Jūratės Visockaitės nuotrauka

 

Sulaukėm laikų, kai naują lietuviško kino produktą gauname kas mėnesį, jį dažniau sukuria moterys, jis yra ne apie mūsų išorę (visuomenę), o apie vidų (žmogų).

 

„Devintas žingsnis“ (spalio 5 d.) yra parašytas Eglės Vertelytės (ji 2017 m. pastatė tragikomediją „Stebuklas“ apie kiaulininkės pastangas išlaikyti fermą 1992-ųjų Lietuvoje), o režisuotas debiutantės Irmos Pužauskaitės. Taip, jau būtina priminti, apie ką buvo tas ar anas filmas, nes ne tokių ir senų filmų pavadinimai, jų istorijos neįsimena, nors ir buvo papasakotos įtikinamai. Manau, tai yra žmogaus vidinio pasaulio perteikimo siaurai ir kruopščiai, bet nepakeliant galvos ir neapibendrinant, kaina. Moteriškos pasaulėjautos, moterų siuvinėjamo kinematografo bruožas – ir nieko įžeidžiančio čia nenoriu pasakyti. Šis vynas dar tik rūgsta, brandinasi. 

Anoniminių alkoholikų gydymo metodika remiasi 12 žingsnių – naujojo filmo scenaristė remiasi 9-uoju punktu „Skriaudos atitaisymas“ – taigi, lieka medžiagos dar vienuolikai siužetų išvynioti. „Devintas žingsnis“, kaip ir anšlago sulaukęs Marijos Kavtaradzės „Tu man nieko neprimeni“, kaip ir greit pasirodysiantis Austėjos Urbaitės „Per arti“, sukurtas pasitelkiant dabar madingą supernatūralistinį (kine kaip gyvenime; vaidinu, kad nieko nevaidinu) atlikėjų darbą. Garso takeliui taip pat skiriamas padidintas dėmesys. Operatoriaus darbas, švelniai tariant, kamerinis. Jeigu ano mėnesio filme veikėjų veidus dažniausiai matėme stambiu planu, tai trauminės tematikos „Žingsnyje“ visi veikėjai egzistuoja prieblandoje. Jų bruožus sunkiai lukšteni iš kadro, bučinys filmuojamas iš už merginos nugaros – gal dėl to žiūrovui turi kilti pagirios ar įspūdis, kad šioje istorijoje kažkas negerai? Vidury filmo (vidury filmavimo ar montavimo?) scenaristė su režisiere nutaria nuobodžią alkoholinę priklausomybę pagražinti seksualine ir leidžia paauglei sugundyti savo brangiausios draugės tėvą. Aiman, vidury filmo prasideda kitas filmas, todėl finale pirmąjį filmą teks pabaigti pernelyg skubotai. 

Jaunų aktorių Gerdos Čiuraitės ir Angelinos Daukaitės išėjusi iš kino teatro gatvėje nepažinčiau. O Valentino Novopolskio neatskirčiau nuo jo pagrindinio vaidmens latvių filme „Olegas“ (2019). Nežinau, ką galvojo šie aktoriai po premjeros, bet aš pajusčiau teisėtai kylantį profesinį nepilnavertiškumą. 

Vis dėlto, jeigu keistume adresatą ir vertintume 16–17-mečio rakursu, filmas yra ir sėkmingas, ir reikalingas. Tai tikrai vienas iš apgalvotų žingsnių kalbantis su vyresniaisiais paaugliais. Itin sveikas autorių mėginimas pernelyg nedramatizuoti siužeto – vaikystės alkoholiko tėvo ir vėjavaikės mamos šeimoje. V. Novopolskis prarado galimybę perteikti neigiamas buvusio alkoholiko savybes, tačiau jauni žiūrovai sušvelnės ir pamėgins prakalbinti savo tėtušius, o pamatę holivudinį apsikabinimą, išvys šviesą tunelyje. 

 

/// 

 

Nulinė pozicija „ArtVilnius’23“ meno mugėje (spalio 12 d.) – spaudos konferencija ir bebaigiami objektų įvietinimai „Litexpo“ salėse yra kaip tik man. Aptarnaujantis personalas ir autoriai vaikšto susikaupę, lanksčiai prasilenkdami, pasiburbėdami, nusišypdodami nepažįstamam praeiviui mandagiai, bet šiek tiek kaltai – prikals ekspozicijoje savo „odą“ ir atsitrauks. Ak, galiu tik įsivaizduoti: ir aš pati turguje mieliau pardavinėčiau daržoves nei savo knygas (kurių neturiu). 

