Rolando Rastausko kelionių esė rinktinės „Verkianti bronza“ nekantriai laukiau: iš visų jo skaitytų tekstų geriausiai įsiminiau tuos, kuriuose rašyta apie buvimą svetur. 1993–2023 m. kelionių tekstus aprėpianti išsami rinktinė leidžia prisiminti geriausius ir įsitikinti, kaip laikas keičia veiksmo vietas, temas bei realijas ir koks įvairialypis R. Rastausko tekstas. 

 

Rolandas Rastauskas. „Verkianti bronza. Kelionių knyga, 1993-2023“. Dailininkas Jokūbas Jacovskis. – V.: „Apostrofa“, 2024.

 

Vis dėlto skaitydama šią knygą apie kintančią geo­grafiją ir kelionių tikslus galvojau mažiausiai. Juk kelionė R. Rastausko eseistikoje – tik pretekstas subjektyviai refleksijai. Argi daug kam rūpi „nuplaukti į Lido, atrasti Visconti’o filme matytą „Hotel des Bains“ paplūdimį ir išgerti į literatūrinę Thomo Manno sveikatą“ (p. 557)? Nepamainoma rastauskiškos kelionės dalis – šlakelis hedonizmo. Dėl to lankstu apeinamos masių pamėgtos vietos, girsnojama knaipelėse ir restoranuose, sutinkama mūzų, piligrimaujama po garsenybių ir bičiulių (tai kartais tas pats) lankytas erdves. Skaitant R. Rastausko tekstus atrodo, kad gyventi įdomu ir malonu, net kai nesiseka (pvz., nėra raktų, negauni leidimo užsukti į Hesse’s namus).

Aptariant R. Rastausko esė linkstama pabrėžti, kad šie tekstai – ne apie kalbėtoją, bet apie lietuvio virsmą eurolietuviu, apie pažinimą per kultūrą. Tačiau „Verkianti bronza“ siūlo kreipti dėmesį kitur. Pirmiausia todėl, kad į naująją knygą įtrauktas anksčiau skelbtas esė papildo „Literatūroje ir mene“ spausdinti „Atminties stalčiai“ ir parengti keli biografiniai post scriptum. Trumpuose tekstuose autorius įsiterpia ir pirmuoju asmeniu, stipriau nei anksčiau pabrėžia savo, kaip veikėjo ir liudytojo, vaidmenį.

R. Rastausko travelogai intriguoja tikslingu subjektyvumu. Nors įprastai subjektyvumas eseistiką siaurina, šis atvejis kitoks. Autorius atsiskleidžia kaip intelektualus improvizuotojas, santykį su aplankytomis vietomis kuria pasikliaudamas asmeniniu estetiniu skoniu bei vaizduote. Jis nieko tiesiogiai nekritikuoja, neaptarinėja (pvz., Sigitas Parulskis eseistikoje apeliuoja į stereotipus), bet renkasi tai daryti vaizduodamas. Neatsitiktinai esė dažnai minimas darbas teatro srityje, išsakoma kritika lietuvių dailei, o analogijos kuriamos su XX a. kino klasika (literatūra dažniau lieka dvasine oaze – recituojama, piligrimiškai lankomi monumentai). Skaitant atrodo, kad dalis vaizdingų esė fragmentų artimi scenos, kadro ar tableau vivant logikai, jais lėtai ir estetiškai plėtojama drama, kuri „iš nieko“ tampa visko apytaka: vienu metu siekiama turiningai aptarti situaciją ir drauge įvertinti santykį su savo laiku, aplinkybėmis, sugebėti vulgarumą sieti su meno idėjomis: „Kokios studijos, jeigu viskas yra dada, galvojo Svetimšalis. Jeigu ilga­plaukiai atbundančio kapitalizmo priešaušryje žengia su raudono šilko vėliavomis“ (p. 131). Tai, kas radosi iš kelionės patirčių, drauge pateikiama ir kaip pašaliečio stebimi įstabūs mikrospektakliai, ir sykiu kitiems režisuojami kaip vienetiniai reginiai. Tai R. Rastausko esė privalumas, nes kelionės užrašai pristatomi kaip fakto ar aktualijos fone kuriamas estetinis įvykis. Bet kuo toliau, tuo labiau atrodo, kad estetika nugali faktą ir šias esė įdomu skaityti, nepaisant buvusio aktualumo.

