Klasikinė Molière’o komedija režisieriaus Žilvino Beniušio Marijampolės dramos teatro premjeroje „Aš gydytojas“ – kaip mūsų amžiaus pranašystė

 

Jei balandžio 21–22 dienomis Marijampolės dramos teatre pristatytas Žilvino Beniušio spektaklis „Aš gydytojas“ būtų knyga, jis iš pirmo žvilgsnio primintų meilės romaną. Siužetas galėtų pasirodytų banalus: laimi tikra meilė, o porų kivirčai suteikia sentimentalumo ir lengvo turinio iliuziją. Tačiau tai tik apgaulingas viršelis. Jis slepia gana tiesmuką ir kartais aštroką politinės sistemos refleksiją. Režisierius Ž. Beniušis klasikinėje Molière’o komedijoje „Daktaras per prievartą“ užčiuopia vis dar pulsuojantį nervą: autoriteto imitaciją, įvaizdžio psichologiją ir visuomenės patiklumą.

 

„Aš gydytojas“. Marijampolės dramos teatro archyvo nuotr.

 

Kartu su dramaturgu Rauliu Barranco jie priartina tekstą prie dabarties, tačiau negriauna jo struktūros. Išlieka Valio Drazdausko vertimo ritmas ir sąmojis, o papildomas jis chaotiškai vizualiu, triukšmingu teatrališkumo sluoksniu. Scenoje – fizinės klounados, commedia dell’arte šešėliai ir maro daktarų snapus imituojančios Pantalonės kaukės. Estetika perkrauta sąmoningai: spalvotos dėžės, tarsi nuo cirko trupės narių nurengti kostiumai, pigūs magijos triukai (Liusinda dėžėje „perveriama“ pagaliais) – visa tai sąmoningai sukonstruota kakofonija, autoironiškas farsas.

Ir vis dėlto ryšys su originalu čia tampa dviašmenis. Jis suteikia spektakliui stuburą, bet kartu ir apriboja. Sganarelio istorija – nuo buitinio konflikto su žmona Martina iki priverstinio „tapimo“ gydytoju – išlieka beveik nepakitusi. Apsimetėlis pakliūva į situaciją, kur jam tenka gelbėti Liusindą, pasirinkusią ligą kaip būdą ištrūkti iš tėvo kontrolės. Finale apgaulė atskleidžiama, įsimylėjėliai pabėga, kyla kartuvių grėsmė. Struktūra atpažįstama, net per daug.

Problemiškesnis čia tampa pats Molière’o tekstas. Ši pjesė iki šiol Lietuvos teatre statyta dar nebuvo ir tam, matyt, yra priežastis. Tekste gausu šiandien nepatogiai skambančių dalykų: smurto, mizoginijos, grubaus kūniškumo. Ž. Beniušis jų neištrina, bet pateikia savaip: kartais juos keičia kabaretiški intarpai, tiesioginis bendravimas su publika, net primityvūs šūkiai („Olė, olė, Marijampolė“). Publika įtraukiama, linksminama, ir, regis, tai veikia. 

Įdomiau tampa tuomet, kai režisierius leidžia sau nukrypti. Sganarelis čia – nebe žagarų kirtėjas, o bananų magnatas. Smurto scena transformuojama į groteskišką grasinimą „nulupsiant brangiausią bananą“, o vėliau bananas atsiduria ant sienos kaip nuoroda į Maurizio Cattelano konceptualų kūrinį „Komikas“ (lipnia juostele prie sienos priklijuotą bananą – red. past.). Nuoroda į šiuolaikinį meną tik dar labiau sustiprina spektaklio kuriamą ironiją. Lotyniškas kalbėjimas papildomas šiuolaikiniais „burtažodžiais“ – „Škoda Octavia“, „Volvo“. Taip spektaklyje atsiranda ne tik grubokas, bet ir subtilesnis humoras.

Spektaklis sukurtas su nauja Marijampolės dramos teatro pirmąja profesionalių aktorių trupe, ir ryškiausia jos figūra tampa bei publikos simpatijas akivaizdžiai pelno Lauryno Luotės vaidinamas Sganarelis. Aktorius kuria plastišką, gyvą, nuolat prisitaikantį ir lengvai išsisukantį iš situacijų personažą. Būtent jo energija išlaiko spektaklio tempą neleisdama jam išsisklaidyti į atskirus, tarpusavyje nesusisiejančius epizodus. Tiesa, kitiems aktoriams dėmesio tenka mažiau – tai lemia pati Molière’o dramaturgija, kurioje veiksmas koncentruojamas aplink vieną pagrindinį personažą. Todėl Jūratės Martinaitytės, Pauliaus Kavoliūno, Kristupo Biržiečio, Elzbietos Girkantaitės, Mindaugo Minkevičiaus ir Kamilės Pilibaitytės kuriami veikėjai išlieka labiau antraplaniai.

