Jūs šiukšlyną – mes gėlyną 

 

Banali tiesa byloja, kad, jei nori ką nors keisti, reikia pradėti nuo savo kiemo. Sėdėdama  penkiaaukščio balkone Prienuose ir žiūrėdama į aplink Revuonos upelį žydinčius narcizus prisimenu dar banalesnę mintį, kad visos banalybės turi tiesos. Anties sodo bendruomenė prasidėjo būtent nuo šio balkono ir per didelę dalį miesto tekančio upelio, kurį pro savo langus mato chemijos mokytoja Joalita Jurkevičienė, bendruomenės įkūrėja. 

Apleistas, šiukšlinas upelis ir paprasčiausias noras susitvarkyti davė pradžią bendruomenei, kuri šiandien rūpinasi įvairiausiais Prienų gamtosaugos, istorijos, atminties ir kultūros klausimais. Kasdien pro langą matomas šiukšlynas subūrė daugiabučio kaimynus, o upelyje gyvenantys paukščiai davė bendruomenei pavadinimą – Anties sodas. „Tuose krūmuose visą laiką peri antys, – pasakoja Joalitos kaimynė Rasa Kneižienė, užaugusi ir iki šiol gyvenanti šiame daugiabutyje. – Nors ir prašydavom nešiukšlinti, kaimynai iš aplinkinių nuosavų namų upelio pakrantėje tiesiog vertė šiukšles. Tada sugalvojom šūkį: „Jūs šiukšlyną – mes gėlyną.“ Sunkiai tvarkėmės, gal porą metų užtrukom, bet dabar ir antims perėti švariau.“

 

Mussolini’o citata

 

Yra ir dar kita istorija, kodėl chemijos mokytoja pradėjo kapstytis Prienų istorijoje ir savo namą bei aplinkinius sutelkė ne tik tvarkyti aplinką, bet ir gaivinti miestelio atmintį. „Laisvė yra pareiga, ne teisė“, – graži citata, kurios autorius... Italijos diktatorius Benito Mussolini. Ši citata Joalitos mokykloje buvo iškabinta greta kitų istorinių asmenybių skambių sentencijų. Be jokio konteksto. Joalita mokykloje įplieskė nemenkas diskusijas, kodėl šiai citatai nedera kabėti, o ją pačią šis įvykis nuvedė iki studijų apie Holokaustą Jad Vašemo mokykloje Izraelyje. O toliau vėl savas penkiaaukščio kiemas: „Žiūriu į tuos namus šalia mūsiškio ir galvoju, kas buvo tada, kaip viskas vyko.“

Prienų centre esantis Anties sodo penkiaaukštis iškilęs beveik buvusio štetlo teritorijoje – iki XX a. vidurio čia stovėjo dvi sinagogos, mūrinis pastatas išliko, taip pat tebestovi ir buvusios mokyklos pastatas, abiejuose įrengti butai. Turbūt tai simptomiška daugeliui miestelių, bet jeigu nusikeltume nors 30 metų atgal, Prienai buvo laikomi lietuvišku miestu, neva visą laiką absoliuti dauguma gyventojų buvo lietuviai, o skaudžią istoriją patyliukais atmintyje saugojo tik vyresni gyventojai.

„Pragyvenau sinagogos kieme beveik 50 metų ir tik visai neseniai sužinojau, kad čia buvo sinagoga, kad visai šalia, tame žaliame medinuke, veikė žydų mokyk­la. Prisimenu, kad tą namą visada vadindavom škala, bet man ta škala asocijavosi su pijokynu, nes ten buvo socialiniai būstai. Niekad nesusimąsčiau, kas ta škala, o tėvai niekad nepasakodavo“, – prisimena šiandien Vilniuje gyvenanti ir į Prienus dažnai grįžtanti farmacininkė Jolanta Jasukaitytė, prisijungianti prie Anties sodo veiklos. Šiandien akivaizdu, kad miestelio istorinė atmintis keičiasi ir prie to prisideda Anties sodas. 

