Giedrė Kaukaitė. Iš užrašų (XVI)


Šventoji, 1971

Vasarojome. Vidurdienį, kai Šventosios paplūdimy pats maudynių įkarštis, mudviem su dukryte Monika reikia grįžti namo. Jai tik penkeri, tebesilaiko vaikiško tvarkaraščio, tad po pietų guls pokaičio. Šiandien be vėjo, buvome įsikūrę netoli vandens, o dabar einame pačiu paplūdimio pakraščiu, taškydamos seklų pakrantės vandenį.

Žvilgsnį patraukė trys figūros dešinėj, ta pačia kryptimi besiiriančios pro besikaitinančius kūnus: pagyvenęs apkūnus vyriškis, tamsaus audinio kelnes pasiraitojęs, persimetęs marškinius per petį, švytravo juodais batais vienoj rankoj, kita ranka piešdamas ore didokus pusiausvyros ratus; tokia pat pusamžė moteriškė salotinio žalumo trikotažo apatinėmis su guma ties keliais ir rožiniu atlasiniu liemenuku – „staniku“ – tempė paskui save gėlėto perkelio suknelę; ir trečiasis, kokių trisdešimties lieknas vyriškis, vilkėjęs languotais flanelės marškiniais, susikišęs rankas į kostiuminių kelnių kišenes, krivuliuodamas šokčiojo aniems dviem iš paskos.

Panašu buvo, kad tai šeima – visi trys šlapiais plaukais, ką tik išsimaudę, bet nemanę paplūdimy užsibūti, traukė link namų. Ėjo žemaitiškai pasišūkčiodami. „Aš ėr sakau anam – ropūžė, douk pėnkis roblius ė mauk nomėi, vo ka ne, tujau gauni į zaptus...“ – gyrėsi smagiu nuotykiu moteriškė, žodžių skiemenis kapodama. Jaunesnysis net rietėsi dvilinkas, kvatojo springdamas, kone griūdamas į smėlį, o vyresnysis tik tyliai šypsojosi, susikaupęs dėbčiojo sau klampojančiam po kojomis. Atrodė visi trys gerokai įkaušę, atėję prie jūros atsigaivinti. Visi – balti kaip sūriai, saulėj gal išvis nesikaitinę. Įprasta, kad tiek palangiškiai, tiek Šventosios ar kito pajūrio žmonės metų metais į savo paplūdimius nenueina, metų metais jūroje neišsimaudo. Trijulė ėjo nieko aplink nematydama. Vasarotojai, galvas nuo savo paklotų pakėlę, smalsiai ir su šypsenomis stebėjo juos, pro šalį slenkančius.

Paėmusi Moniką į glėbį, taikiausi suspėti trijulei iš paskos. Štai ir medinių lentų takas per kopas. Nusileidusios juo, galėsime smėlį nuo pėdų nusibraukti, apsiauti ir toliau jau asfaltuotu taku žengsime sparčiau. Lentų takas baigėsi, ir šventojiškiai sukrito prie kopos atsipūsti. Kitoj tako pusėj pritūpėme ir mudvi su Monika. Šukuosiu dukrytei plaukus – negaliu suvaldyti smalsumo, vogčiom neatsižiūrėdama ir neatsiklausydama šios, tartum dar ano šimtmečio šeimynos.

Vyresnysis, įsitaisęs po pušaite, pasimėgaudamas užsirūkė. Moteriškė stoviniavo šalia ir griuvinėdama mėgino vilktis suknelę. Jai nelabai sekėsi: drabužis strigo, garankščiavosi, kliuvo už šlapių apatinių ir niekaip nenorėjo pasiduoti. Jaunesnysis tuo tarpu paėjo už kopos, jo neliko matyti. Kiek trukus iš tos pusės, kur anas nuėjo, pasigirdo kulkosvaidžiu tratantis neaiškios kilmės garsas. Moteriškė sukluso, vilkimosi pastangas sustabdžiusi net pritūpė ir neva sunerimusi šūktelėjo: „Veeelne, bene šiki į kelnes?..“ – „Neee... tik perdu“, – ataidėjo patikslinimas, ir netrukus iš už kopos tasai jaunesnysis sugrįžo, sagstydamasis kelnių prarėkšmą, leipdamas juoku. Juokėsi plonai kvaksėdama ir moteriškė. Vyresnysis, rankas ant krūtinės sunėręs, blausų žvilgsnį kilstelėti mėgindamas, šiepėsi be garso – kiaurame tarpdantyje įsprausta, styrojo prilipusi cigaretė.

