Vokiečių gatvė Vilniuje. „Treugolnik“ ir „Provodnik“ gumos prekių parduotuvės.
Vilnius, Vokiečių gatvė −
pamišusi ir paklaikus:
prašai paduoti citriną,
suvynioja tau mandoliną.
Vėliau pats žmogus nebežino,
ar citrinos jam, ar mandolinos.
Vokiečių gatvėj paikas
nevaikščiok, krikščionių vaike.
Tigras kailiadirbio iškaboje
šiepia iltis baisias.
Beprotis nešioja rūke samovarą
ir siūlo arbatą gert.
Konkurentas paleido gandą, kad arbata iš blakių.
Sunkūs laikai bepročiui – arbatos niekas nebegeria.
Vokiečių gatvėj Vilniuje
nevilties daugiau negu smėlio dykvietėj.
Jau nuo seno Vokiečių gatvėj
odminiai ir basonų dirbėjai
jaučia gailestį, baimę ir gėdą:
nes tapytojai tapo ryškiausiai
ant jų iškabų „Kainos mažiausios!“,
o vis tiek nieko neperka niekas.
„Sudegink šią gatvę, Jahve!
Bet ką tada pardavinėsiu? Debesis ir vienatvę?!“
Beprotis su arbata laksto basas.
O Krizė kaip giltinė dalgį jau nešas
per Vokiečių gatvę link tų gatvelių,
kur skurdo daugiau nei jūroj koralų.
Mielieji, Vokiečių gatvė
penktadienį lyg nutyla.
Paslaptingais ženklais prabyla
baltos devyniašakės žvakės.
O Zyskindui skrandį degina.
Piktas Zyskindas iš balkonėlio
dėbso į žmoną senais kaliošėliais:
– Na ir bjaurumas figūros!
Priešais snukį iškabos tigro
dangus penktadienio drykso
kaip kvailos natų partitūros.
Gatvei duotas vokiečių vardas.
Čia pas Špicą puikus biliardas!
1935
Iš lenkų kalbos vertė Mindaugas Kvietkauskas
Garsus lenkų poetas Konstantas Ildefonsas Gałczyńskis (1905–1953), kilęs iš Varšuvos, porą metų praleido tarpukario Vilniuje (1934–1936), kai atvyko dirbti miesto radijuje. Gyveno Užupyje, ilgajame Malūnų g. 3 name. Artimas žaidybinėms avangardo taktikoms ir provokacijoms, grotesko ir siurrealizmo stilistikai, įsimylėjęs modernių miestų tempą ir gatvių žargoną, jis siekė būti populiariu poetu virtuozu ir iš tiesų tapo vienu mėgstamiausių tarpukario lenkų autoriumi, humoristinių eilių ir parodijų meistru. Konformistinę K. I. Gałczyńskio laikyseną komunistinėje pokario Lenkijoje Czesławas Miłoszas analizuoja „Pavergtame prote“ (šis poetas – tai Deltos prototipas). Vilniuje rašytuose eilėraščiuose pasirodo daug konkrečių šio miesto erdvių, gatvių, kavinių – K. I. Gałczyńskis nuolat sukosi vietinėje menininkų bohemoje. O jo pavaizduotoje Vokiečių gatvėje vis dar girdisi anuometinis žydų kvartalo šurmulys.