Dalius Jonkus. Civilizacijų konfliktas

Dalius Jonkus. Apie prigimtinius dalykus  ir nerimą
Arūno Kulikausko nuotrauka

 

Konfliktą su Kinija politologai dažnai vertina kaip nesėkmingą Lietuvos užsienio politikos rezultatą. Šis santykių paaštrėjimas yra tik diplomatijos klaida ar gilesnio civilizacinio konflikto išraiška ir Lietuva nejučia atsidūrė civilizacinių įtampų centre? Civilizacijos ir jų konfliktai paprastam skaitytojui tikriausiai atrodo labai tolimas dalykas, kuris vargu ar gali kelti kokių nors aistrų. Tačiau tai tik paviršutinis įspūdis. Civilizacija persmelkia mūsų gyvenimą ir veikia jį dažnai mums net nepastebint. Civilizacija yra tarsi gramatika, kurios normų paisome apie jas net nesusimąstydami. Civilizacija gali būti suprasta kaip kultūrinė objektyvacija, kai dinamiška veikla suformuoja ilgalaikes stabilias struktūras. Civilizacinės struktūros persmelkia ir reguliuoja mūsų gyvenimą, tačiau išryškėja ir tampa aiškiau suvokiamos tik įvykus konfliktui. Tai galiu paliudyti remdamasis savo patirtimi. Galima sakyti, esu civilizacinio paribio gyventojas. Ne todėl, kad kaip filosofas visada turiu peržengti ir kvestionuoti savosios civilizacijos tradicijas ir elgsenos normas, bet ir todėl, kad gyvenu šeimoje, kurioje civilizaciniai konfliktai yra kasdienybė. Mano žmona yra kilusi iš Lotynų Amerikos. Ji dažnai ir šiandien laikoma svetimšale, nors Lietuvoje gyvena daugiau nei 30 metų, puikiai kalba lietuviškai ir yra Lietuvos pilietė. Šeimoje nuolatos tenka taikyti tarpcivilizacinio dialogo priemones ir užtikrinti pagarbą kitokybei. Šeimoje kilus ginčams vienaip ar kitaip reikia atsižvelgti ir į civilizacinius skirtumus. Man dažnai tenka atsakyti už visas lietuviškų papročių blogybes, už tai, kad lietuviai tokie įtarūs kitataučių atžvilgiu, nepakantūs kitoms rasėms ir seksualinėms orientacijoms. Bet konfliktų kyla ne tik dėl globalių temų, bet ir dėl kasdienių smulkmenų. Dažnai jų atsiranda ir dėl nesusipratimų ar kultūrinių prietarų.

Bet grįžkime prie šiandien aktualaus Lietuvos konflikto su Kinija. Mums jau nėra naujiena konfliktai su Rusija ar Baltarusija, bet štai Kinija atrodė tokia egzotiška ir didinga tolima šalis, kurios ekonominiais pasiekimais visi žavisi. Kita vertus, nuolatos girdime apie žmogaus teisių pažeidimus, politinius kalinius, tibetiečių ir uigūrų persekiojimą. Faktą, kad Kinija yra imperija, kolonizavusi ir integravusi į savo sudėtį daugybę tautų, puikiai atskleidžia kinų rašytojo Gao Xingijano romanas „Dvasios kalnas“. (Beje, net 60 % Kinijos teritorijos gyvena ne kinai, bet kitos tautos, o Formosa, arba dabartinis Taivanas, yra taip pat kinų kolonizuota teritorija.) Gaila, kad žinovai, išmanantys Kinijos kultūrą ir kalbą, nelabai ką gali pasakyti mums rūpimais klausimais. Dažnai jų studijų ir tyrinėjimų galimybės yra priklausomos nuo Kinijos vyriausybės ir universitetų stipendijų. Tad greičiausiai bijoma viešai reikšti savo nuomonę. Galbūt geografinė distancija nuo Kinijos sukuria iliuziją, kad tai, kas vyksta toli, mūsų neliečia. Tačiau neturėtume užmiršti, kad ši valstybė šiandien pretenduoja diktuoti naujas taisykles (ji vis dažniau tampa autoritarinių Rusijos ir Irano sąjungininke) ir būdama viena galingiausių pasaulio ekonomikų siekia visokeriopai demonstruoti įtaką. O ypač jai aktualiais klausimais. Jei dar galėjo būti kokių nors iliuzijų dėl Kinijos politikos ir pažadų, kad joje gali sugyventi skirtingos kultūros ar net politinės sistemos, tai pastarųjų metų įvykiai Honkonge, kai galios priemonėmis buvo sužlugdytas demokratinis sąjūdis, palaidojo paskutines viltis.