Ši aktorinė ir dramaturginė koncentracija natūraliai išplečia spektaklio lauką už scenos ribų. Kaip teigia istoriniai šaltiniai, Molière’as savo komedijomis yra sulaukęs net ir didžiausio savo palaikytojo – Prancūzijos karaliaus Liudviko XIV – nemalonės. Jo kūriniuose slypinčios nuorodos į politines ir religines struktūras išlieka aktualios ir šiandien. Tai rodo, kad jo komedijos buvo ne tik pramoga, bet ir visuomenės veidrodis, kuriame atpažįstamos valdžios ir visuomenės santykio deformacijos. Ši paralelė leidžia suprasti, kad Molière’o tekstai veikia ne kaip istorinis reliktas, o kaip gyvas mechanizmas, nuolat prisitaikantis prie skirtingų laikotarpių. Tad kaip Oskaro Koršunovo spektaklyje „Tartiufas“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2017) buvo nagrinėjama viešo įvaizdžio tema, taip ir Ž. Beniušio spektaklyje „Aš gydytojas“ galima įžvelgti išties šiuolaikišką diagnozę – autoritetų klinikinę mirtį.

L. Luotės Sganarelis tai įkūnija labai tiksliai. Jis kalba lotyniškai, cituoja Aristotelį (arba apsimeta tai darantis), kuria įspūdį – ir to pakanka. Yra scena, kur „citata“ gimsta iš atsitiktinio „į sveikatą“, ir publika tuo patiki. Ši scena išryškina, kad autoritetas lengvai gali būti sukonstruotas iš nieko – pakanka formos, turinys gali būti bereikšmis. Kalba čia tampa ne tik žinių perdavimo, bet ir galios demonstravimo įrankiu. Ir taip spektaklis netikėtai susisieja su dabartimi. Jei XVII a. Sganarelis buvo komiška išimtis, šiandien jis tampa norma. Informacijos pertekliaus laikais tokie veikėjai ne tik egzistuoja – jie tampa matomiausi. Viešojoje erdvėje tokie personažai ne tik yra toleruojami, bet neretai ir skatinami – jų gebėjimas kurti įspūdį tampa svarbesnis už kompetencijas.

Sganarelis ne vienintelis personažas, meluojantis apie savo tikrąją tapatybę. Verta atkreipti dėmesį ir į kitą persirengėlį – Liusindos mylimąjį Leandrą, kurį vaidina M. Minkevičius. Norėdamas būti arčiau mylimosios, jis apsimeta Žeronto tarnu Valeri, o vėliau, trokšdamas slapta pasikalbėti su Liusinda, tampa ir Sganarelio dešiniąja ranka – vaistininku. Šių vaidmenų pasikeitimą atspindi ne tik pasikeitę kostiumai, bet ir kitas balso tembras: iš spigaus Valeri į šveplą vaistininko. Dvigubas apsimetimo kitu, persimainymo motyvas čia išties svarbus: jis atskleidžia, kaip įvaizdis gali formuoti personažo charakterį, kaip viename žmoguje gali tilpti keli vaidmenys.

Aptartos temos atsiskleidžia ne tik spektaklyje – jų atspindžius matome ir šiandieninėje politikoje. Stebint spektaklį sąsajų išvengti sunku: ne todėl, kad tai būtų vaizduojama tiesiogiai, o todėl, kad atpažinimas įvyksta savaime. Vos kelias dienas prieš premjerą pasirodžius prieštaringam politologės Rimos Urbonaitės interviu su premjere, ši paralelė sustiprėja dar labiau. Ir kai, regis, tai tėra asmeninė asociacija, kitoje scenoje L. Luotės Sganarelis, tarsi perskaitęs mintis, nuo kartuvių podiumo pareiškia, kad dėl jo melo kaltas ne jis, o aplinka. Tuomet susijungia viskas.

Molière’o tekstai, net ir prabėgus šimtmečiams nuo jų sukūrimo, ne ką mažiau aktualūs ir šiandien. Tikriausiai net aktualesni nei anksčiau. Ir todėl svarbu, kad sostinėje vykstančių kovų už kultūrą bruzdesių aidai girdisi ir čia, Marijampolėje – kur tokie spektakliai suskamba netikėtai aštriai. Ir šis atpažinimas nėra patogus.