Ši knyga primena, kad svarbi R. Rastausko kūrybos brendo dalis – išryškinta Vakarų kultūros atstovo tapatybė. Būtent jos ženklus sekti man atrodė įdomiausia. Šiandien lietuviui Europa lengviau prieinama, nesunkiai įsivaizduoju jauną intelektualą kaip liberalaus pasaulio pilietį. O skaitant 1993–2023 m. apimančią „Verkiančią bronzą“ atpažįstama, kas būdinga daliai posovietinių menininkų, kuriems Vakarų kultūra buvo kilni vertybė, o artumas jai, kaip modernios kultūros židiniui, – geras tonas ir siekiamybė. Tačiau bene dar svarbiau, kad R. Rastauskas žengė toliau ir pasaulėjautą eseistikoje anksti susiejo su fiziniu kosmopolito gyvenimo būdu, kuris vakarietišką meno kontekstą be kompleksų daro pažinų iš vidaus. Šiuo atveju jis nuosekliai pabrėžia aukštą bohemiečio vaidmens rangą, taip pat stipriai atliepia XX a. intelektualų laikyseną, šiandien (kai kuriais požiūrio aspektais) gal atrodančią kiek archajiškai, tačiau tradiciškai sietą su aukštuoju žinojimu ir genialumu. Įdomu, kad tai išduoda ne tiek netikėtas bastymosi svetur turinys, kiek barokiškas esė sakinys. 

Pagrindinė „Verkiančios bronzos“ tema – distancija. Tiesą sakant, ji visada buvo R. Rastausko kūrybos dalis: kaip buvimas žaviu kitu, kaip puošni, teatrališka esė estetika ir kaip psichofiznis atotrūkis nuo namų, t. y. ne tik nuo rutinos, bet ir nuo atgrasaus posovietinio skurdo, mentaliteto („tėvynė yra nuolat vėluojanti sistema“, p. 283), pastūmėjusio kultivuoti vakarietiškumą. Šioje šviesoje galima matyti ir vaidmenį, kurį rašymo laiku atliko kelionės užrašai, – jie skatino ieškoti daugiau, vaduotis iš ribų (pvz., dėl to įdomu skaitant sekti posovietinės Bulgarijos ar Rusijos skurdo atgrasumą ir kaip bodimasi visų išvaikščiota Roma). Dabar distanciją įprasmina ir turinio nuotolis laike (pvz., kaip epochos egzotika atrodo nobelistų, genijų ir mūzų draugija).

„Verkiančiai bronzai“, kurios turinio reikšmė su laiku kinta, parinktas puikus taktiškas raktas – pateikti tekstus kaip orų hommage à XX–XXI a. slenksčiui, virsmų pasauliui, pakeitusiam kaimynų šalių sienas ir politiką, bohemiško malonumo sampratą, taip pat praretinusiam artimų bičiulių ratą. Į knygą įtraukti trumpi 2022–2023 m. R. Rastausko tekstai jau neplečia kelionių geografijos, bet papildo, koreguoja esamą archyvą ir taip pabrėžia, kad bendriausia prasme kalbama apie praeitį, naudojasi atmintimi. Kita vertus, autorius duok­lę atiduoda ir šiuolaikybei: „Verkianti bronza“ sukomponuota kaip žemėlapis, slenkamas iš šiaurės į pietus. Tai gestas europietiškumui ir kryptimi pasirinktai simbolinei Amžinojo miesto vietai Italijai. Tačiau tekstų turinys dėl to nesikeičia – R. Rastauskas itin įsimenamai kalba apie būvį tarp Rytų ir Vakarų: su nykstančiomis iš atminties spiritu apipiltomis medžiotojų dešrelėmis ir senais „LTGlink“ traukiniais, kuriais teberiedame.

