× Jurga Tumasonytė

 

Pasikalbėjau su trimis Baltijos šalių kūrėjais – lietuviu Tomu Dirgėla, estu Anti Saaru ir latve Luize Pastore. Norėjau sužinoti, ką reiškia būti populiariu rašytoju nedidelėje šalyje, apie santykius su vertimais į kitas kalbas, gerbėjus ir kitus šlovės atributus.

 

Kaip save matote vaikų literatūros lauke? Kokie jūsų tikslai, vertybės ir lūkesčiai? Kaip šis laukas pasikeitė nuo jūsų debiuto pradžios? 

Tomas. Kiekviena vaikų rašytojų karta turi savo populiariausią, ir savojoje šią vietą užimu aš. Pradžioje mano tikslas buvo parodyti, kokia reikalinga yra populiarioji literatūra, ir džiaugiuosi galų gale tai padaręs – ji sudomina skaityti nemėgstančius vaikus, o vis daugiau dinamikos įgaunančiame šiuolaikinio vaiko pasaulyje ilgainiui užims ir dar svarbesnę vietą. Taip pat ieškau vis naujų būdų griauti nusistovėjusius mitus apie rašytojus ar jų darbą – šitaip viskas išsivysto į knygų rašymą neįprastose vietose, stand-upus vaikams, kompiuterinius žaidimus online su mano skaitytojais ar rašytojų muzikos grupę. O kur dar būsimi planai!

Atsiradęs šiame lauke sulaukdavau kreivokų žvilgsnių, kad ir socialinius tinklus per dažnai naudoju, kad vietoje pietų ar kuro išlaidų naglai prašau konkrečios sumos už atvykimą į biblioteką ir kad interviu per daug dalinu: „Nu, kas tu čia dabar per rašytojas?“ Bet visa tai šiandien visiškai pasikeitę, tapo norma.

 

Anti. Tiesiog dirbu savo darbą ir per daug nemąstau, kokią vietą šiame lauke užimu. Mano tikslai ir vertybės taip pat nėra labai originalūs. Savo skaitytojus noriu padrąsinti, paguosti, taip pat sužadinti jų vaizduotę, paskatinti juos pastebėti neįtikėtinai įvairų supantį pasaulį. Siekiu, kad jie nebijotų klausinėti ir priešintis neteisybei. Ne mažiau svarbu man skaitytoją prajuokinti.

 

Luize. Mano knygos leidžiamos jau 10 metų ir galiu su pasididžiavimu pasakyti, kad per tą laiką Latvijos vaikų literatūra tikrai labai sustiprėjo. Save čia matau kaip latviškam pasakojimui ištikimą rašytoją. Džiaugiuosi, kad turiu galimybę visai šalia atrastus įdomius dalykus – vietas, žmones, įvykius – paversti knygomis. O jeigu mūsiškės temos pritraukia dar ir užsienio dėmesį, tai tikrai būna smagu. Tačiau svarbiausias mano tikslas – patikinti skaitytojus, kad jie gali pasiekti viską, apie ką tik svajoja, taip pat priminti, kokios ypatingos tautos dalimi jie yra. Kita mano pasirinkta kryptis yra raštingumo ugdymas. Daug laiko skiriu patrauklių, skaitymo įgūdžius padedančių lavinti užsiėmimų kūrimui. Jeigu skaityti vaikui sekasi sunkiai, kaip jis nejaus neapykantos knygoms? 

 

Tomu Dirgėla. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

Ką reiškia būti populiariu vaikų rašytoju jūsų šalyje? Kiek tokių rašytojų yra? 

Tomas. Išeiti už įprasto vaikų rašytojo burbulo, kai esi įdomus ne tik kaip savo profesijos atstovas, bet ir kaip žmogus, kaip asmenybė. Kai vaikams esi lygiai toks pat herojus, kaip ir jų mylimas muzikos atlikėjas, aktorius ar sportininkas. Kai esi atpažįstamas tiek mieste, tiek parduotuvės kasoje, tiek užmiesčio degalinėje. Iš tokių gal galėčiau paminėti tik savo, kaip vaikų rašytojo, krikštatėvį Vytautą V. Landsbergį, kurį vaikai ir tėvai taip pat atpažįsta, kai žmogumi domisi lygiai taip pat, kaip ir jo kūryba.

