Koncertas „Paskutiniai Brėmeno muzikantai po 20 metų“ nutiko spalio 29-ąją. Ryški sceninė apranga (paminėsiu tik keletą akcentų): Dariaus Auželio „Tas, kurio vardo minėti nevalia“, arba Leonas Prãvalas, pasidabinęs 7 dešimtmečio kostiumu plačiomis klešnėmis ir spiginančia à la Swarowskių cipūra ant kaklo; Ilonos Balsytės-Larisos vilnijančių raudonų garbanų perukas ir tviskanti žvynelinė suknia, Daliaus Skaramako-Olego Ráinio juodos kasos ir „praplikusį“ viršugalvį dengianti juodutėlė cilind­rinė skrybėlė... Aidėjo klasikinės brėmenų dainos, žiūrovai sužinojo, kaip per tuos 20 metų gyveno veikėjai. Per pertrauką galėjai stoviniuot eilutėj prie bufetėlio (kainos visai pakenčiamos) arba žiūrėti brėmeniškių susuktus trumpus filmukus. Buvo fun, bet... Pamenu gūdžius laikus, kai tik pasirodė „Brėmeno muzikantai“ – šventė tiek scenoje, tiek salėje. O dabar... Į koncerto pabaigą dainos ištrumpėjo iki priedainių. Vis dėlto susirinko liaudis, turinti muzikinę klausą. Gavo progą padainuot vieni patys ir salėje suskambo darnus choras, nustebinęs ir pačią I. Balsytę. Tik pagailo jaunųjų teatro pagalbininkų – susirietę vos spėjo lakstyti per eiles ir tramdyti operatorius kipsus (o filmavo, mano nuostabai, vyresnė, +50 publika, ne jaunimas). Niekaip nesupratau, kodėl KT renginio pradžioj nepaleidžia garso įrašo, kad filmuoti draudžiama.

Išvada? Laikas praleistas gerai, nors ir supranti, kad taip gerai, kaip buvo prieš kažkiek metų, nebebus.

Pasikultūrinęs Ožkutis

 

Daivos Kairevičiūtės nuotrauka

 

Patekusi į vieną kino teatro „Pasaka“ salę susimąstau apie vietas. Manau, pritarsit – pirmoje eilėje gali sėdėti tik intymių vaizdų mėgėjai, be to, reikia išsiriesti, kvailai atrodo. O dar ožkytės akelės per mažos tokiems ekrano išmatavimams. Kylant aukščiau, situacija gerėja. Nuo kokios ketvirtos eilės pradedi jaustis žmogiškiau, per vidurį visai nieko. Bet ten, aišku, jau užsėsta. Dar kylant, kino ekranas pradeda trauktis ir panašėja į televizorių, tai irgi nėra blogai, mėgstu žiūrėti televizorių. Bet žmonės, pasirodo, greiti padarai – ir aš gaunu sėstis ant laiptų. Vaizdas gan padorus, garsas – labiau dešinėj ausy nei kairėj, galiu nužiūrėti šalia sėdinčių batus, gerai nušveisti, blizga. Dar užmetu akį į pirmą eilę ir pagalvoju, kad vis vien geriau čia nei ten. Tokie štai įspūdžiai iš nemokamo filmo apie Landsbergio gvardiją. O gal visgi nemokamų dalykų nebūna?

Ožkytė II

O, mirtie, tu mane nugalėjai... Jei jau perfrazuojam Mamontovą. Prisipylėm į baką dyzelio ir specialiai važiavom Memelio dramos teatran žiūrėti Agatos Dudos-Gracz „Meilės“. Ventės rage vėjai irgi buvo įjungę dyzelinius variklius, traukė šniūrais per nugaras, išūžė galvą. Agatos matytas „Karavadžas“ praėjusiais metais tiko mano kraujui su tam tikrom išlygom, bet... Turi savo braižą, kalbą... Tai bet kokiu atveju vertybė: ar literatūroje, teatre, ar dailėje.