Gal todėl ypač žavūs atrodo pasažai, rašyti ikiišmaniaisiais laikais, kai norėdavosi tikėti įtaigiai įspūdžius perteikusiais pasakojimais, o ne mainytis tais pačiais paviešintais vaizdais. Daug dėmesio teksto raiškai skiriantis R. Rastauskas atskleidžia, kad nesikrato literatūriškumo, o juo pasitiki. Tekstų ašimi pasirinktas ne eseistų atmestas siužetas, o literatūros kūrėjams būdingas troškimas paversti patirtį ar akimirką atmosferiniu įvykiu kalboje. Dažno R. Rastausko teksto centre – subjektyvus motyvas kaip išeities taškas, aplink kurį asociatyviai išvinguriuoja tekstas (verkianti moteris bare, grybus antikvariato aplinkoje skutantis Nevero komjaunuolis, judėjimas traukiniais ir po gurkšnelines). Aprašymas R. Rastausko tekste emociją paverčia struktūra, o ne konkretika. Geras pavyzdys – Lietuvai skirtas skyrius, kuriame troškumas per vizualinę nuorodą (Čiurlionių fotografija) susieja Šateikius kaip šalies centrą ir kultūros atminties politikos spragas. Panašiai nutinka ir „Berlynalijose“, kai intymokai „sekama“ fotomenininko Remigijaus Treigio pėdsakais Berlyne, bet iš tiesų sukuriamas naujas vaizduotės maršrutas. Tokie tekstai išsiskiria, nes autorius pasirenka ne nuspėjamus dėmesio objektus, o netikėtai keičia teksto tikslą, prieinamą pabaigose (pvz., tekste „Septyni trumpi ir vienas ilgas“ plaukimas keltu į Švediją siejasi su Sausio 13-sios auka Loreta Asanavičiūte). Galiausiai jie išsprūsta iš devyniasdešimtiniais paties R. Rastausko pamėgtų klišių (miestas-geismingas kūnas, moters mūzos ir prizo adoravimas).

Literatūrinis esė pobūdis nestebina: R. Rastauską drąsiai priskirčiau individualistams, besivaikantiems originalumo ir teksto kokybę siejantiems su estetiška, asmenybę įprasminusia teksto raiška, kuri suteikia potencialą kalbėti ne pirmuoju asmeniu, o visu tekstu kaip spektakliu. Paradoksalu, bet tai, kad rašoma palaikant atstumą, ne mažiau intymu. Todėl travelogų knygą verta skaityti ne dėl patirties atpažinimo, siužeto, bet dėl perteikto pojūčio. Ir čia kalbėtojas daro viską, kad šis būtų nepakartojamas, perteiktų situacijos koloritą. Būtent šiuo aspektu skaitant esė iškyla sąmoningas apsisprendimas skaitytoją „paimti“ subjektyvumu, išlikti jautriam bendroms problemoms, bet apie jas kalbėti netiesmukai. Kelionė aprašoma ne kaip visų, o kaip kažkas, įmanomo patirti tik kartą – ir tai išlieka.

Skaitydama R. Rastausko esė ne kartą svarsčiau: kol vyksta šis kalbos žaismas, tol palaikoma gyvybė. Net jei tai reikštų, kad vienas įspūdingas sakinys ims gožti kitą. Todėl įmanoma neprisiminti, ką skaitei (!), bet išlieka skaitymo malonumas. Juoba per tą laiką keliavai gerokai plačiau nei geografiškai iš taško A į tašką B. Sodriame R. Rastausko tekste kuriama struktūra ieško lėto skaitytojo, kuris vertintų kalbos kuriamą įvykį ir kuriam įdomu pačiam sujungti tekste pasklidusius taškus – smalsiam literatūros hedonistui.