Ir šiaurys pasišiaušęs vėl mus atlekia gandint.
Kristijonas Donelaitis

Ant žiemos nasrai jau vėl rūstaudami grįžta
hegzametru gąsdino kadais kristijonas
bet tęžta sniegas neilgai užsigulėjo
vėl tas užvakar mirt susiruošęs kurmiarausio kupstas
susikūprinęs kaip kapucinas po rudu abitu
grįžta iš kapinių

pabaiga parodijuoja pradžią
vaikai parodijuoja tėvus
o man ką daryt senam kurmiui
dienos šviesos nematančiam grūdelius skaičiuojančiam
kraitį pelenei mokesčių inspekcijai

nesu nekomercinis kaip meko filmas
nesu nepriklausomas kaip lietuviškas trumpametražis
esu trumpų distancijų rijikas
nuo vieno grūdo prie kito nuo kupsto iki kupsto su pritupimais
gal mest šeimos buhalteriją

ir imtis dienoraščio ar smulkiosios eseistikos
visą savo lauką suknist
ir palikt iki kito pavasario
kol gyvenimo nasrai neužkniso