Gabija Grušaitė paskleidė prozinę sporą – daigią, kad jau skleidžiasi mažmenininkų topuose. Atminties grybiena rausiuosi prie ankstesnių, kiek apsamanojusių rašytojos romanų „Neišsipildymas“ (2010), „Stasys Šaltoka: vieneri metai“ (2017) ir prasmės impulsu linkstu šias tris knygas sudėti į maniera ir potekstėmis susijusį triptiką. Ir tada, ir dabar G. Grušaitės pasakotojas kelia iš esmės tą patį egzistencinį klausimą: „Pasauli, kokio velnio?“ Ir tada, ir dabar pasakotojo tonas (autorinis balsas) panašus. Kitokia, pavyzdžiui, jo branda, nes pirmąjį ir naujausiąjį autorės kūrinius skiria 13 metų.

Egzistencialistinės potekstės pretenziją autorė išreiškė jau romane „Stasys Šaltoka“, tik jame gličią XX a. vidurio filosofijos mokyklos kepurę vos pačiupinėjo. Ūmėdė. Prie samanotojo egzistencializmo lauko iš dalies priartėjama utopiniame „Grybo sapne“.

 

Gabija Grušaitė. „Grybo sapnas“. Dizainerė Aurelija Slapšytė. – V.: „Lapas“, 2023.

 

Pasakojimas sudarytas iš 3 dalių ir 2 intarpų. Bene ryškiausioje pirmoje dalyje vaizduojamas nedarnus dukters ryšys su motina, gamtine aplinka ir savo virtualiąja asistente. Antroje sutinkame jauną skurstantį mokslininką ir verslų kulinarą, kuriuos suartina prie­raišumo trikampis su ta pačia moterimi. Trečios dalies centre – jau ši moteris. Visose dalyse pasakojama esamuoju laiku iš skirtingų veikėjų perspektyvos ir pamažu atskleidžiama, kuo susiję jų likimai ir reikalai. Intarpe dėstoma kvazimokslinė teorija – atrasta žarnyno grybų įtaka žmogaus sąmonės raidai. Mikrobiotos tema – romano esminis leitmotyvas, esą žmogaus rūšiai proto įkrėtė partnerystė su grybu: „...esame simbiotinės būtybės tarp vidinės visuomenės žarnyne ir žinduolio kūno“ (p. 14). Nors struktūra sudaro bent 3 skirtingų pasakotojų prielaidą, vis dėlto romano pasakotojui nuo pradžios iki galo būdingas homodiegetininis tapatumas.

Autorė daugiausia dėmesio skiria veikėjų nuostatoms, jų tarpusavio santykiams atskleisti. Kruopštus bandymas suprasti ir aprašyti personažus siūlo populiarių gyvenimiškų apibendrinimų: „Kilnūs ir švelnūs pasibaigus bendram gyvenimui gali būti tik žmonės, kurie niekada nemylėjo“ (p. 25); „Nieko tokio būti nelaukiamu kūdikiu. Užaugi ir pati save nuvedi gilyn į gyvenimą“ (p. 97); „...vestuvės yra brangi nesąmonė, niekaip neapsauganti nuo to, kad liksi vienas“ (p. 200).

Kartais nuo abstrakcijų nukrypstama į veikėjų vidinį pasaulį, kurį efektyviausiai atskleidžia dvi pagalbinės išorinės priemonės: aplinkos aprašymai ir valgymo apologija. Reikėtų gerai pagalvoti, kuriame kitame romane tiek daug dėmesio skirta maistui, valgių „sakraliai prasmei“, valgymo kultūrai (tematiškai tai artima simbiozės leitmotyvui, esą gerai pasimaitinęs ir pasirūpinęs savo grybu kartu pamaitinti sielą ir protą). 

„Grybo sapne“, kaip ir tradiciniuose lietuviškuose kūriniuose nuo Žemaitės iki Lauros Sintijos Černiauskaitės, gamta persmelkia individo būtį, veikia personažų emocijas. Fizinio pasaulio patyrimas natūraliai įsiterpia į pasakojimą: „Viskis greit baigsis, o lauke lyja“ (p. 166). Nors kartais jo reikšmė pabrėžiama ir atskirai: „Gerai nugyventas gyvenimas yra kaip medžio – įleidusi šaknis į čia ir dabar, iki pat galo patiri kiekvieną pavasarį ir žiemą. Išliūdi visus krentančius lapus lyg jie būtų paskutiniai, ir sveikini grįžusį paukštį kaip savo vienintelį“ (p. 251).