 

Daivos Kairevičiūtės nuotrauka

 

Šįkart pasakysiu labai atvirai: spektaklio man tiesiog gaila – gera medžiaga, visi duomenys yra, kad spektaklis būtų geras ir nurautų stogą... O kad toks būtų – dar dirbti kirviu ir obliumi. Premjeriniai spektakliai – suprantu. Jie vystosi, auga etc. Šiuokart tuo abejoju – šlako pernelyg daug: perteklinės scenos, registrai sugriuvę, daug studentiško teatro, nešvaru, ta neva gatvės kalba, kuri čia turbūt turėtų šokiruot ar neva sceną priartinti prie šiandienos, tik traukia į dug­ną, užaugintą emocinį krūvį nuleidžia į nuotekų griovį, nemotyvuota. Nėra kalbos. Ir tai bėda. Yra gerų atskirų gabalų, bet spektakliui to maža. Gal užaugs, gal užaugs... Režisierė nesuvaldo. Beje, nuosekliausia – Mirties linija, gitaros ir fūzai irgi vietoj, bet agibrigada viską vėl suvelia. Aktoriai nesivysto, statiški, visi kaip vienas... Kad dirba ant vaizdo – gerai. Bent kokius 3–4 potencialius „Litmenio“ viršelius pamačiau. Visgi spektaklis iki pirmojo viršelio netraukia, bet pamatyti dera. Meno vadove Grajauskai, duokit komposto, trąšų, palaistykit kaip dera, gal dar užaugs.

Sofija de Bovari su pričindalais

Nesu pratęs lankytis Radvilų rūmų dailės muziejuje. Turiu alergiją pelėsiui. O ten jo būta, visas mūsų miškas apsikrėtęs. Na, bet reikia keisti įpročius, juk pas Radvilas atliktas euroremontas, ir ką? Ir visai neblogos naujienos – vengrų kilmės JAV fotografės Sylvios Plachy parodoje „Kada bus rytojus“ („When Will It Be Tomorrow“) supratau, kad, nors ir tiksliai neaišku kada – rytojus bus, aiškiai matyti kiekvienoje fotografijoje, net akys sudrėko. Esu vilkas, kurį jaudina žmonės ir jų peripetijos, dokumentinė poe­zija, o Sylvia, regis, yra šio žanro meistrė, fotoaparatu be gailesčio atverianti visas pasaulio paslaptis.

Emilijos Škarnulytės instaliacija „Švytintys kambariai“ priminė jos debiutinį filmą „Kapinynas“, tie patys kadrai – genialu, įsiprašai į kokią įspūdingą vietą, pafilmuoji, o tada štampuoji, – tik čia vietoje kino salės kėdžių – šezlongai. Dramaturginis konfliktas – kūnas, pakviečiamas atsigulti kaip paplūdimyje, pailsėti, tačiau vietoje saulės ir jūros matai hipnotizuojančią Ignalinos atominę elektrinę, vietoje bangų ošimo girdi žemus dažnius. Vos neužmigau bežiūrėdamas į tą gražų siaubą, o išėjęs iš kambario niekaip nenusikračiau banalios minties – kada gi mes pabusime? Gal niekada. Paveiku, Emilija, tik jau pradeda erzinti ta undinės uodega. O gal man reiktų pačiam ją išbandyti?

Tada nusileidau į rūsį, o ten kaip tyčia paroda „Ukrainos istorijos kontūrais: pagarsinti“. Su visa pagarba kūrėjams ir kariams neįtikino ir, manau, priežastis paradoksali – netinkamas laikas. Tokių parodų tikslas – nebent rinkti lėšas aukoms ar neleisti užsimiršti, palaikyti dvasią. O simuliuoti realybę, t. y. rūsyje kurti karo estetiką tam, kad žiūrovas pabandytų įsivaizduoti, kas tai yra, sakyčiau, šiandien yra iš esmės nejautru.

Dėl to rūsio į parodą „Protesto menas: soviet­mečio nepaklusnieji“ lipau susinervinęs. Vos negrybštelėjau muziejaus darbuotojai į koją, neleido į salę įsinešti kavos. Teko palikti ant laiptų. Čia gi paroda apie nepaklusniuosius! Vis dėlto norėčiau padėkoti Vladimirui Tarasovui ir visiems protesto menininkams, kad matė ir jautė rytojų.

Išėjus iš rūmų pradėjo snigti. Žiemą puikios sąlygos pelėsiui veistis – tik primenu.

Vilkas, turintis širdies problemų