Mane domina ne politologinės kilusio konflikto interpretacijos, bet klausimas apie civilizacijų vertybes ir jų vertinimą. Ciniškai pragmatišku požiūriu, vertybių klausimas apskritai nesvarstytinas. Esą egzistuoja tik pelno ir naudos vertė. Anot kito požiūrio, vertinti kitų civilizacijų nederėtų, nes būdami prisirišę prie savosios civilizacijos kitiems primetame savo vertybes. Tokios pozicijos dažniausiai laikosi ir oficiali Kinijos propaganda, teigdama, kad žmogaus teisės ir laisvės yra tik sugedusių Vakarų išsigalvojimas siekiant pažeminti kinus ir jiems vadovaujančią Kinijos komunistų partiją. Tačiau manęs tokie atsakymai netenkina. Manau, civilizacijos pažįstamos tik jas lyginant, per skirtumus pamatant panašumus. O palyginimas neišvengiamai susijęs su vertinimu. Tad ar galima suprasti civilizacijų įvairovę žvelgiant iš objektyvaus stebėtojo perspektyvos, tarsi žvelgtume visiškai nesuinteresuoto stebėtojo žvilgsiu? Skaitydamas Fernando Braudelio „Civilizacijų gramatiką“ („Kitos knygos“, 2020), siekiau išsiaiškinti, ar skirtingų civilizacijų analizė gali padėti suprasti Lietuvos ir Kinijos konfliktą. Tiesą sakant, knyga mane šiek tiek nuvylė. Reikia pripažinti, kad F. Braudelis pirmiausia yra istorikas ir jo knyga – tai bandymas pateikti visuminę skirtingų civilizacijų istorijų apžvalgą. Pirmoje dalyje jis pateikia civilizacijos apibrėžimą, kurį sieja su geografiniu, sociologiniu, ekonominiu ir kolektyvinės psichologijos aspektais. Civilizacija, jo manymu, yra susijusi su geografine erdve, visuomenės sankloda, ekonomikos struktūra ir kolektyvine mąstysena. Šias civilizacijų rėmus apibrėžiančias plotmes autorius papildo civilizacijų struktūromis. Tai religiniai jausmai, požiūris į mirtį, darbą ir šeiminį gyvenimą. Įdomu, kad minėtos civilizacinės struktūros beveik sutampa su filosofo Eugeno Finko išskirtais 5 pamatiniais žmogaus būties fenomenais – darbu, mirtimi, meile arba šeima, kova ir žaidimu. Šis sutapimas, manau, neatsitiktinis, nes šios struktūros, arba fenomenai, esti visose civilizacijose. Jų variacijos ir nulemia civilizacijų pobūdį. Visos civilizacijos ką nors skolinasi iš kaimynų, bet vienus dalykus priima mieliau, o kitus sunkiau. F. Braudelį domina kaip tik šie lėtai kintantys arba per įvairius pokyčius išliekantys nepakitę civilizacijų elementai. Juos galima atrasti tik apžvelgus ilgalaikės istorijos tarpsnius. Kalbėdamas apie civilizacijų struktūras F. Braudelis praplečia tradicinį istorikų tyrinėjimo lauką ir sukuria globalaus pasaulio vystymosi viziją. Knygoje aptariamos 6 civilizacijos.

Pirmiausia autorius apžvelgia civilizacijas už Europos ribų, kurioms priskiria musulmoniškąją, juodosios Afrikos ir Tolimųjų rytų civilizacijas. Tada nagrinėja europetiškasias civilizacijas – Europą, Ameriką ir Rusiją (Moskoviją). Pateiktas tikrai įspūdingas istorinio civilizacijų vystymosi paveikslas, tačiau užkliūva autoriaus siekis išlikti objektyviam. Kita vertus, nešališkumas kelia abejonių dėl vertybinio reliatyvizmo. Net ir deklaruodamas istorinį policentriškumą mokslininkas nesąmoningai atskleidžia savo preferencijas ir simpatijas. Jis kritiškas Amerikos civilizacijos atžvilgiu ir aukština sovietinės Rusijos ir komunistinės Kinijos pasiekimus. Štai keletas autoriaus pasisakymų: „Kokias išvadas galime padaryti? Kad SSRS išbrenda iš neįtikėtinų sunkumų, kad ji netoli fantastinių materialinių laimėjimų. Tie laimėjimai jau čia pat. Tačiau naujų struktūrų kūrimas dar nebaigtas“ (p. 593); „Tam tikromis sąlygomis, kaip kalba niekada nesutariantys ekspertai, SSRS turi galimybių padaryti šuolį pirmyn gerovės link. Tai netgi matyti iš to, kad visuomenė vienu metu trokšta tiek taikos (aistringai), tiek materialinės pažangos ir tiki, jog toji pažanga įmanoma, nes jaunoji karta ją entuziastingai diegia į aktyvų profesinį šalies gyvenimą“ (p. 595). Atrodo, rašydamas apie naujausią istoriją, jis aklai pasitiki SSRS ir maoistnės Kinijos statistiniais duomenimis ir deklaruojamais lozungais. Autoriui būdingas net savotiškas marksistinis cinizmas, kai žmonių masę traktuoja kaip eksperimentų medžiagą: „Ekspermentų sunkumai, jeigu nelaimės atveju ir paaukojama žmonių, netgi daug žmonių, negali sukompromituoti paties eksperimento sėk­mės. Kadangi Kinijoje yra ir buvo labai daug žmonių“ (p. 270).

Manau, leidžiant tokias knygas būtų gerai pateikti daugiau kritinių komentarų ir paaiškinimų. Autoriaus intencijos gal ir nėra blogos, bet jas persmelkia daugybė ideologinių klišių. F. Braudeliui būdingas kairiojo inteligento naivumas. Žvelgiant iš laiko distancijos (knyga buvo rašoma XX a. 6 dešimtmetyje) šis naivumas dar labiau kliūva, nes autoriaus tikėjimas galimybe Kinijoje ir SSRS plėtoti nevakarietiškas civilizacijas pasirodė niekuo nepagrįstas. Aptardamas europietiškas civilizacijas istorikas laisvę ne kartą pabrėžė kaip konstitutyvinį šių visuomenių organizavimo principą, o Kinijos ir SSRS civilizacijose svarbesnė pigių ir gausių žmogiškų resursų egzistencija. F. Braudelio civilizacijų aprašymas atskleidžia, kas atsitinka, kai jos aprašomos tarsi objektyviai, bet nesilaikoma jokių vertybinių nuostatų. Kita vertus, šis nuokrypis į lėtosios istorijos pamokas mums gali priminti, kad šiandieniai konfliktai turėtų būti sprendžiami ne tik įsiveliant į dabartinių aktualijų sūkurį, bet ir reflektuojant situaciją iš tam tikros distancijos.