 

Anties sodo bendruomenės žygis Revuonos upelio pakrante

 

Žaliasis medinukas liuobiasi 

 

Pavasaris jau gerokai paženklinęs buvusio štetlo teritoriją, bet, prisimenu, prieš gerą dešimtmetį toji vieta net balandį, kai viskas sužaliuodavo, atrodydavo kur kas niūriau. Joalita pasakoja, kad viskas pamažu ėmė keistis pastačius atminimo ženklą čia veikusioms sinagogoms. „Kai pastatėm paminklą, žaliojo medinuko gyventojai pradėjo liuobtis, tvarkytis. Atsirado gėlynų. Jie aplenkė mus su kiemo tvarkymu, to namo moterys pirmos nusigrėbdavo lapus. Tada senosios sinagogos vietoje pasodinome sakurų parkelį, vietiniai ėmė mus palaikyti. Kažkada to namo moterys susitikę klausia: „Gal turit nuotraukų iš štetlo? Padarys namo renovaciją, pasikabinsim laiptinėj.“ Anksčiau žydų škala buvo tarsi toks štampas, dabar kaip tik gyventojai didžiuojasi: „Prie mūsų namo stovi pamink­las.“ Jeigu ilgai škala ir ši miestelio vieta asocijavosi tik su socialiniais būstais, šiandien ji tampa atminties vieta. 

Pastatėm atminimo ženklą ir svarstėm, kas dar liko. Liko žmonių istorijos, – prisimena Joalita ir pasakoja apie pernai rudenį vykusią šventę žydų Naujųjų metų išvakarėse. – Su tais pačiais aplinkinių namų gyventojais štetlo teritorijoje sodinome krokus, o paskui buvusiame žydų restorane mokėmės gaminti beigelius, kitus žydiškus patiekalus ir išgirdom to restorano buvusių savininkų Milšteinų šeimos istoriją. Milšteinų giminė savotiškai sugrįžo į miestelį, nes ilgai galvota, kad visa šeima išžudyta, giminės linija nutrūko, tačiau, pasirodo, šeima laiku pasitraukė į Ameriką, o jos palikuonys prieš keletą metų buvo sugrįžę į Prienus ir buvusį šeimos restoraną.“

 

Susigrąžinti atmintį

 

„Man visą laiką patiko istorijos. Klausytis ir rinkti, – pasakoja Joalita. – Per vieną gimtadienį surengiau istorijų pasakojimo vakarą – visi svečiai pasakojo kokį nors epizodą iš savo gyvenimo. Pasakoju tada savo istoriją iš vaikystės ir, pamenu, sesuo vis piktinosi ir tildė, kad buvo ne taip. Po kiek laiko ji prisipažino, kad tik vėliau suprato, jog aš būtent taip išgyvenau tą įvykį, tai buvo mano istorija, o ji turi saviškę. Ir apskritai daug kartų be reikalo įsiveldavo į ginčus, nes nesuprasdavo, kad kitas žmogus turi savo patirtis ir viską mato truputėlį kitaip. Ir su Anties sodu norisi surinkti kuo daugiau pasakojimų, verti ir lipdyti čia gyvenančių žmonių istoriją. Tikiu atmintimi, kad įmanoma ją sugrąžinti.“ 

Istorijų lipdymą  tęsia kita Anties sodo narė Marija Chomskienė, kuri į savo šeimos miestą rimčiausiai grįžo per pandemiją. „Eidama pro šalį vis stebėdavau, kaip keičiasi upelio teritorija, nužiūrėjau besitvarkančias moteris ir užkalbinau.“ Paaiškėjo, kad Marija turi tai, ko turbūt ne vienas pavydėtume, – penkių kartų šeimos archyvą, kuriame tarp proprosenelių ir mamos dėdės, pirmojo tarpukario Prienų burmistro Konstantino Olšausko fotografijos. Istorijos peripetijos išblaškė daugybę šeimų, o juo labiau jų albumus ar kitus prisiminimus, tad Marijos išlaikyti atvaizdai pasakoja ne tik jos giminės likimus, bet ir leidžia bent šiek tiek susigrąžinti miestelio atmintį. Marijos namas šiandien tapo ir Anties sodo bendruomenės susitikimų vieta. „Norėjau, kad mano atostogų namelis veiktų, kad tarnautų ir kitiems. Birželį ketinu sukviesti į gana reto mano sklype augančio vaistinio valerijono žydėjimo šventę. Nenusakomas vaizdas, kai jis sužydi.“

