Liepos 23 d.

Anketa

Trečią sykį lyg pasityčioti numestų popierių nebepildėm, išmetėm, ir niekas jų nepasigedo. Vėl tos pačios anoniminės anketos. Vėl apie patyčias darbe, nes nusižudė dar vienas gydytojas.

Prieš kelis mėnesius pirmąją anketą pildžiau sąžiningai. Pirmieji klausimai – amžius ir specialybė. Tokių Lietuvoje belikom dviese. Labai jau anoniminė anketa.

Todėl į klausimus atsakiau kaip įmanoma pamalonindamas viršininkus.

Paskui kelias dienas ištempęs kaklą laukiau jei ne medalio, tai bent pagyrų. Sulaukiau tik naujos anketos ta pačia tema.

Tuomet jau užpildžiau narsiai, pakeitęs amžių, spe­cialybę ir – nemokamai – savo lytį. Į klausimus apie įstaigos valdžią rėžiau visą teisybę. Tik vėliau atsitokėjau, kad vienintelis visoje įstaigoje dokumentus pildau rašalu.

Liepos 28 d.

Apžiūra

Sudirgęs nuo telefono skambučių. Kiekvienas skambtelėjimas – tai pagalbos ir vilties šauksmas, o mano žodis – pirmas ir paskutinis, atsakomybe nebėra su kuo dalintis. Klaidos negalimos, nors visada įmanomos. Štai tikroji skubios pagalbos romantika.

Kai kalbama apie sprendimus, aš pats ir teisėjas, ir vykdytojas, kartais net panašus į budelį, jei užtykšta raudonas lašiukas ant veido.

Ramią popietę, kad ir kur būčiau, kad ir ką veikčiau, telefonas, regis, jau vibruoja kaupdamas jėgas suskambėti. Tuoj pasigirs apgailestaujantis dispečerės balsas. Toks nerimastingas laukimas trunka dar kelias paras po budėjimo.

Konsultavau skubios pagalbos skyriuje. Tuo metu paskambino darbe apsirgęs draugas. Trumpai apsakiau, ką jam daryti, teisingiau – atsikračiau jo banaliais patarimais ir užmiršau pokalbį, nes kaip tik tyrinėjau beviltiškai užleistą ir visais įmanomais būdais komplikuotą pacientę.

Taip jau man skirta, kad draugai kreipiasi tik pasiligoję. Nesulaukiau dar kvietimo paspardyti kamuolį ar kaip nors smagiai praleisti laiką. Pasitaikė, kad pakvietė išgerti, bet gal teisingiau – išblaivyti. Supratau tai ir iš kalbėsenos, ir iš paros meto.

Iš pradžių nesupratau, kas mane patraukė, bet po darbo namo pasukau kitu keliu. Skersgatvyje, kur dirba draugas, atsitokėjau. Pasąmonės srautas atvedė. Užsukau apžiūrėti, kas jam iš tikro. Abu nustebom susitikę. Įsitikinau, kad nieko blogo, ir nebegaišau.

Liepos 29 d.

Tyla

Kol kas ramu. Galima kiek ir pailsėti. Skaityti negaliu – nesusikaupiu. Akys bėga eilutėmis neužkliūdamos už frazių.

Klausausi paskaitos įrašo. Neįdomu, ilgainiui net nesuvokiu, apie ką paskaita ir kam ji apskritai sumanyta. Nedarau nieko.

Laukiu telefono skambučio, bet sulaukti nenoriu. Nesulaukiu. Puiku. Reikia kažkuo užsiimti.

Tikrinu telefoną, ar nepraleidau skambučio. Tampausi jį visur it kūno dalį. Slampinėju nei šen, nei ten. Imituoju veiklą. Lyg kažką veikiau, bet nepamenu ką.

Pasigirdo kažkas panašaus į telefono skambutį. Atsiverčiu ekraną. Ne, skambėjo galvoje.

Telefonas tyli jau penkias valandas. Ryškėja pamažėle kažin kokios mintys, nuotaika šviesėja. Pasidomėjau orų prognoze, bet kurių galų ji man?

