Žiemą, dar iki bet kokių minčių apie būsimą karantiną, nusipirkę kelionės bilietus į Graikiją, visą karantiną buvę tikri, kad jokių kelionių tikrai nebus, birželį netikėtai sužinojome, kad Graikija kaip tik ir yra viena iš tų keleto saugių šalių, į kurią agentūros tikrai skraidins. Pati šalis atrodė visiškai tuščia, o pavieniai turistai niekaip nepriminė tų srautų, įprastai pripildančių milžinišką Graikijos turizmo infrastruktūrą. Atokiau nuo centrinių gatvių ar net pagrindinėse pėsčiųjų arterijose stovintys tušti viešbučiai, tuščios parduotuvės, tušti barai kėlė specifinį įspūdį, tarytum žmonės būtų apleidę viską, kas jiems nereikalinga. Panašiai, matyt, jaučiasi tuščio muziejaus lankytojas, išdidžiai tarsi laivas plaukdamas tarp netrukdomai nužiūrinėjamų meno kūrinių, tarp kurių visada anksčiau tekdavo irtis kartu su panašių lankytojų minia.

Būtų galima padėkoti neįtikėtinai svetingiems Graikijos žmonėms, puikiai gamtai ir dar kartą atsiduoti tai įstabiai akimirkai, kai ima rimti galvoje užsuktas darbų motoras, o tarytum prasivėrusią tuštumą pamažu užpildo bangų ritmai. Tačiau mąstymą visada sužadina nuostaba, o ir iš atminties niekaip neišnyksta vaizdai su tuščiais viešbučiais, suvenyrų parduotuvėmis ir prie tuščių prekystalių rymančiais, nuobodžiaujančiais pardavėjais. Jei futbolo ar krepšinio varžybos vyksta be žiūrovų, tai kodėl viešbučiai negali būti be gyventojų, kavinės ir barai – be užkandžiaujančiųjų, o suvenyrų parduotuvės – be pirkėjų? Be žmonių likusios, ištuštėjusios turizmo infrastruktūros objektai patys ima atrodyti kaip muziejiniai eksponatai, tiesa, eksponuoti tokiame muziejuje, kuriame vaizdas pro langą neretai tampa gerokai įdomesnis už muziejines erdves. Vis dėlto kad ir koks iš pažiūros nuobodus atrodytų šis turizmo infrastruktūros muziejus, būtent turizmo objektų transformacija į muziejinius eksponatus maksimaliai apnuogina šį turistinės patirties formatą, į kurį tarytum supakuojama standartinio turisto patirtis.

Neslėpsiu, mane patį jau ilgai stebino ši turizmo patirties formato grandinė, kurios pradžioje įprastai figūruoja reklaminis „neužmirštamos ir neišdildomos“ patirties pažadas, o pabaigoje – šią patirtį turintis materializuoti koks nors konkretus suvenyras. Kadaise, kai prieš beveik 3 dešimtmečius pradėjau mokytis prancūzų kalbos, nustebau, kad žodis „souvenir“ prancūzų kalba paprasčiausiai reiškia prisiminimą. Taigi suvenyras – tai daiktas ar objektas, kuris pasakoja su konkrečia vieta ar laiku susietus atminties naratyvus. Šia prasme suvenyras gali nurodyti ir dažnai nurodo ne tik į asmeninę, bet ir į vadinamąją prostetinę atmintį. Jei protezas funkcionuoja kaip kūno tęsinys, tai prostetinė atmintis – kaip asmeninės atminties tęsinys, leidžiantis objektyvuoti kolektyvinės atminties prisiminimus, t. y. leidžiantis prisiminti, ko individas asmeniškai negalėjo patirti. Taip, atvykę į bet kokią šalį, mes visada apsupami suvenyrų, kurie materializuoja tos šalies kolektyvinę patirtį ir dominuojančius atminties pasakojimus.

Einant pro tuščias Graikijos suvenyrų parduotuvių erdves neabejotinai skleidėsi arsenalas objektų, į kuriuos vietinė turizmo industrija metų metus siekė „supakuoti“ atvykėlių įspūdžius, individualius ir kolektyvinius prisiminimus. Matant šimtų ar net tūkstančių suvenyrų eiles, buvo sunku atsikratyti įspūdžio, kartą patirto Briuselio blusturgyje – dar viename muziejuje po atviru dangumi. Šiame blusturgyje kaip eksponatai ant stalų ar paprasčiausiai ant žemės buvo išdėlioti ar suversti visi įmanomi daiktai: laikraščiai su antraštėmis apie Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo pradžią, šalmai, kardai, durklai, ordinai, gilzės, stalai, kėdės, lėkštės, puodeliai, stiklinės, taurelės, šakutės, laikrodžiai, kavamalės bei krūvos kitų atpažįstamų ar neatpažįstamų daiktų. Vis dėlto šioje masėje objektų, tarp kurių būta ir iš tiesų kėlusių susidomėjimą, išsiskyrė XX a. 8–9 dešimt­mečio daiktai, dar ne tiek seni, kad būtų pažymėti „antikvarinių retenybių“ ženklu, bet jau pakankamai seni, kad būtų praradę funkcinį efektyvumą. Vaikščiojant tarp tokių daiktų atrodė, jog ne tokia tolima praeitis jau yra beviltiškai nutolusi – bandymas šiuos objektus eksponuoti kaip antikvarines retenybes atrodytų absurdiškai, bet ir mėginimas dar juos pritaikyti buityje panėšėtų į komišką bandymą prailginti amžių to, kieno galiojimo laikas jau pasibaigęs.

Laviruodamas tarp graikiškų tuščių viešbučių ar suvenyrų parduotuvių nevalingai pagavau save taip žvelgiantį ir į Graikijos turizmo infrastruktūros objektus. Akimirką net atrodė, jog pati turizmo industrija su patirtį formatuojančiomis ekskursijomis ir suvenyrais po pandemijos nugrims užmarštin, o bandymas šią industriją prikelti panėšės į beviltišką pastangą reanimuoti jau mirusį kūną. Žinoma, tai tebuvo trumpa saviapgaulės iliuzija, kurią jau kelionės pabaigoje ėmė sklaidyti tirštėjantys atsigaunančios turizmo infrastruktūros srautai. Tačiau net ir šios akimirkos gana, kad suvoktum: jei, anot Bruno Latouro, svarstytum, ko galėtum po pandemijos atsisakyti, o ko – ne, tarp atsisakytinų dalykų neabejotinai figūruotų turizmo industrija su reklaminių, neišdildomų įspūdžių pažadu ir juos įtvirtinančių suvenyru grandine. Nes tai, kas atsiveria pro muziejaus langą, dažnai traukia gerokai labiau nei muziejiniai eksponatai.

Draugai