Vasaros pabaigoje perskaičiau žinią, kad Jaunimo teatre, remdamasis Jonathano Littello romanu „Les Bienveillantes“, spektaklį apie Holokaustą stato garsus Ukrainos dokumentinio kino kūrėjas Sergejus Loznica. Nusprendžiau perskaityti pirminį šaltinį – mano laimei, turbūt vienintelę laisvą kopiją anglų kalba pavyko greitai gauti per skaitytų knygų mainų platformą. Po gruodžio 14 d. įvykusios „Erinijų“ premjeros vėl grįžau prie knygos vildamasi, kad ji padės suprasti, kas ir kodėl įvyko ar neįvyko scenoje.

J. Littellas romaną „Les Bienveillantes“ parašė 2006-aisiais, po keletą metų trukusių išsamių tyrimų apie Trečiąjį Reichą, Antrąjį pasaulinį karą ir, žinoma, Holokaustą. Monumentalioje, beveik 1000 puslapių knygoje pasakojama pirmuoju asmeniu, todėl karą matome iš jauno SS karininko Maksimiljano Auės, prieš karą studijavusio teisę, perspektyvos. Jam sekasi (turbūt tokios sėkmės ne visi trokšta) visada atsidurti įvykių epicentre: nuo pat pirmųjų operacijos „Barbarosa“ dienų SS daliniai eina paskui Vermachto būrius, todėl Maksimiljanas, o kartu ir skaitytojas, tiesiogiai stebi chaosą ką tik užimtame Lucke, žiaurias vietinių keršto akcijas, pogromus, pirmąsias „saugumo operacijas“ – SS organizuojamus masinius vietos žydų, tuo metu daugiausiai vyrų, žudymus, vėliau užima Kyjivą, dalyvauja Babyn Jaro žudynėse. Tuo metu jau žinome, kad aukoms jokia atranka nebetaikoma ir vadovybės įsakymu žudomi visi be išimties žydai – kaip aiškina SS, iš humanizmo, nes juk nepaliksi nuo bado mirti žydų moterų ir vaikų, kai jų maitintojai jau guli bendrose duobėse, o atlikus šį nemalonų darbą net ir žudikams tiek lavonų atrodo per daug, todėl būtina ieškoti efektyvesnių sprendimų. Ir jie bus rasti, tai kartu su Maksimiljanu irgi patirsime, tik vėliau, o kol kas per pažliugusią, sunkiai įveikiamą Ukrainos žemę jis keliauja vis tolyn, iki Charkivo, iki Krymo, tada iki Kaukazo, kol gauna nuobaudą ir atsiduria pačiame Stalingrade. Tenai sunkiai sužeistas bene paskutiniu lėktuvu išskraidinamas, gydomas, pasveiksta, atostogauja (oficialiai) Prancūzijoje, motinos ir patėvio namuose, ir toliau tęsia tarnybą Reiche – iki pat Berlyno žlugimo su trumpa, bet įsimintina kelione inspektuoti koncentracijos stovyklų, kurias, kaip ir Albertas Speeras, ginkluotės ir pramonės reichsministras, laiko ekonomiškai vertingomis.

 

 

J. Littello romano negalima skaityti tik kaip istorinio, nors jame stebėtinai tiksliai atkuriami įvykiai, aprašomi mūšiai, atviros žudynių scenos visiems žinomose geografinėse vietose. Faktografija sudaro tik vieną iš linijų knygos, kurią galima palyginti su tribalse fuga. Istorinių įvykių panoramoje vykstantys susitikimai ir iš jų gimstantys pokalbiai yra antroji šioje knygoje-fugoje girdima melodija. Pogromų fone, prie žudymo duobių, kelionėse ar mūšyje Maksimiljanas turi su kuo pasikalbėti, ir pašnekovai dažniausiai yra įdomesni nei jis pats. Tie apmąstymai skaitytojui naudingi, nes atskleidžia mažai žinomą karo pusę – kartais pažvelgiama į užkariaujamų šalių vidaus politiką, kartais – į nacizmo ar socializmo ideologiją. Prieš akis veriasi karo metų, nacizmo intelektualų ir funkcionierių pasaulėvaizdis, sudėtingas saviapgaulės ir selektyvios filosofijos kratinys. Berlyne, jau bombarduojamame sąjungininkų, vis dar atsiranda gausybė žinomų nacių režimo veikėjų, su kuriais Maksimiljaną suveda likimas, atrodo, tik tam, kad jie išdėstytų jam savo įvykių versiją, savąją tiesą, individualią nacizmo interpretaciją, kuri susieina į asmeninės atsakomybės sumažinimą ar net panaikinimą, nes visi juk tėra maži sraigteliai, nieko negalintys pakeisti, tiesiog gerai dirbantys savo darbą bendram labui.

