Vokiečių gatvė Vilniuje. „Treugolnik“ ir „Provodnik“ gumos prekių parduotuvės.

 

Vilnius, Vokiečių gatvė −

pamišusi ir paklaikus:

prašai paduoti citriną,

suvynioja tau mandoliną.

Vėliau pats žmogus nebežino,

ar citrinos jam, ar mandolinos.

Vokiečių gatvėj paikas

nevaikščiok, krikščionių vaike.

Tigras kailiadirbio iškaboje

šiepia iltis baisias.

Beprotis nešioja rūke samovarą

ir siūlo arbatą gert.

Konkurentas paleido gandą, kad arbata iš blakių.

Sunkūs laikai bepročiui – arbatos niekas nebegeria.

Vokiečių gatvėj Vilniuje

nevilties daugiau negu smėlio dykvietėj.

Jau nuo seno Vokiečių gatvėj

odminiai ir basonų dirbėjai

jaučia gailestį, baimę ir gėdą:

nes tapytojai tapo ryškiausiai

ant jų iškabų „Kainos mažiausios!“,

o vis tiek nieko neperka niekas.

„Sudegink šią gatvę, Jahve!

Bet ką tada pardavinėsiu? Debesis ir vienatvę?!“

Beprotis su arbata laksto basas.

O Krizė kaip giltinė dalgį jau nešas

per Vokiečių gatvę link tų gatvelių,

kur skurdo daugiau nei jūroj koralų.

Mielieji, Vokiečių gatvė

penktadienį lyg nutyla.

Paslaptingais ženklais prabyla

baltos devyniašakės žvakės.

O Zyskindui skrandį degina.

Piktas Zyskindas iš balkonėlio

dėbso į žmoną senais kaliošėliais:

– Na ir bjaurumas figūros!

Priešais snukį iškabos tigro

dangus penktadienio drykso

kaip kvailos natų partitūros.

Gatvei duotas vokiečių vardas.

Čia pas Špicą puikus biliardas!

1935

Iš lenkų kalbos vertė Mindaugas Kvietkauskas

 

Garsus lenkų poetas Konstantas Ildefonsas Gałczyńskis (1905–1953), kilęs iš Varšuvos, porą metų praleido tarpukario Vilniuje (1934–1936), kai atvyko dirbti miesto radijuje. Gyveno Užupyje, ilgajame Malūnų g. 3 name. Artimas žaidybinėms avangardo taktikoms ir provokacijoms, grotesko ir siurrealizmo stilistikai, įsimylėjęs modernių miestų tempą ir gatvių žargoną, jis siekė būti populiariu poetu virtuozu ir iš tiesų tapo vienu mėgstamiausių tarpukario lenkų autoriumi, humoristinių eilių ir parodijų meistru. Konformistinę K. I. Gałczyńskio laikyseną komunistinėje pokario Lenkijoje Czesławas Miłoszas analizuoja „Pavergtame prote“ (šis poetas – tai Deltos prototipas). Vilniuje rašytuose eilėraščiuose pasirodo daug konkrečių šio miesto erdvių, gatvių, kavinių – K. I. Gałczyńskis nuolat sukosi vietinėje menininkų bohemoje. O jo pavaizduotoje Vokiečių gatvėje vis dar girdisi anuometinis žydų kvartalo šurmulys.