Algis Laurinavičius. pokalbiai

Algis Laurinavičius baigė anglų filologijos studijas, studijuodamas pradėjo domėtis absurdo literatūra, modernizmu. Dabar bando suprasti lakonizmą ir ieškoti jo poezijoje. Nuo vaikystės mėgo pasakas, iki šiol mėgstamiausia knyga – „Alisa stebuklų šalyje“.

 

Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 


/ / /

lašai papsi sekundėmis ir pàsiekia mane

galop galop ruduo


/ / /

šviesa užlieja patalpą pro baltą

plastikinę bendratį


/ / /

– lãika, būk gera, lemki malonę

mano vargšei žmonai


/ / /

po kaklu metalinė švytuoklė sekundžių

sulaužo mano vyšnių kauliukus


/ / /

dangus niekada tik dangus nebebus –

visas laikas


/ / /

mes laukiame kaip šluotos virš pelių

kol viskas nustos egzistuoti


/ / /

vos velkasi pažeme debesys tu

kūreni tą patį laužą, pievos vaike


/ / /

– norėčiau vėl galėt nusišypsot

kupranugariui nesulaužant nugaros


/ / /

negaliu nesijuokt, paskutinė dėžėj

prarandant prasmę


/ / /

– aš gyvenu pamažu tampa

personifikacija


/ / /

mano žodžiai visi iki vieno besi-

varstančių durų garsai


/ / /

kregždutės registruoja dangų palengva

pavasario pradžia


nemiga¹

tai, kada rytas tampa rytojumi

ir jį keiti tik jei iš tikro nori


žmogus kuris moja ranka:

visi mes esame beviltiški štai

kodėl viskas šitaip įdomu


mėnulis ir obelis

gyventi arti žemės, arti žemę, ar

galėtum prašyti daugiau


9 gyvenimai

po vieną per dieną / ryte vakare

gyvénas mano mielas gyvenimas


apie jeigu

jei šios sienos galėtų kalbėt jos tylėtų

jeigu tik aš galėčiau išeit


/ / /

prie panteono vartų tuščia tik

iš tuščio – lyg iš niekur – šešėlis


talidomidas

pusę mėnulio visą naktį tiesiu

atstumą tarp abejingumo


tuščia

pilka iš bėdos ir žalia iš nelaimės

jūra prilijusi švino


sustabdyti

anapus gatvės man pilkėja diena

kurią buvau nusiteikus gyventi


svetimi

šitos karalystės sargams mes visi –

tiktai laukiančios aukos


netekus atminties

nėra tokio žemėlapio kuris vaizduotų

mano miego gatvę


/ / /

vienatvės sunkis ir jokios malonės

nusvėrė mano galvą į pietus


/ / /

sukasi malūnai į skirtingas puses

ir praeiviai nebežino kaip eit po velnių


/ / /

aš lipu į tave visą laiką ir tie laiptai

niekaip nesibaigia


/ / /

šakutė ir rozetė vienas iš dviejų

o mano miela periferija


/ / /

kryžiukai tavo akyse kai

nebelieka laiko