Yra ir trečioji fugos melodija – tai vidinis veikėjo monologas (kartais – kliedesys), kovos su praeities demonais, primenančiais – turbūt toks ir buvo rašytojo tikslas – antikines dramas. Melodija persunkta troškimų, baimių, kaltės, lankanti Maksimiljaną sap­nuose ir vizijose. Karštinės krečiamas, jis mato pasaulį, sukonstruotą vien iš savo seksualinių potraukių, inscesto ir keršto scenų – ir tai nėra nekalta, tai nėra paaiškinama. Šios melodijos aukščiausiame taške Maksimiljanas tampa motinos žudiku ir sulaukia savų keršto deivių erinijų – dviejų stropių policijos detektyvų, nusprendžiančių bausti už nusikaltimą, kurio veikėjas net neprisimena. Nes, kaip teigia erinijos, nežinojimas nesumažina nusikaltimo svorio.

 

„Erinijos“. Lauros Vansevičienės nuotraukos

 

„Les Bienveillantes“ (prancūziškai), „The Kindly Ones“ (angliškai) lietuviškai skambėtų „Maloningosios“ arba „Linkinčios gero“ – tai sąmoninga autoriaus aliuzija į graikų eumenides, o kartu į antikinius mitus ir juos interpretavusių Euripido, Aischilo ir Sofoklio tragedijas. Verta prisiminti eumenidžių kilmės mitą: pirmiausia jos buvo erinijos, keršto deivės, senesnės nei klasikinis antikinės Graikijos dievų panteonas, todėl netelpančios į jo hierarchiją, be gailesčio ir be išimties baudžiančios tuos, kurie sulaužo moralės normas, įvykdo nusikaltimus, pavyzdžiui, patricidą. Žinomiausia jų auka yra Orestas, Trojos karo vado Agamemnono sūnus. Jis nužudo savo motiną Klitemnestrą keršydamas už tėvo nužudymą, nors motina jautėsi teisi keršydama vyrui už dukters Ifigenijos paaukojimą karo tikslams. Orestą, persekiojamą erinijų keršto, imasi gelbėti Atėnė, viešame teisme atidavusi lemiamą balsą už jį ir dar perkalbėjusi erinijas keisti darbo profilį ir, užuot keršijus, tapti teisingumo saugotojomis. Eischilo „Eumenidėse“ užfiksuotas pasaulėžiūros lūžis – senosios dievybės adaptuojamos naujam pasauliui, kuriame kaip tik gimsta Atėnų demokratija ir aklą kraujo kerštą pakeičia viešo teisingumo principas, kartu ir teismas, sveriantis argumentus už ir prieš, motyvacijos ir atgailos momentus. Kuris teismas yra teisingesnis?

J. Littellas nepateikia tiesmuko atsakymo, palieka patiems interpretuoti faktus: knygos finale Maksimiljaną eumenidės išteisina, leidžia jam (iš)gyventi, po karo pasitraukti į Prancūziją, sukurti šeimą (nors karo metų Maksimiljanas prisiekė neliesti jokios kitos moters, išskyrus seserį), tapti garbingu verslininku ir rašyti apie kaltės jausmą – knyga ir prasideda nuo Maksimiljano išpažinties. Lieka klausimas – kodėl? Kodėl Maksimiljanui leidžiama gyventi? Ar todėl, kad jis pats niekada nematė didesnės prasmės žudyti žydus? Ar todėl, kad Kaukaze apgynė „kalnų žydus“ (vok. Bergjuden) ir užsitraukė viršininkų nemalonę? Kad bandė bent truputi palengvinti koncentracijos stovyklose kalėjusiųjų perkėlimą? Ar to užtenka, kad būtų atleistas fizinis dalyvavimas Babyn Jare? Ar išgyvenimas šiuo atveju ir yra tikrasis atpildas – subtilesnė bausmė, niekada nesibaigiančios bemiegės naktys, virškinimo problemos, lydinčios dešimtmečius po karo? Koks yra „gero linkinčiųjų“ padovanotas gyvenimas Maksimiljanui? Kančia.

