Mildos Mičiulytės spektaklis „Pasaulis be subtitrų“ autistišką būtį apmąstančių spektaklių kontekste

„Vienas didžiausių mūsų troškimų – grįžti į praeitį. Į gilią gilią senovę. Į pirmykščius laikus, kai net žmonių dar nebuvo. Visi autistai taip jaučiasi. Vandenys buvo pilni gyvių, vėliau jie evoliucionavo, bet kam, po galais, jie iššliaužė ant žemės, išsivystė į žmones ir pasirinko gyventi skaičiuodami laiką? Tai man didžiausia mįslė.“ Tai ištrauka iš trylikamečio japono Naoki Higashidos knygos „Kodėl taip mėgstu šokinėti“, kurioje jis pasakoja, kaip mato pasaulį. Šiais žodžiais prasideda ir spektaklis „Pasaulis be subtitrų“, kurį režisierė Milda Mičiulytė kūrė kartu su rankų šešėlių teatru „Budrugana Lietuva“.

 

„Pasaulis be subtitrų“. Arvydo Gudo nuotr.

 

Britų režisierius Peteris Brookas savo paskaitoje „Ar iš nieko atsiranda niekas?“ apmąsto racionalaus pasaulio tezę „iš kažko atsiranda kažkas, iš nieko neatsiranda nieko“ („something comes out of something, nothing comes out of nothing“) žvelgdamas į teatro sceną, kurioje tuštuma ir tyla staiga prisipildo gyvenimo ir taip pat staiga išnyksta. Tuščioje erdvėje po spektaklio nelieka jokių ką tik žaižaravusios gyvybės pėdsakų. „Žiūrovas gauna teisę stebėti procesą, kuris prasideda iš nieko ir baigiasi niekuo, bet per vidurį šis procesas gali pasiekti absoliučiai kitokią nieko būklę, – jei tik nusileidžia ypatingoji, apšviečiančioji, didžioji tyla.“*

Meno erdvėse „Vileišio 18“ pristatytas mažo formato, kuklus, kamerinis ir iš paskutinių eilių sunkiai matomas „Pasaulis be subtitrų“ leidžia patirti šitą jausmą. Į autistišką berniuką, kurį vaidina aktorius Matas Sigliukas, nusileidžia tyla, į žiūrovus taip pat. O aktoriaus viduje iš tiesų gaudžia tas niekas, apie kurį kalba P. Brookas, – niekas, iš kurio gimsta viskas, po akimirkos išnykstantis, pereinantis į kitokį nieką. Atiduoti šį vaidmenį M. Sigliukui buvo geriausias kūrėjų sprendimas. Šis aktorius išsiskiria gebėjimu kurti ne tik išoriškai ir jausmiškai apčiuopiamą vaidmenį, – jis geba kurti būseną. Būsena nėra tiesiog matoma: ji sklidinai užpildo erdvę ir laiko ją įtemptą, joje nelieka plyšių žiūrovų asmeninėms mintims ir išorinio pasaulio reliktams. Tokiomis sąlygomis aktoriui užtenka vien žvelgti ar vien kvėpuoti, kad žiūrovas visiškai panirtų į scenos tikrovę. Neseniai tai iš arti patyrėme mažutėje Oskaro Koršunovo teatro salėje stebėdami M. Sigliuko vaidinamo Roberto Zucco monologą Jauniaus Juodelio režisuotame spektaklyje „Zucco“.

 

„Pasaulis be subtitrų“. Arvydo Gudo nuotr.