Nerimą nutraukia skambutis. Baigėsi protą žudanti įtampa. Pirmoji mintis – aprėkti niekuo dėtą dispečerę, kaip įpratęs. Bet ir jai nebe naujiena klausytis mano tiradų, kurios kažin ar ką pakeis. Vargais negalais laiku prikandau liežuvį, net nusišypsojau niekur ir niekam.

Liepos 30 d.

Kvapai

Štai po metų vėl operuojam užsirišę tikras chirurgines kaukes, – ir infekcijos nepraleidžia, ir ausų nepjauna, ir dvelkia antiseptiniais pavilgais.

Skubioms operacijoms – kaip ir anksčiau – skydai ir respiratoriai.

Atlikau nedidelę operaciją ir pastebėjau besiraukantį personalą, net po kaukėmis matyti. Susidomėjau: kas? Smirdi, sako.

Man, pasirodo, po kovido vis dar iškritęs kažkoks uoslės spektras, laimei, nemalonių kvapų.

Pašalinau negyvus audinius, išploviau žaizdą. Kaip dabar?

Gal geriau, paguodė.

 

 

Artūro Milašausko nuotrauka

 

 

Rugpjūčio 14 d.

Kūlys

Paupio žolė vešli, tanki, minkšta, net žoliapjovė springsta. Baigęs pjauti gėrėjausi žaliu dryžuotu kilimu. Tais šviežiais dryžiais pėdino dvi merginos ir šuniukas. Viena mergina netikėtai stabtelėjo vejos viduryje ir apsidairiusi persivertė kūlio.

Rugpjūčio 24 d.

Melas

Vilties nebeturiu. Padėtis katastrofiška. Ligos pabaiga. Visos arterijos užakusios. Kraujotakos nėra, nebus ir neatsiras, gali daryti ką nori. Viskas jau padaryta. Mano – išoperuota atviru, klasikiniu būdu. Radiologo – uždaru būdu, „pro adatą“. Hibridinė šiuolaikinė procedūra. Viskas pagal taisykles, pagal paskutinį medicinos žodį, pačiais saugiausiais, moderniausiais būdais ir lyg tyčia jokių komplikacijų.

Kraujotaka – nė krust.

Sakau teisybę – netiki. Gal aš juokauju, piktinasi. Taip jau nieko ir nebegalima padaryti?

Meluosiu ligoniui – patikės. Saldus melas.

Gudri rusiškų žodžių daryba: vračj nuo žodžio vratj.

Rugpjūčio 27 d.

Neapykanta

Vienas kito neapkenčiam: pacientas – manęs todėl, kad nesveiksta, aš jo – taip pat, kad nesveiksta.

Rugpjūčio 31 d.

Dilema

Eiti ar neiti? Šokti ar nešokti? Būti ar nebūti?

Greta „Operuoti ar neoperuoti?“ iškyla naujas pacientų klausimas: „Skiepytis ar ne? Kaip ten su trombozėmis po skiepo?“

Naujas klausimas, nauja atsakomybė.

Nuogirdos iš kaimynų arba pasaulinis suokalbis nedomina. Klausia rimti pacientai, patyrę trombozes, ne mistines, o mano paties išoperuotas, matytas ir čiupinėtas.

Pašalinęs trombą kelias sekundes pasidomiu, kas jis per vienas. Trombas klastingas, prityręs, bet nekalbus. Tačiau išvaizda nemeluoja, išduoda ir amžių, ir kilmę: ar širdies vožtuvais suplaktas gumuliukas, ar nusėdęs ant arterijos sienelės stalaktitas.

Virusas, juolab skiepai tokio trombo nepadirbs. Taip ir atsakau.

Matau, kaip į paciento veidą grįžta spalvos.

Rugsėjo 1 d.

Stebuklas

Draugais gal netapom, bet nors liovėmės vienas ki­to nekęsti. Pacientas lyg niekur nieko sveiksta. Ste­buklas.

– Čia Dievo veiklos įrodymas, – paaiškinau seselėms. Dirba Jis ramiai už savo etatą ir neima į galvą, kad aš ateistas.

