Paribio žmonių istorijos turi nemažai gerbėjų. Pasakojimai apie alkoholizmo liūne nuskendusius rašytojus ar beprotiškam gyvenimui pasišventusius dailininkus lengvai randa entuziastingų klausytojų – šie gyvenimai spinduliuoja trauka. Sudėtingas, ekscentriškas ar žiaurus žmogaus būvis yra puikiausia medžiaga meno kūriniui – visi išgyvenimai jame jau patikrinti, sukrėtimų paveikumas pamatuotas. Realybė, kuria sunku patikėti, sudaro kokybiškos fikcijos įspūdį. Tad nenuostabu, kad Édouard’as Louis rašo apie save, o jo darbai atranda kelią į teatro ir kino sceną.

Naujas Jaunimo teatro spektaklis pagal É. Louis autobiografinį romaną pavadintas „Edžio pabaiga“. Spektaklis skyla į dvi dalis. Pirmojoje susipažįstame su Edžiu, kurio vaidmenį režisierius Naubertas Jasinskas išdalija trims aktoriams. Per skirtingus žmones režisierius konstruoja daugiasluoksnės Edžio asmenybės žemėlapį. Mato Sigliuko Edis įkūnija jauną, nuo savo aplinkos kenčiantį vaikiną. Jam antrina Jovitos Jankelaitytės kuriamas Edis, įkūnijantis nevyriškumą, baimes, aplinkinių patyčių sukurtus kompleksus, norą išsivaduoti iš savo psichofizikos, atsikelti ir tiesiog būti kietu vaikinu, o ne boba. Trečiasis – Matas Dirginčius įkūnija jau vėliausią, Édouard’u tapusio Edžio asmenybę, nesiginančią ciniško tono, kamuojamą savo praeities, tačiau su ja iš visų trijų labiausiai susigyvenusią. O Viktorija Kuodytė kuria apatišką, prarūkytu, keistai vulgariu balsu kalbančią Edžio motiną bei žemabalsį, agresyvų tėvą.

 

„Edžio pabaiga“. Eimanto Paulausko nuotrauka

 

Aktorių vaidyba šioje spektaklio dalyje specifinė, primenanti ankstesnį N. Jasinsko darbą „bowel“, kuriame aktoriai veikia kaip kompiuterinio žaidimo „Sims“ veikėjai – ypač dirbtinai, pasitelkdami siaurą, perdėtai ekspresyvių gestų žodyną, ne kalbėdami, o žiopčiodami pagal įrašytą tekstą. „Edžio pabaigoje“ aiškiai justi „bowel“ aidas – pirmoje dalyje aktoriai nebando vaidinti natūraliai, įtikinamai, erdvėje jie juda pagal griežtai nustatytą choreografiją, tekstą sako pritaikydami jam konkrečios intonacijos šabloną. Tik M. Sigliuko Edžio balsas laisvas – jam leidžiama svajingai pasakoti apie miestą, mėgstamą maistą, kurio taip retai pasitaiko, jis gali sutrikti, būti liūdnas ar susijaudinęs. Tik tarp jo ir motinos išsprogus konfliktui jų abiejų balsai yra nuslopinami, emocijos nutolinamos – jie rėkia vienas ant kito tarsi mažosiomis raidėmis, tyliai imituodami pakeltą toną. Tačiau vienintelė pro šį filtrą prasiveržiančios emocijos išdava čia vis tiek yra suteikiama Edžiui – jo skruostais rieda ašaros.

Personažus plėtoja Sandros Straukaitės sukurti švelnios rožinės spalvos kostiumai. M. Sigliuko kostiumas pabrėžtinai nebaigtas: iš švarko styro būsimą siluetą nužyminčios melsvos siūlės, jam trūksta rankovių. Jaunuolio dėvimos kostiuminės kelnės atraitotos, jis apsiavęs iš bendros spektaklio estetikos iškrentančius ir akį rėžiančius sportbačius, jo palaidi plaukai išsidraikę. M. Dirginčiaus personažo pasitikėjimą savimi pabrėžia ekscentriški batai su pakulne, vilkimas vientisas kombinezonas su iškirpte nugaroje, ant jo pečių žvilga po vieną subtilią spyglio formos kniedę. J. Jankelaitytės veikėja dėvi moteriškumą hiperbolizuojančiais rūbais – blizgiu korsetu, pūstu, suknelę primenančiu lietpalčiu, avi aukštakulniais. V. Kuodytės kostiumas įvairialypis: liemenė ilgu, ant grindų dailiai krentančiu šleifu gali tapti tiek motinos suknia, tiek rafinuotu knygų leidėjos apsiaustu arba priminti vyrišką siluetą.

