Mano smuikas – didelis smuikas-žirafa;
juo grodamas kabarojuos aukštyn,
krūpčioju nuo jo gergždimo,
šokinėju ant jautrių stygų,
vulgarių troškimų alkstančio pilvo,
kurio nieks niekada nepasotins,
lekiu didele sielvartinga medine širdim,
kurios nieks niekada nesupras.
Mano smuiko-žirafos dejonė slogi,
susireikšminus, sakytum, tunelis;
iš pažiūros jisai susikrimtęs, rūstus, užsidaręs
tartum stambios godžios žuvys vandenų gelmėse,
ir visgi kažkur galvoje rusena viltis
pakilti strėle ir niekada nenukristi.
Įtūžęs garmu į jo dejonių,
sniaukrojančių brazdesių gūžtą,
bet staiga pratrūkstu tokiais panikos
ar užgauto kūdikio klykesiais,
šaižiais, veriančiais širdį,
kad pats baugščiai atsigręžiu į jį
ir mane persmelkia gailestis, neviltis
ir dar kažkas šiurpaus,
kas mus sujungia ir atskiria.
Iš prancūzų kalbos vertė Dainius Gintalas