 

Prienų upeliai sužymėti stogastulpiais. Dalės Lazauskienės nuotraukos

 

Kaip neperlenkti lazdos

 

„Matau, kad prie Anties sodo vis prisijungia įdomių žmonių. Ne fundamentalistų, neperlenkiančių lazdos“, – sako Marija. Jai pritaria Joalita: „Niekada nesuprasdavau, kodėl žmonės sako: „Galvok tik gerai.“ Galvodavau: „Čia dabar, kas man uždraus? Ką noriu, tą galvoju.“ Pasirodo, jei visi aplink gerai galvos, viskas ir bus gerai. Taip ir su žmonėmis – prisitrauki tuos panašiai mąstančius.“ 

Ką daryti, kad bendruomenės veikla būtų ne parodomoji, o nuoširdi, ir kaip suprasti, kas išties rūpi daugeliui. Anties sodo moterys pasakoja, kad dalis žmonių tiesiog nubyra natūraliai, nes išaiškėja, kad žvilgsniai į veiklas skirtingi. „Tarkim, kai miesto savivaldybė skelbė konkursą įgyvendinti pasiūlytą bend­ruomenės inicia­tyvą, nusprendėm trauktis iš konkurso ir aiškiai įvardijom, kad painiojami interesai, nes konkurse dalyvavo, beje, ir laimėjo tuometinės savivaldybės administracijos direktorės idėja – asmenukę darančios merginos skulptūra Nemuno krantinėje. Per tokius dalykus mažame mieste labai gerai žmonės pasitikrina ir atsisijoja“, – pasakoja Joalita.   

 

Vanduo, arba Kas yra toji vietos dvasia 

 

Dar grįžkime prie upelio, kuris kalbantis vis kreipia žvilgsnį pro langą ir nuo kurio viskas prasidėjo. Turbūt apskritai vanduo, ne vien Nemunas labiausiai kuria Prienų vietos dvasią. Rasa iš Anties sodo pasakoja apie keletą šaltinių, prie kurių turbūt bet kuriuo paros metu rasi skirtingo amžiaus žmonių su įvairiausios talpos indais, nes daugelis vietinių šaltinio vandenį naudoja buityje. Būtent dėl to Anties sodo bendruomenė šiemet nusprendė patyrinėti, kaip vanduo veikia miesto gyvenseną ir leidosi į žygius palei miesto upelius. „Per pirmą žygį fiksavom taršą, rinkom šiukšles, taip pat žmonių istorijas, kaip vietos gyvenimo būdą formavo ir tebeveikia nedidelės vandens srovės. Tarkim, viena moteris pasakojo, kaip garsusis vaistininkas Brunza vaistams gaminti naudojo tik šaltinio vandenį arba moterys stovėdavo eilėje praskalauti vystyklus, nes nuo upelio vandens nešusdavo oda.“   

Jaunesni gyventojai neišvardytų visų vietos upelių pavadinimų, nors keletą tikrai pasakys, nes tapę ir susitikimų ar pasivaikščiojimų vietomis. Anties sodas ir čia turi mintį. Pasitelkęs tautodailininką Algirdą Sakalauską upelių teritorijas jau paženklino trimis atminimo ženk­lais – stogastulpiais ir informacinėmis lentelėmis. Eilės laukia ir kiti upeliai. Pasak Marijos, tos, atrodytų, siauros, į didesnius vandenis sutekančios upelių vagos primena žmonių istorijas, kurias, surinkus arba susigrąžinus primirštas, tarsi tampa aiškiau, kaip formavosi tas šiandienis miestas.