Sigitos Šimkūnaitės scenografija dera su vienspalviais aktorių kostiumais. Modernų mėlyno atspalvio interjerą su baseinu ar į grindis įleista erdve pokalbiams (angl. conversation pit) išbalansuoja įtampą kelianti, virš baseino pakibusi masyvi, ore sustingusi vyriška figūra. Ji tarsi trukdis, neleidžiantis gyventi nepriekaištingai, žymintis pusiausvyros praradimo momentą.

2013 m. rašytojas É. Louis pasikeitė vardą iš Edžio į Édouard’ą. Nubrėžta riba tarp vieno gyvenimo etapo ir kito. Antroje spektaklio dalyje Edį ir Édouard’ą stebime vakarėlyje. Aktoriai išsilaisvina iš griežtų judėjimo ir intonacijos taisyklių. Šalta V. Kuodytės motina tampa elegantiška knygų leidėja ir namų šeimininke, J. Jankelaitytė – bevarde mergina, vakarėlio viešnia. Édouard’as kelia viskio stiklą už naujos knygos išleidimą, o Edis, ko gero, pirmą kartą prasitaria, kad rašo. Veikėjai svarsto, kiek gali išlikti kūrėjas, rašantis išimtinai apie save, kai jo praeitis – ribota? Kodėl tiesmuka, autobiografinė literatūra tokia populiari? Kas yra dabartinės kartos veidas? Žaismingai pasišiepia save ir salę autobiografine istorija susidomėjusių žiūrovų.

N. Jasinskas bando kuo preciziškiau užčiuopti Edžio pabaigą, priartėti prie momento, kai šis nustojo būti Edžiu ir tapo Édouard’u. Suprasti, kada jaunuolis pabandė atsigręžti į savo vaikystę ir pradėjo ją nebe gyventi, o reflektuoti. Galbūt tai įvyksta vakarėlyje, kur leidėja ir viešnia netrunka susidomėti Edžiu, žvelgia į jį kaip į egzotinį žvėrelį – naują, nematytą, nepažinusį šio pasaulio tvarkos, nuo jos neatbukusį. Personažai (bei pats N. Jasinskas) Edį stebi pasigerėdami: jaunuolis su savimi neša savitą atviros žaizdos grožį, tekančio kraujo autentiką. Edis dar neturi galimybės įvertinti savo gyvenimo taip, kaip į jį žvelgs Édouard’as – kenčiantis nuo nepatogaus amžino rando, bet ir baigiantis išnaudoti visas vaikystės istorijas knygoms.

Edžiui vakarėlyje pratarus pirmuosius žodžius, Édouard’as tampa nematomas, išnyksta neapšviestame kampe. Iki tol pastebėdamas vis daugiau nervingų Édouard’o truktelėjimų, nerimo priepuolių, vis ciniškesnį intonaciją, imi suprasti Édouard’o pavydą savo praeičiai, savo jaunystės dienų „aš“ – pažeidžiamam, nestatančiam sienų tarp savęs ir pasaulio. Šiame spektaklyje kartu su Edžiu ypač atsiskleidžia aktorius M. Sigliukas. Medžiaga suteikia daug erdvės čiuopti subtilius tamsios bei jautrios biografijos niuansus, tad šio aktoriaus gebėjimas išgyventi tekstą, maksimaliai išjausti jo grožį bei prasmes Edžio vaidmenyje pirmą kartą gauna erdvės iš tiesų iki galo atsiskleisti.

„Edžio pabaiga“ – svarbus spektaklis N. Jasinsko kūrybinėje biografijoje. Čia jo režisūriniam stiliui būdinga vizuali estetika, intencionalus dirbtinumas, muzikiniai numeriai veikia ypač darniai ir įtraukiančiai. Žiauraus pasaulio ir jame priversto egzistuoti vaikino istorijoje N. Jasinskas nagrinėja praeities ir dabarties sąveiką, realybės virtimo trauma mechanizmus. Randa ne tik purvą, bet ir netikėto grožio.