Būtent aplinkos aprašymais romane kinta suvokimo esmė ir kliudomas egzistencialistinis matmuo. Pagrindinė pasakojimo erdvė – Neringa, todėl autorė užmezga dialogą su topografiniu kontekstu, perrašydama ten andai viešėjusio prancūzų filosofo Jeano-Paulio Sartre’o garsiąją ištarą apie jausmą ant Parnidžio kopos lyg stovėtų „rojaus prieangyje“. G. Grušaitės pasakotojas netiesiogiai oponuoja J.-P. Sartre’ui tardamas: „...jeigu Neringa yra siauras pragaro ruožas, tada Klaipėda yra pasienio zona, per kurią patenkama į košmarą“ (p. 166). Ironiškai parafrazuoja: „Neringa nėra kažkoks mistiškas pragaro prieangis“ (p. 228).

Vis dėlto su egzistencialistais autorė flirtuoja pirmiausia ne intertekstais, o pačia aprašymo metodo užuomina, žvilgsnio perspektyvos pokyčiu. G. Grušaitės ištrauką palyginę su J.-P. Sartre’o, pamatome, kad abiejuose tekstuose veikėjai būties šaknį kabina atsispirdami nuo daiktų, nukreipdami sąmonę daiktų esmėn, kol patiria staigią permainą ir patiria save pasaulyje. G. Grušaitės atveju atspirties fenomenas – rankena rankoje, J.-P. Sartre’o – ranka ant kėdės ir kt. Atkreipiu dėmesį, kad lyginamuose fragmentuose paūmėja fiziologiniai personažų kvėpavimo, lytėjimo, regos refleksai, pakrinka laiko pojūtis.

Štai artėjant pasakojimo kulminacijai – aprašant susitikimą su savo „vidiniu grybu“, t. y. pripažįstant simbiotinę santarvę kūne, pagrindinė „Grybo sapno“ veikėja išgyvena virsmą, vaizduojamą kaip sąveika tarp vidaus ir išorės, fizinės ir psichologinės tikrovės: „Durų rankenos šaltyje pagaunu amžinybės atspalvį. / Šią akimirką nusitrina visi neišsipildymai ir naktis atsiskleidžia iki pat galo. Lyg į vieną įkvėpimą tilptų visos visatos. (...) Rankoje rankena, kuri atidarys duris į naują pasaulį. Staiga visa baimė ir pyktis atslūgsta trumpam nuimdami grybo sapno šydą. Viską matau taip aiškiai – save dideliame pasaulyje, kurį sudaro begalinis neišreikštas niekas, kuris kiekvieną akimirką virsta kažkuo ir tą milisekundę išnyksta“ (p. 266–267). 

Palyginkime šitą kulminacinį pasažą su J.-P. Sart­re’o „Šleikštulio“ fragmentais: „Padedu ranką ant kėdės, bet skubiai atitraukiu: ji egzistuoja. (...) Sudrimbu ant suolelio tarp storų tamsių kamienų, tarp juodų, gumbuotų rankų, ištiestų į dangų. (...) Labai norėčiau atsipalaiduoti, užsimiršti, nusnausti. Bet negaliu, aš dūstu: būtis skverbiasi į mane pro visur, – pro akis, nosį, burną... / Ir staiga, netikėtai uždanga sudryksta, – aš supratau, aš praregėjau“ (p. 208–210, vertė Alina Kiliesaitė, 2013).

G. Grušaitės pasakotojas dar įterpia galingą tezę, kuri praktiškai yra bet kurio fenomenologijos entu­ziasto idealas: „Esu sąmonė, kuri pati save stebi“ (p. 287). Abiejuose tekstuose aptinkamas praregėjimo, priartėjimo prie būties motyvas yra lemiamas, tik G. Grušaitė veikėjos sąmonės judesiui perteikti pasitelkia ezoterinį tarpininką – grybą.

Kvazimokslinis pamušalas romane veikia kaip tam tikras vertybinis pasiteisinimas (grybas „kaltinamas“ tuo, kad žmonės yra riboti, elgiasi neracionaliai). Neišrankus skaitytojas grybo faktorių gali vertinti ir kaip originalią mokslinės fantastikos idėją: daugumai fantastų atsispiriant nuo fizikos mokslo, lietuvių autorė štai paserviruoja biofantastikos. Tokią žmogaus evoliucijos temą galbūt įmanau priimti kaip atstovaujančią suaugusiųjų maginės fantastikos žanrui, nors man ji pasirodė vien ezoterinė. 