Kitas tris dienas čia suplūs žmonės, kurie, laikydami rankose geltoną žemėlapį, eis vis pro šalį ir sustos pagausėjusiuose performansų, instaliacijų, diskusijų, dirbtuvių, deklamacijų, takų ir kreivių mazguose. O, taip, Diana Stomienė sako „Edukacija!“, ir aš tikiu, kad, norint parduoti meno ar netoli meno esantį kūrinį, reikia prisikviesti, apšviesti, kad pirmais metais atėjusysis nupirktų kažką mažesnį ir pigesnį, užtat vėliau...

Kita vertus, svarbu neperlenkti lazdos, nepagreitinti organizatorių deklaruojamo performatyvumo, nes tas „šiandieninės nestabilios tapatybės atnaujinimas“ yra slidus reikalas. Vis dėlto į dirbtinį intelektą (sukurtą elektroninių smegenų, o ne dar neišrastų elektroninių emocijų) linkstantys performeriai, tarpdiscipliniškumo meistrai ir pameistriai (šiemet mugėje dalyvauja net LNOBT, „Scanorama“) žioplą pirkėją ne tik pritraukia, bet ir klaidina, nukreipia jo dėmesį nuo to, kas čia svarbiausia.

O kas svarbiausia, žino vienas ponas Dievas ir laikas. 

Pačios lietuviškų galerijų ekspozicijos, jų aiškesnis išdėstymas (visada prastesnių užsienio galerijų buvo mažiau, valio, joms nebuvo skirti atskiri ir geresni plotai) nuteikė optimistiškai. Mano akimis žiūrint, šiemet „ArtVilnius“ dominavo taika, o ne karas, dailė, o ne aktualijos. Moterys, o ne vyrai! 

Nuo Eglės Rakauskaitės videoperformanso „Pinklės. Išvarymas iš rojaus“ negalėjau atitraukti akių, žiūrėjau dar ir dar, kol pakvipo absoliučia mistika ir ženklu iš aukščiau, kad vis dėlto, nepaisant kapinynų, viskas čia pas mus baigsis atgimimu.

Vyrų, atleiskite, jau prasmirdusį egzistencinį nerimą slopino moterų kūnų, jų šliejimosi prie gyvūno ir augalo, jų lankstumo ir ištirpimo daiktuose plačiausios galimybės. Rūtos Jusionytės, Audronės Petrašiūnaitės, Jūratės Mykolaitytės, Daivos Kairevičiūtės, Kristinos Norvilaitės pasauliai statė taiką (Rūta nulipdė naują gyvybę viską gerai girdinčiomis ausimis – galbūt ji ant to pasakos žirgo nuklampos iki vieno vizionieriaus Lietuvai išpranašauto Madagaskaro; Audronė sugeba keisti stilių, vis perkloja savo vidines „odas“; Jūratės Užupio griuvenos be žmonių žmoniškai šiltos, muzikalios; Daivos dailiąją dailę permuša bebaimis fotosiurrealizmas; Kristinos mažiau visada iškasa daugiau). 

P. S. Liudiju: kai staiga atrandi ir nusiperki kūrinį viešai aukcione ar mugėje, jis tave paveikia stiprinančiai. Padūsavusi iš dešimties A. Petrašiūnaitės akvarelių (AP galerija) išsirinkau ir nusipirkau moterį ant sofos su kate ir telefonu. Tegyvuoja! 

 

/////

 

Filharmonijoje (spalio 14 d.) antrąsyk buvo atlikta „Vilniaus sarabanda“, sukurta Vilniaus 700-mečiui Gedimino Gelgoto ir Kristinos Sabaliauskaitės (atliko LNSO ir choras „Jauna muzika“, dirigentas G. Gelgotas). Premjeroje kovo mėnesį, šnekama, klausytojai sienas ramstė, o čia jau švietė ir tuščių kėdžių. Abu autoriai pretenduoja į didelius anšlagus ir tiražus, taigi kažkas ne taip? 

Man ši muzikinė Vilniaus DNR formulė susišaukė su „ArtVilniumi“ – tiksliau, su nūdieniu vizualiuoju menu, kuris savo pasaulius komponuoja minimalistiškai.

Šitõs kalbõs – labiau išprotautos nei išjaustos, naikinančios ribą tarp meno ir populiariosios kultūros, intermedialios – mes dar mokomės, atstumdami ją ir vėl prisitraukdami.

Turbūt nuskambės anekdotiškai grubiai, bet ritminis balsės „a“ kartojimas kūrinyje (kuris mano širdį tikrai palietė ir liečia iki šios rašymo minutės) priminė dar ir neseniai perskaitytą K. Sabaliauskaitės ilgą, aršų opusą „Lrt.lt“, nukreiptą prieš kolegą Justiną Marcinkevičių. 

Bumerangas, rašytojos sviestas į aną Mažvydo skiemenavimą „Lie-tu-va“, sugrįžo aidu „a-a-a...“? 

 

Jūratė Visockaitė – teatro ir kino kritikė.