Pyniau Monikai kasytes ir vos tvardžiausi neįsitraukusi šnekon – šiurkšti gimtoji tarmė tokia sava. Monika ramiu veideliu klusniai sėdėjo ant lentų pakraščio, mačiau, kad šventojiškių kalbos ji nesupranta. Dar praeis daug metų, kol ji, atėjusi į universiteto „Ratilio“ ansamblį, vadovės Zitos paklausta „tautybės“, užsirašys prie žemaičių...

 

Roko Morkūno nuotrauka
Roko Morkūno nuotrauka

 


Melnragė, 2018

Vėlyvas ruduo, poryt Vėlinės, o pirmosios lapkričio dienos Klaipėdoje šįkart neįprastai šiltos ir saulėtos. Kada bebuvau Melnragėj? Kone prieš pusę amžiaus? Tolimą rudenį, po kažkokio koncerto... Ne, gal po gastrolinio „Bohemos“ spektaklio, tuokart Klaipėdon jį buvome atvežę... Kitą dieną jūroje maudžiaus – anoji gaivi, jos tarsi metalinė vėsa įsiminė visam laikui.

Ir šiandien Melnragėje vasariškai šilta. Danguj nė debesėlio, jūra rami ramutėlė snaudžia nuilsus po vasaros apgulties. Ant medinių suolų įsitaisiusios kelios pavienės klaipėdiškės senjoros nuščiuvo atgręžusios veidus į saulę. Drėgnu paplūdimio pakraščiu iš tolo atpėdina rankomis susikibę vaikinas ir mergina, basi lėtai praeina ir taip pat lėtai Klaipėdos pusėn nutolsta. Kažin, ar jie klaipėdiškiai, neilgam čionai, kaip ir aš, užklydę? „...ir banga negailestinga mūs pėdsakus greit nuskalaus...“ – atklysta eilutė iš senos dainos.

Žiūriu į neužmatomą tolybę, ten, kur žvilgsnis nebesiekia, kur vandens švytėjimas ir dangus susilieja į padūmavusį kontūrą. „...Mintys pilnos vėjo“, – be garso nuskamba kita melodijos atplaiša.

Mano mažas baltas šunelis Pikis jūrą mato pirmąsyk. Jis išmintingas ir nė kiek nesistebi tokią vandens platybę išvydęs, tarsi žinotų, kad taip ir turi būti. Norėčiau jam paaiškinti, kad prieš pusę šimtmečio jūra man atrodė ryškiai žalia, o dabar ji nuolat papilkavus. Apie aną smaragdo spalvą dar sakydavom – jūros bangos spalva. Jūra ir šiandien pilkšva, nepaisant to, kad diena saulėta, o danguj nė debesėlio. Sako, klimatas šyla, kinta jūros augmenija, keičiasi ir spalvos... Neaiškinu to Pikiui, o jis ir neklausinėja.

Grįždama užsuku į pajūrio kavinę, klausiu bulvinių blynų. Šeimininkė – gerokai pagyvenus aukštaūgė, bet labai tiesi šišioniškė, vardu Lyna.

Jos padėjėja – mažutė, šneki rusė Tania, užsilikusi Lietuvoj dar nuo 6 dešimtmečio, kai ją su tėvais tarybų valdžia, kaip ji pati sako, užverbavo Klaipėdos griuvėsių valyti. Lietuviškai ji neišmoko, nors gyvena čia visą gyvenimą.

Lyna prie baro ėmėsi tarkuoti bulves. Tania puodelyje užplikys kavos – belaukdama blynų, siurbčiosiu.

Be manęs tuščioj kavinėj prie tolimesnio, buteliais nukrauto staliuko ties langu sėdi dviese: kresnas, pus­amžis blondinas raudona striuke, įkaitusiais skruostais ir vietinis labai aukštas, vienmarškinis, kadaise buvęs išvaizdus, tamsiaplaukis vyriškis.