O svarbiausia, kad būtiškasis grybo sapnas tarsi maskuoja „pirmojo plano“ realybę, tikrovę šiapus paslapties: koks iš tikrųjų nebūtiškas, drungnas, banalus žmonių gyvenimas. „Stasyje Šaltokoje“ hedonistinė, nihilistinė konsumerizmo poza tyčia ekstremali, bet ir čia ji iš esmės pamatinė. Žmones, net išsiaiškinusius didžiausią savo sąmonės paslaptį, varo senieji lakaniški geismai, kurių tiesiausia ir efektyviausia išraiška – vartojimas nuo vieno troškimo patenkinimo iki kito: „Ko aš ilgiuosi? Juk viską turiu. Ir kartu jaučiuosi lyg gyvenčiau stokos vakuume“ (p. 60). „Stokos vakuumas“ – graži metafora, kuri iš tikrųjų dangsto pamatinį teksto ideologijos oksimoroną – t. y. pertekliaus vakuumą, perviršio tuštumą. Žmonės šiame pasaulyje pertekę gėrybių: pasakiškų valgių, brangiausių vynų, fantastiškų peizažų, ir vis tiek nelaimingi.

Netrukus turinio plotmėje veikėja netenka gebėjimo patirti „amžiną energijos tekėjimą“, atkrenta prie moteriškiems žurnalams būdingo trivialaus diskurso: pasakotojas indų plovimą apibūdina kaip ritualą, kuriame „yra daugiau poezijos ir prasmės, nei daugelyje darbų, kuriuos visuomenė įvardija kaip prestižinius“ (p. 282), o netektis „lyg užpakalis per mažuose džinsuose veržiasi per viršų bandydama ištrūkti į laisvę pro užtrauktuką klyne“ (p. 363). Po kelių sartriškų pasažų kalba nusprūsta nuo siektino retorinio registro, nes jo intensyvumo išlaikyti nebeleidžia pats pasakojimas. Veiksmą jau stumia ištęsti moteriškių dialogai apie kasdienybę (vynus, vaikinus, kt.), vietoje showing įsigali telling. Visa atomazga – prėskas telefoninis dialogas.

Todėl ir tekstualumo plotmėje grušaitiškos retorinės priemonės tarsi atrofuoja. Jeigu palyginimai „[A]šaros teka kaip srovės lašišų fermose, o kojos suglemba lyg šiltas sviestas“ (p. 69) iš pradžių toleruotini, vėliau akį rėžia pačios sau skambios metaforos, pvz.: „Meilė sau yra tiršta vanilės ir ąžuolo srovė įkvepiant, obuolių pyrago dvelksmas iškvepiant“ (p. 296). Šitaip pamažu pasimato, kad su referentais prasilenkia net tik teksto „žinutės“, geismo turinių, bet ir kalbiniai signifikatai. 

„Grybo sapnas“ – kruopštus ir sąžiningas literatūrinis darbas, jis įtraukia, ypač pirmoji fantastinė dalis, tačiau kartu neapleidžia įspūdis, lyg būtum gavęs gražiau įpakuotą „Cosmopolitan“. 

Manau, tikslinei auditorijai, į kurią buvo nutaikyta ir pošinė knygos pristatymo kampanija, tikrai tiks.

 

Žodis apie romano kalbą

 

Autorė lengvu judesiu įrodė, kad kableliai prieš jungtuką „ir“ galėtų būti pasirinktini. (Aūūū, VLKK!)

 

Žodis apie romano žanrą

 

Tai (anti)utopija. Mėginu atsiminti, kuriame dar antiutopiniame lietuvių romane didelė dalis veiksmo vyksta Neringoje, pagrindinė veikėja vienodai ieško santykio ir su vienu iš tėvų, ir su savo virtualiąja antrininke, be to, peiliu išraiškingai prarėžia reikšmingą objektą; kuriame dar tekste du veikėjai vyrai susitinka Klaipėdoje pakeliui į keltą; kur dar Baltijos jūra primena lavoną, ateities keleiviai juda elektrinėmis rikšomis (karučiais); kur kitur pasirodo vaizdinga drugelio figūra, pasakotojas parafrazuoja T. S. Eliotą, o viską lemia ekologinė krizė, klimato kaita?