 

„Pasaulyje be subtitrų“ M. Sigliukas nekalba – mes tik girdime įgarsintas jo mintis (dramaturgė Dominyka Budinavičiūtė). Taip pat girdime kitų žmonių balsus – tų, kurie ragina būti normaliam ir klausinėja begalės klausimų. Įdomu tai, kad spektaklyje kalbà, nors dramaturgiškai preciziškai sustyguota ir išgryninta, vis dėlto skamba kaip perteklius, kaip netiksli papildoma našta, apsunkinanti buvimą tarp šešėliuose atgyjančių žolynų ir kiškių (šešėlius kuria aktoriai Eglė Agota Matulytė, Domas Šiaulytis, Adelina Skalandytė-Šimonė ir Veronika Tarasevičiūtė-Šiaulytienė). Po premjeros vykusioje diskusijoje neatsitiktinai nuskambėjo mintis, kad kalba yra netiksliausia komunikacijos priemonė. Žvelgiant meniniu požiūriu, gerai, kad yra žodžiai, kurie užpildo tylą ir pasakoja apie autistišką savivoką. Bet išties ne kartą aplanko keistas pamąstymas – regis, spektaklyje tyčia žodžiais kuriamas jausmas, kad žodžių pasauliui reikia mažiau.

Knygoje „Kodėl taip mėgstu šokinėti“, pagal kurią pastatytas spektaklis, vis grįžtama prie minties: jei žmonės nebūtų pasakę, kad kažkas su Naoki negerai, pačiam Naoki viskas būtų gerai. Tokie spektakliai, tarp kurių paminėčiau ne tik „Pasaulį be subtitrų“, bet ir Justo Tertelio kūrinį „Spektras. Nematomos istorijos“ (teatro laboratorija „Atviras ratas“), Agniaus Jankevičiaus „Tą keistą nutikimą šuniui naktį“ (Juozo Miltinio dramos teatras), Jūratės Trimakaitės „Galaktikas“ („Teatro istorijos“ kartu su Kauno miesto kameriniu teatru), Elmārso Seņkovso „Mane vadina Kalendorium“ (Klaipėdos dramos teatras), būtent ir skirti šiai minčiai apmąstyti: mes patys suskirstėme pasaulį į neurotipiškųjų ir esančiųjų spektre teritorijas. Minėtoje diskusijoje vienas iš žiūrovų įžvalgiai pasiūlė apversti idėją ir sukurti spektaklį autistiškiems asmenims: jame neurotipiškas žmogus parodytų savo būtį, jam pasibaigus būtų galima aptarti neurotipiškumo ypatybes ir keistybes, svarstyti, kaip keistai tokie žmonės mato pasaulį, ir filosofiškai klausti, ar neurotipiškam žmogui toks spektaklis būtų pakeliamas?

„Pasaulis be subtitrų“ iš kitų spektaklių apie autizmo spektrą išsiskiria siekiu ne tiek papasakoti apie autizmo pasaulį, kiek į jį panardinti. Žodžiai čia gali mažiau nei tyla; turinys ir veiksmas – mažiau nei tuštuma, mažiau nei niekas. M. Sigliuką norisi kaip kine nuolatos matyti stambiu planu arba sėdėti pirmoje eilėje, kad niekas netrukdytų ir būtų galima sugauti kiekvieną jo veido virptelėjimą, justi alsavimą, mažiausią judesį. Stipriausiai suveikia tos akimirkos, kai herojus arba tiesiog būna, arba švelniai sąveikauja su šešėliais, atspindžiais, su ta neapčiuopiama aplinkos žaisme, kuri yra pakankama ir įkvepianti autistiško asmens stimuliacija. Spektaklyje iliustratyviai parodoma ir kita – chaotiška, garsi – neurotipiško lygio stimuliacija, kuri veda prie sutrikimo ir panikos. M. Sigliukui lengva sukurti ir šią būklę: ji šokiruoja ir įtikina, jos nėra per daug. Tiesa, tipiškos visuomenės gyvenimą iliustruojantys intarpai sugriauna režisūrinę estetiką ir tampa sceniniu triukšmu. Argumentą, kodėl to reikia kūriniui, suprasti galima, bet nesinori.

 

„Pasaulis be subtitrų“. Vilmos Paulikaitės-Gorelovienės nuotr.

 

Spektaklyje užtenka vietos skleistis rankų šešėlių teatro galimybėms. Šis retas žanras čia peržengia vaikams kuriamų šešėlių pasakų ribas ir sukuria trapų, pažeidžiamą kraštovaizdį, kuris vos pūstelėjus gali pranykti, vos mirktelėjus – atsirasti. Šiai temai tai labai tinkama teatrinė priemonė, įvairiausių nervinių impulsų pilnai M. Sigliuko būsenai suteikianti harmoningą foną, švarią, beveik sakralią sceninę vietovę.

