Iš ciklo „Atminties stalčiai“

 Rimvydo Strielkūno nuotrauka

 

Neslėpsiu – dievinu balkonus. O pakėlęs akis dangopi visada lauki mažo stebuklo – kad ir nuogo peties (bikinis – jau perteklinis), kad ir taurės rankoje, kad ir paukštės narvelyje. Nėra nieko liūdniau už yrančius, žaliu tinklu apvyniotus balkonus – tai jums ne pakuočių didmeistrio Christo, o banalių paveldo naikintojų, poetiškai pavadintų „laiku“ (laikas dažniausiai ir yra tai, ką sunaikina žmonės), darbas. Užsimerkęs matau, kaip jie trupa, kaip byra mums ant galvų. Balkonų gyvenime išties būta daug, juose trupėjo jau ne tinkas, o santykiai, jie lengvai susidėlioja į Mauritso Cornelio Escherio „tipo“ graviūras vaizdinių išklotinėse, netgi negudriose užstalės mantrose – nuo Danieliaus Dolskio „ir gražuolės gėles mes“ – nuo langų stryktelėjusios į balkonus – ligi ispanų klasiko Antonio Machado. Paklausykime poeto: „Bokštas aikštėj stovėjo. / Balkonas buvo bokšte. / Senjora į balkoną išėjo. / Senjora su balta gėle. / Kabaljeras pro šalį praėjo. / Nežinomi jo keliai. / Nusinešė aikštę ir bokštą. / Bokštą su balkonu. / Balkoną ir liūdną senjorą. / Senjorą su balta gėle.“ 

Tą eilėraštuką vis prisimenu, praeidamas pro vieną Palangos dviaukštį Smilčių gatvėje – kaip ėjau vaikystėje su mama, ir ji akimis parodė į keletą sustingusių figūrų balkone, tarsi atkeliavusių iš baugių Sigutės Valiuvienės iliustracijų Antano Vienuolio (vaistininko pseudonimas irgi kraupino) „Užkeiktiesiems vienuoliams“. „Jų vaikas vakar paskendo, – referavo mama. – Maudėsi per juodą vėliavą. Srovė įtraukė į duobę ir nusinešė.“ Saulė jau buvo nusileidusi, jau švietė Marių žvaigždė, aš stipriai suspaudžiau mamos plaštaką – švelniausią plaštaką pasaulyje. Neklausiau, kas tie žmonės – vietiniai ar vasarotojai. Pastarieji kasmet inertiškai važiuodavo pas tuos pačius šeimininkus, vadinasi, galėjo būti laikomi beveik vietiniais. Tų žmonių turbūt seniai nebėra. Balkonas ten pat, beje, kaip ir surūdijęs mano vaikystės balkonas Šiauliuose. Tiktų Maironio literatūros muziejui. Christo suprastų. 

 

 

 

Rolandas Rastauskas – poetas, eseistas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, nejudantis keliautojas – savas tarp svetimų, svetimas tarp savų.