Mielas seneli, ar tau patiktų rugiagėlės?
Matai, įkišau puokštę į tavo vazelę smėly.
Netrukus Joninės, panorau šiemet pas tave ateiti,
pasikalbėti su kuo nors, kas nesiginčys ir nepriešgyniaus.

Pažvelk, kas čia aplinkui darosi – smėliukas ir žolytė,
vazonuos gėlės, tetrūksta krapų ir svogūnlaiškių.
Kieno sodas nedidelis, gali čionai pasireikšti.
Ačiū Dievui, mūsų šeimai nebūdingas šitoks stropumas.

Dešimtame dešimtmety ir juos buvo apėmusi karštinė –
kiekvieną laisvą sprindį sukasė, augino bulves,
praėjo ne vieni metai, kol nusiramino.
Aš sunešiojau tavo paltą, marškinius ir mėlyną megztinį.

Ir kaip tau ten, kažin, – dvidešimt metų vienam kape
su uošve? Ar tai ir yra amžinoji ramybė?
Pastaruoju metu tavo ponia irgi posilpnė,
netrukus gal ir ateis jums į kompaniją. Tai jau laikykitės!

Vokietmečiu jūsų bute Jelgavoj mergina glaudėsi.
Sutikau ją Naujajame Džersyje, ji tave dar atsimena –
stotingą, malonų, solidų Žiemgalos berną.
Ji ir su tavo pirmąja žmona susitiko Amerikoj.

Persiųsdami etapu, jie iš tavęs viską atėmė.
Tiktai katiliuką pavyko paslėpt už vatinio – taip tu sakei.
Galinėj stoty, iškratę dar kartą, vis dėlto atėmė.
Dažnai pagalvoju – gal nuvažiuoti dabar ir suieškot?

Tavo brolis komunistas išmestas iš enciklopedijos,
tavo brolis tremtinys į ją pagaliau pateko,
tavo trečias brolis minimas skilty apie krepšinį.
Tokias knygas dabar perka tik pagyvenę žmonės.

Namai parduoti. Mes žemės nedirbam.
Kaimynas, iš naujųjų privatininkų, aparia ją ir apsėja.
Lig pat miško vingio ten rugiagėlės žydi.
Žiūrėk, kelias įkišau tau vazelėn. Tikiuosi, patiks.

 

Iš latvių kalbos vertė Audrius Musteikis