Paskutinėmis gegužės dienomis LNOBT įvyko baletų triptiko RPM premjera. Abreviatūra sudaryta iš choreografų pavardžių pirmųjų raidžių – Rimeikis, Pérezas, McGregoras. Toks modernus lakoniškumas balete pas mus dar naujiena, jau iš anksto tarsi žadanti elegantiškus, šiuolaikiškus kultūrinius potyrius. Lietuvos baleto mylėtojams teks išmokti būti moderniems ir šiuolaikiškiems, vartoti konceptualųjį baleto meną, o istorinius šedevrus pasilikti desertui, retoms, iškilmingoms progoms. Taip yra ne tik Vakarų Europoje, bet ir Lietuvoje – vėjų rožė jau rodo, kad virš LNOBT pučia aktyvus vakarinis vėjas, ir šis trade winds į mūsų platumas atneš dar ne vieną diptiką, triptiką ar kvad­riptiką.

Martyno Rimeikio dar 2019-aisiais sukurtas vienaveiksmis baletas „Dienos, minutės“, pradėjęs premjerinį vakarą, yra vienas konceptualesnių, aiškiai choreografiškai artikuliuojamų, prasminius gylius pasiekiančių, pastaraisiais metais matytų darbų. Gerai, kad šis apie „stovėjimą vietoje pašėlusiu greičiu“ bylojantis veikalas nepražuvo pandemijos audroje, o buvo tarsi inkrustuotas į aukšto lygio choreografijos juvelyrinį trijų dalių vėrinį. Taip, tai niūrokas, apie fundamentinius šiuolaikinio žmogaus išgyvenimus dramatiškai lietuviškai kalbantis choreografinis tekstas. Tačiau susivokti reliatyvaus laiko, virtualios realybės ir realaus gyvenimo lietuviškose proporcijose taip pat sunku. Buvo kiek netikėta atrasti, kad minėtas choreografinis tekstas taip pat patyrė nežymų, bet gan reikšmingą kismą ar netgi evoliuciją. Obstrukciniai M. Rimeikio judesiai prasminėse kulminacijose tarsi laisvėja, įgauna aukšto registro baletinę išraišką, lyg iš loginės lygties gimsta švarūs arabeskai, ekartė ir kiti grynai klasikiniai elementai.

Visai kita atmosfera spindėjo Iváno Pérezo, ispanų kilmės choreografo, vienaveiksmis baletas „Flesh“. Veikalas (sukurtas dar 2011 m. „Nederlands Dans Theater 2“ teatrui, įkvėptas Keitho Douglaso eilėraščio „Peilis“) pasirodė pietietiškai atviras, iš pirmo žvilgsnio gal kiek sentimentalokas, strofomis kalbantis choreografinis eskizas. Choreografas deklaruoja grynąjį tarpdisciplininį metodą, sinkretina muziką, judesį, skulptūrą, literatūrą, balsą ir visa, ką tik užčiuopia menų erdvėje. „Flesh“ choreografija iš esmės grįsta dar mūsų trupei neregėta floorwork judesio technika, kuri puikiai leidžia skleistis choreografo sumanytam vaizdo fiziškumui, atletiškumui. Verta paminėti, kad floorwork technika reikalauja nemenko baleto šokėjų pasiruošimo ir persiorientavimo. Ekspresyvių, spiralinių, sudėtingų judesių atlikimas ant žemės taip pat neįmanomas be specialios, slidesnės, nei įprasta, baletui dangos. Panašu, Lietuvos baleto trupės artistai sėkmingai įvaldė ir šią techniką, nors sunku būtų įsivaizduoti pasekmes jų pagrindinių kūrybos įrankių – kojų sveikatai, – jeigu minėta technika būtų naudojamasi dažniau. Ech, bet jauni, atletiški, apsinuoginę baleto artistai nacionalinėje scenoje juk smagu! Beje, būtent I. Pérezo spektaklyje įvyko istorinis, LNOBT trupėje niekada nepraktikuotas balerinos apsinuoginimas. Dar 2000 m., iš Vokietijos atvykęs choreografas Xin Pen Wangas, statydamas „Šventąjį pavasarį“, o vėliau ir „Carminą buraną“, bandė įsiūlyti šį vizualiai pribloškiantį triuką, bet to meto mūsų trupės balerinų bastionas pasipriešino ir idėja nebuvo generuojama 20 metų. 2022 m. gegužės 27 d. voilà, progresas. „Flesh“ yra estetiškas spektaklis, akivaizdus jo vizualusis kūniškumas nepaneigia romantinio baleto prado, judesiai liejasi ritmingomis poezijos strofomis, jausminės, su meile, netektimi susijusios konotacijos nardina žiūrovą į asmenines asociacijas. Latvių dirigentas Martinas Ozolinis, tą gegužės vakarą dirigavęs balete naudojamą Arvo Pärto ir Erico Whitacre’o muziką, kūrė savo poetišką Giesmių giesmės ritmą. Panauda – tiksliausiai muzikos pasirinkimą atspindintis žodis. Tai lyg austi gobeleną iš šilkinių ir sintetinių siūlų: jungtys grubokos, skirtingi spalvų gyliai, kažkur traukia, kažkur raukia. O gal aš tiesiog pernelyg neabejinga A. Pärtui.