Rugsėjo 9 d.

Kautynės

Griuvena ir gaišena. Nesunkiai (nes nenumiriau) persirgau pernai, bet skiepai sveikatos nepridėjo.

Tas pat, kuris kadaise laužydavo eketes upėje, dabar virpa nuo menkiausio skersvėjo.

Anūkas atvežė lauktuvių iš sostinės: darželyje susigautą slogą. Kontaktas neišvengiamas, mielai priėmiau tautinį virusą ir užsiauginau iki rimtos armijos kautynėms su ilgam įsitaisiusiu kovidu.

Kad ir kaip vargino sloga, bet ir pro jos nemalonius šydus pirmąkart po metų užuodžiau arbatžoles. Kai rūsyje tvokstelėjo garbingas seno betono ir pelėsių aromatas, neapdairiai vadintas tvaiku, akys nušvito.

Pergalė jau artėjo. Vaikiški virusai kilo į lemiamą mūšį su pandeminiu virusu ir skandavo:

– Šalin okupantus! Laisvę kvapams!

Rugsėjo 11 d.

Paukščiai

Nejauku keliaujant į Anykščius: tušti gandralizdžiai pakelėje. Maloniai nuteikiančios gandrų šeimynėlės – pamirštas vaizdas iki kitos vasaros.

Leidžiantis garsiuoju šileliu prie upės – spengianti tyla. Net užvertęs galvą patikrinau, ar aš tikrai miške, ar medžiai turi viršūnes. Kur ne kur galima įžiūrėti stropiai pritvirtintus jau tuščius inkilus. Kad musės ir uodai nezyzia – puiku, to garso neišsiilgęs.

Šilelis be paukščių. Jausmas lyg žiūrėčiau prastą detektyvą. Grėsmės atmosfera: kažkas negero nutiko netoliese, gal vėl kokia elektrinė sugriuvo.

Nepernelyg tikiuosi išgirsti lakštingalą, bet anei varna kranksi, anei genys tuksi. Net žvirblelis nepurpteli skersai tako.

Grįžtam pro sodybas. Ausis ištempęs klausau, gal bent išgirsiu širdžiai mielą kakariekū.

Rugsėjo 17 d.

Pareiškimas

Mintyse cituoju savo chirurgijos mokytojus:

Kiekvienas kraujavimas pagaliau sustoja.

Jei ieškosi, iš kur kraujuoja, – būtinai rasi.

...Arterija pati iššovė įstumtą vamzdelį, o skylė vis dar nepasiekiama po audiniais. Siurblys nebespėja ryti kraujo. Prispausti arterijos neturiu prie ko, suimti negaliu, net nematau jos kontūrų.

Pasinaudojau patirtimi: jei nepavyks viena, tada darysim taip, jei vėl nepavyks, darysim anaip, lia lia lia.

Gražiai skamba... velniop viskas... trūksta rankų.

Vis dar neprarandu šalto proto, nors mano kūnas nuo įtampos lyg pakibęs kosmose. Pasiruošiu sugriebti instrumentu arterijos kraštą su skyle ir tuo pačiu momentu tvirtai pasižadu po operacijos paduoti prašymą išeiti iš darbo. Tokie iššūkiai – nebe man.

Sugriebti pavyko. Pjūvis sausas, anatomija aiški, įprasta. Pora dygsnių ant skylės.

Paprasčiau nebūna.

Dar minutė kita – ir pjūvis užsiūtas.

Būta ko čia jaudintis.

Mano kūnas net spragsi po buvusios įtampos.

Pasirašau operacinės žurnale. Parašas trumpas, neįskaitomas, visada toks pat – tebevirpantis jauduliu, nesvarbu, kokia operacija. Menkų operacijų nebūna. Man nepasitaiko. Kituose dokumentuose jau pasirašau elegantiškiau.

Kas toliau? Į personalo skyrių su prašymu, kaip ketinau? Jau penktadienio popietė – nelabai ką ten rasiu.

Atidėsiu pirmadieniui. Pirmadienis sumauta diena visiems. Gal antradienį?