Blondinas su šeimininke Lyna šnekasi vokiškai, o žvilgtelėjęs mudviejų su Tania pusėn, pereina į kalbų mišinį, prie vokiškų primaišydamas rusiškų ir lietuviškų žodžių, išraiškingus gestus pasitelkdamas. Abi moteris jis vadina vardais. „Olandas jis, dažnai čia atvažiuoja“, – paaiškino Tania, prie darbo stalo rūšiuodama senų sąskaitų ir važtaraščių popierius. Nemėginu spėlioti, ko olandas Melnragėn dažnai atvyksta, – pasaulis mūsų dienomis vis ankštesnis.

Aukštaūgis jo kompanionas sėdi priešais burnos nepraverdamas, tyli, neregintį žvilgsnį priešais save įbedęs. Ant stalo priešais jį stovi įpusėtas konjako butelis ir taurelė, o olandas retsykiais patraukia iš savosios alaus skardinės.

Matosi, kad jiedu geria jau ne pirmą parą be miego, bet nebepasigeria daugiau, nei yra girti. Abu pasiekę tą keistą stabilumą, kai liežuvis nebesipina, bet žvilgsnis vis tiek nesikoncentruoja.

Olandas taikėsi su Pikiu flirtuoti, gestais pasiklausdamas, ar šis neįkąs. Nusivylęs, kad Pikis kandžiojasi, jis tęsė bendravimą savuoju kalbų mišiniu, aiškindamas, apie ką tasai aukštaūgis tyli.

Pasiteiravau Tanios, ar seniai aukštaūgis geria. Jis geria kasdien, nes palaidojo žmoną. Ar seniai? Prieš trejus metus. Pamaniau, kad geria jis ne tik dėl to, bet nesiginčijau.

Lynos bulviniai blynai labai gardūs, teiraujuosi recepto, nors ir netikiu, kad kepčiau kada nors.

Olandas vienu metu pasisiekia savojo kompaniono stikliuko, pakelia jį, stebėdamas šeimininką, mėgina prisinešti prie burnos. Aukštaūgis nė nekrustelėjęs ramiai ištaria: „Padėk.“ Olandas lūkuriuoja, bet girdi antrą, įsakmesnį: „Pa-dėk.“ Pastatęs taurelę priešais šeimininką olandas gestais ir mimika mums išverčia norėjęs pajuokauti.

Ilgai sėdėjęs profiliu, bet pajutęs, kad žiūriu, aukštaūgis atsigręžia ir prašo nepykti – visi girtuokliai to prašo – ir ima kviesti į svečius. Pamario Lyna tuoj prisistato su taurele ir klausia, ko išgersiu, nes anas norįs mane pavaišinti. Sakau, esu abstinentė, negeriu. Tania jau draugiškai pasakoja, kad aukštaūgis buvo veterinaras, paskui greitosios sanitaras, dabar našlys, pensininkas, gyvena Melnragėj, turi dviejų aukštų namą.

Aukštaūgis sėdi, tylomis stebeilija, Tanios negirdėdamas. Jam aiškinu, kad šiandien į svečius negalėsiu, geriau gal kitą vasarą, jei jis nuomoja kambarį. Nuomoja. O kokia kaina? Vienai parai vienas pasimylėjimas. O, tai nebrangiai. A, tikrai nebrangiai? Tikrai, tikrai. Ir paklausiu, kodėl jam šiandien liūdna.

Staiga tasai pailgas sfinkso veidas lėtai iškrypsta, o balsas išlemena: „Kad ne-tu-riu su kuom gy-vent...“

Kol valgau blynus, jis ašaroja, tyliai pasikūkčiodamas, ašarų nebraukdamas. Pamario Lyna žemu balsu monotoniškai ramina: „Navaark, sakau tau... navaark... ašaras napades... yra kaip yra.“

Kiek trukęs, dar vis proverksmiu aukštaūgis pradeda kitą maldą: „A norėtum su manim pakalbėt? A norėtum su manim pakalbėt? A norėtum...“ Taip besimeldžiantį jį ir palieku. Man išeinant jis atsistoja, kone lubas siekdamas, stovi kūkčiodamas, iš juodų batų išsiavęs. Rusė lieka besiteiraujanti: „Jėzau, o ko tu basas?“

Išėjau svarstydama, kad jei nebūčiau apsišaukus abstinente, gal būč smagiai pabaliavojus, ir kad neprisimenu, iš kur tokias scenas galiu grajinti atmintinai, „be teksto“ ir be repeticijų.

Draugai