2016-ųjų Julijono Lindės-Dobilo premijos laureatas

noriu paprašyti ugnies kad mane nupraustų
mano baimes paranojas proto tamsą
nulaižytų
it didelė murkianti lūšis

tegu sudega
įtampas gaminantis fabrikas
panašus į baisinį tamsiai pilką
širšių lizdą

tegu tirštuose dūmuose užtrokšta
daugiaakė porno kirmėlė
per stuburą čiulpianti syvus
tegu ant jos lavono
pražysta balti sunkiasvoriai lotosai
kuriuose peri juodieji strazdai

lai sėdi prie jų mano vaikai
ir laimingi klausos čiulbėjimo

ir aš esu strazdas lotoso kaliošais
kai braidau po jų laimę
galvoju išduočiau save
egoizmą kaip niekšą baloj prigirdyčiau
kad tik jie būtų laimingi

nuprausk mane ugnie nuprausk
poeto liežuvį nudegink
jei cukrus ant jo – ne druska
jei cukrus – tevirsta anglim