Skaitydama vis galvojau, kaip šią knygą, kurioje vienu metu pinasi kelios melodijos, pavyks perkelti į sceną, ką režisierius nuspręs išryškinti ir kaip tai padarys. Galutinio rezultato teatrinę raišką jau aptarė Jūratė Visockaitė, tiksliai identifikavusi spektaklio meninių sprendimų problemas – tiesmuką natūralizmą, pakibusius ore, klausytojams pro ausis praslystančius dialogus. Praslysta ir pats Maksimiljanas, kurį sunku išskirti tarp vienodomis juodomis, SS stilių imituojančiomis uniformomis aprengtų bevardžių personažų. Nėra jų tarpusavio ryšio, nėra ir Maksimiljano veido – spektaklyje jam tenkanti funkcija susmulkinta iki stebėtojo, geriausiu atveju klausytojo, prisėdančio prie skirtingų dydžių staliukų traukinio kupė ar Stalingrado griuvėsiuose. Stebėtojas yra pernelyg pasyvus, nesidomintis tuo, kas vyksta. Jo pašnekovai turi daugiau aistros – nekęsti arba gailėtis, tačiau scenoje būna per trumpai, kad savo emociją perduotų žiūrovui, kuris taip ir nesulaukia galimybės ką nors pajausti. Atrodytų, absurdiška nejausti nieko spektaklyje apie Holokaustą – netgi labai tiesmukame spektaklyje, kuriame žiaurumas ir žudymas parodomi tiesiogiai, kuriame nuskamba pasmerktų mirčiai vaikų klegesys, o paskui šūvių garsas. Bet jausmų nėra, nes scenoje jų nėra, kaip nėra ir konflikto, pozicijų, yra tik bandymas kalbėti tai, kas kažkur buvo parašyta. Groja muzika, bet neskamba. Fugos pagrindinei melodijai reikia, kad ją papildytų, pasivytų, užgožtų kitos. Fugai reikia polifonijos.

Kurią fugos melodiją pasirinko į sceną perkelti S. Loznica? Iš pradžių gali atrodyti, kad pirmąją – istorinį naratyvą, kuris J. Littello romane atlieka laiko juostos funkciją. Mes nuosekliai keliaujame nuo karo pradžios į neišvengiamą jo pabaigą, ir neišvengiamos pergalės šūksnius keičia nedrąsūs pamąstymai apie pergalės būtinumą, nes pralaimėjimo atveju visi baisumai nebus atleisti. Bet pralaimėjimas artėja – ne veltui autorius nuveda skaitytoją (o režisierius – žiūrovą) į Stalingradą. J. Littello Stalingradas yra šaltas, mirtinas, žiaurus, pasmerktas, išbadėjęs. O S. Loznicos Stalingradas pakabintas ant mažos detalės: per karą veikia bordeliai, krykštauja moterys ir geriama. Tai gera detalė scenografijai, bet prastas pasirinkimas bandant sukurti emociją. Istorinis naratyvas geriausiu atveju atlieka akompanimento funkciją. Pagrindine spektaklio melodija tampa pokalbiai su visais atsitiktiniais žmonėmis, kuriuos fronte sutinka Maksimiljanas ir kurių istorijas išklauso. Bet šie pokalbiai netampa pokyčių priežastimi – pagrindinis veikėjas nuo jų nepasikeičia, nepasikeičia ir žiūrovas, paliktas atsainiai stebėti, kaip blogis eina savo keliu.

Trečioji fugos melodija – vidinis Maksimiljano monologas, jo demonai, kančios ir keršto istorija spektaklyje neturi vietos, apie ją net neužsimenama. Nors būtent ten J. Littellas sudėjo visą emociją, vidinius prieštaravimus, būtent ten slypi Maksimiljano kaltė (arba išteisinimas). Tai ne mažiau nemaloni, šokiruojanti, kartais atgrasi melodija, bet knygoje ji integraliai papildo ir pirmąją – istorinį naratyvą, ir antrąją – pokalbius ir pasaulėžiūras. Ten glūdi Maksimiljano, kuris yra visos knygos centras, esmė, kuri ir lemia, kodėl jis kalba, kodėl pradeda išpažintį ir kodėl knygos finale prisipažįsta, kad nužudęs geriausią draugą (gelbėtoją iš Stalingrado), jis liko vienas su sunkiai pakeliamu praeities siaubu. Erinijos pasitraukė, jį dabar stebi eumenidės.

Kas atsitinka, kai tribalsę fugą paverti melodija su akompanimentu? Blogiausiu atveju – častuška, geriausiu – sentimentali baladė. Bet baladėje erinijos netampa eumenidėmis.

Marija Dautartaitė – komunikacijos specialistė, skaitytoja ir žiūrovė.