Tiek jaunuolį Kalendorių vaidinęs Džiugas Grinys, tiek kosmosu susidomėjusį paauglį Karolį sukūręs Artūras Dubaka, tiek penkiolikmetį Kristoferį įkūnijęs Dainius Jankauskas – visi jie anksčiau minėtuose spektakliuose sugeba išlaikyti jautrų ir dėmesingą ryšį su savo herojaus esme. Visiems jiems būdingas jau minėtas „ne per daug“, nors ši trijulė kuria kitokį – ne tiek būsena, kiek pasakojimais grįstą – autizmo spektro peizažą. A. Dubaka kalba vaikams, todėl labiau susitelkia į santykį su žiūrovu, savo psichofizikoje neišryškina jokio mažiau prognozuojamo prado. D. Grinys vaidmenį kuria remdamasis tekstu ir kūnišku ypatumu, šiek tiek koreguota kūno motorika. D. Jankauskas yra kažkur per vidurį tarp siekio paaiškinti savo būtį ir buvimo joje, atsidavimo jai. Jis viduje stipriai įelektrintas – nėra paprasta ir lengva į jį žiūrėti, jo raiškos spektaklyje „Tas keistas nutikimas šuniui naktį“ nėra daug, bet ji – sukrečianti.

„Spektras. Nematomos istorijos“ į autizmo spektrą žvelgia iš kitos pusės – jame aktoriai dalinasi istorijomis, kurios iš pažiūros kalba apie paprasčiausią sunkumą būti tikrovės dalimi, pažįstamą daug kam. Šiame spektaklyje spektrą tyrinėji ne kaip kažką nepažinaus, o kaip savo dalį, kaip spektro paiešką savyje.

P. Brookas savo paskaitoje taip pat kalba apie psichologijos pomėgį aprašinėti tamsiausias žmogaus sielos gelmes, akląsias psichikos zonas, paslėptas bedugnes ir klausia, kodėl taip mažai tyrinėjamos žmogaus sielos šviesos, psichikos aukštumos, paslėptas žėrėjimas. Tiesą pasakius, visuose minėtuose spektakliuose, kurie tarsi kalba apie kažką neurotipiškai traktuotino kaip tamsa ar būties nerišlumas, buvo sukurti šviesiausi prisilietimai prie žmogaus esmės, atviriausi žvilgsniai, tyrumas ir tas nepiktybiškumas, kuris nieko nedaro tyčia: daro nebent tada, jeigu darosi savaime, nes nieko kito nei savaime nėra.

Giliau susipažinus su autizmo spektru, nesinori skirstyti meno kūrinių į kalbančius apie autizmą ir apie jį nekalbančius. Visi šie kūriniai kalba apie žmones, o žmonės – skirtingi, yra ką pakalbėti. Tokių spektaklių tikslas – plėsti supratimą, žinojimą apie neuroįvairovės plotį ir mastą, apie tą vandenį, iš kurio visi esame kilę, ir vien dėl to įmanomą tarpusavio toleranciją. Iš mano paminėtų spektaklių jau galime susikurti visai nemažą ir labai svarbią autizmo spektro suvokimo biblioteką, kurioje regime skirtingus veidus, judesius, pavidalus to, kas gali tilpti į spektro apibrėžimą. Kuo daugiau tokių kūrinių, tuo aiškiau suprasime, kad tas apibrėžimas – neapibrėžiamas, kad tai tiesiog spektakliai apie mus.

 

* Peter Brook, „Does Nothing Come from Nothing?“. Londono Edwardo Lewiso teatre 1994-aisiais skaityta paskaita, publikuota leidinyje „The British Psycho-Analytical Society Bulletin“, Vol. 34, Nr. 1, 1998 (https://ciret-transdisciplinarity.org/bulletin/b15c1.php).