 

„Flesh“

 

Vakaro vinis, be abejonės, – „Infra“. Lotyniškas žodis, reiškiantis kažką, esantį žemiau. Juoda erdvė perpjauta liuminescencine linija, virš jos ritmiškai žingsniuoja virtualūs žmogeliukai, o žemiau – infra – vyksta sodrus, choreografiškai nepaprastai turtingas veiksmas.

 

„Infra“

 

Konceptualusis Wayne’as McGregoras kaip visada demonstruoja iki tobulumo išgrynintą šiuolaikinio baleto estetiką. Į W. McGregoro choreografiją įkinkyti šokėjų kūnai atskleidžia visą dvasinių išgyvenimų ir kūno galimybių registrą. Arpedžio pradedant lyg cerebrinio paralyžiaus sukaustyto kūno judesiu ir baigiant triumfuojančia, fizikos dėsnių nepaisančio žmogaus dvasios išraiška. Įspūdinga!

Akivaizdu, mūsų baleto trupė „išbandymą McGregoru“ įveikė ir tik jie žino, kiek jiems tai kainavo. Dvylikos šokėjų kuriamos miniatiūros pateikė tikrų atradimų. Negalėjau patikėti savo akimis, koks nuostabus, atsipalaidavęs ir atviras gali būti Jonas Laucius duetu su Oliesia Šaitanova, kuri savo ruožtu galėtų tapti paties W. McGregoro mūza. Su nenugalimos jėgos potencialu būtent „Infroje“ skleidžiasi ir jauno solisto Edvino Jakonio talentas. Jo partnerė Marine Pontarlier – tikras mūsų trupės atradimas. Įtaigus, gyvybės prasmę teigiantis duetas, kurį sušoko, lyg sudainavo Gohar Mkrtchyan su Jeronimu Krivicku, tapo puikiu finaliniu, dėmesio neblaškančiu, meditatyviu akcentu.

/ / /

Po poros savaičių įvykęs jubiliejinis „Kūrybinis impulsas X“, nepaisant suformuluotos retrospektyvios koncepcijos, tapo tarsi simboliniu RPM epilogu. Jau senokai pastebėta, kad baleto trupės artistai, kuriantys „Impulsui“, yra inspiruoti tuo metu teatre kuriančių choreografų braižo ir minties. Su retomis išimtimis RPM braižas atsispindėjo visuose naujuose jaunųjų kūrėjų darbuose. Todėl kyla klausimas iniciatyvos organizatoriams, kodėl, pasakius A, nepasakyti B. Kodėl tie talentingi vaikai neneršia įvairiose pasaulio šokio dirbtuvėse, nesusipažįsta su įvairesnėmis šokio technikomis ir spektaklių kūrimo principais, naujomis strategijomis. Sunku atsekti momentą, kada deklaruotos kūrybinės dirbtuvės LNOBT virto tiesiog gera platforma pasireikšti visiems norintiems, drįstantiems ir rizikuojantiems pasmerkti savo krauju pasirašytą kūrinį užmarščiai. Be platesnio konteksto, vien tik trupės gelmėse šiandien sunku išauginti gerą choreografą ar šokėją.

Retrospektyviojoje „Kūrybinio impulso X“ dalyje buvo įdomu stebėti Krzysztofo Pastoro inicijuoto projekto raidos epizodus. Buvo visko: konceptualių, estetiškai išgrynintų ir neišgrynintų, sujauktos minties, nuobodžių kūrinių. Žinia, dėl didelės šio užmojo apimties (retrospektyva ir švieži darbai) sudėtinga parodyti visą sukurtą gėrį, bet kai kurių choreografinių miniatiūrų nostalgiškai lyg ir pasigedau. Galiu tik pasidžiaugti, kad mano dešimtmečio favoritas – Živilės Baikštytės „Pomerigio“ – vis dėlto buvo įtrauktas. Šį žemišką obuolių rojų ir dar kartą pažiūrėčiau.

 

Jeronimas Krivickas ir Olesia Šaitanova. „Pomeriggio“ („Kūrybinis Impulsas X“). Martyno Aleksos nuotraukos

 

Skaidrė Baranskaja – profesionali balerina, o dabar šokio tyrinėtoja.