 

Anti. Kai esi žinomas, – kiek tai įmanoma rašant kalba, kurią vartoja tik maždaug milijonas žmonių, – tai yra turbūt didžiausias privalumas. Šiuo metu Estijoje turime daugiau nei 10 apdovanojimais įvertintų ir vaikų labai mylimų rašytojų.

 

Luize. Populiarūs vaikų rašytojai nėra tie žmonės, kurie socialiniuose tinkluose pritraukia daugybę sekėjų. Tačiau mokyklose mane visada šiltai pasitinka ir atpažįsta. Vaikai būna skaitę mano knygas, matę pagal jas pastatytus animacinius filmus ar girdėję mano istorijas per nacionalinį radiją. Kūrimas vaikams vis daugiau prestižo įgyja ir tarp pačių rašytojų. Taigi paklausti apie mėgstamiausią latvių autorių, vaikai dabar paminėtų ne vieną pavardę. 

 

Anti Saaras. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

Kaip manote, kas lemia, kad vaikiškos knygos nepavaldžios laikui, jų populiarumas eina iš kartos į kartą? 

Tomas. Universalios temos, paliečiančios visų kartų vaikus. Tik pastebiu, kad dabar to nepakanka – kuo toliau, tuo labiau vaikams reikia ne tik tų universalių temų, bet ir kaip, kokia kalba autorius jas perteikia. O jeigu dabar kažkas norėtų parašyti nepavaldžią laikui knygą vaikams, reikėtų kalbėti apie šiuolaikines technologijas ar kompiuterinius žaidimus. (Juokiasi.)

 

Anti. Paradoksalu, tačiau man atrodo, kad kartais reikia į skaitytoją pažiūrėti šiek tiek atsainiai. Rašytojai, kurie stengiasi bet kokia kaina išsiskirti ar kalbėti aštresnėmis temomis, atsibosta daug greičiau. Tie, kurie labai pataikauja skaitytojui ir vaikosi pigaus populiarumo, ilgainiui ima atrodyti tiesiog kvailai.

 

Luize. Manau, pasiekti šiuolaikinės klasikos statusą kūriniui labiausiai padeda du dalykai: unikalus, iš kitų išsiskiriantis autoriaus balsas ir jo mokėjimas pataikyti tiek į suaugusiojo mąstyseną, tiek į vaiko širdelę. Tokią knygą skirtingos kartos supranta savaip. Jos puslapiuose jaučiamas tikras, įdomiai mąstantis ir savo istoriją norintis papasakoti žmogus, o ne dirbtinis intelektas.

 

Luize Pastore. Agnesės Zeltinos nuotrauka

 

Papasakokite kokie jūsų santykiai su leidyklomis? 

Tomas. Patirties esu turėjęs su trimis, nors ilgai sulaukdavau pasiūlymų praktiškai iš visų Lietuvoje veikiančių leidyklų, o dabar dirbu su dviem, nes su rašymo tempais į vieną sunkiai telpu. (Šypsosi.) Mano didelis pliusas leidykloms, kad nuo pat atsiradimo vaikų literatūroje nesėdžiu ir nieko nelaukiu, o viską darau pats, kas susiję su mano knygų populiarinimu. Man tai žiauriai smagu, irgi lygiai tokia pat kūryba, pradedant socialinių tinklų įrašais ir baigiant filmavimais gatvėse, kai tiesiog dovanoju savo knygas praeiviams.

Man idealios leidyklos tos, su kuriomis šiuo metu dirbu. Imkit pavyzdį visi kiti. (Juokiasi.)

 

Anti. Mano sukurtas knygas vaikams yra išleidusios dvi Estijos leidyklos. Labai vertinu tai, ką jos dėl manęs padarė. Tačiau pastaruoju metu knygas leidžiu savarankiškai, kad skaitytojams galėčiau jas pasiūlyti šiek tiek priimtinesne kaina. Procesas gana nesudėtingas, Estijoje tokia praktika plačiai paplitusi. Tačiau labiausiai mano knygas garsina Estijos vaikų literatūros centras. Ačiū jiems!

 

Luize. Nusprendžiau bendradarbiauti su trimis mažomis, nepriklausomomis leidyklomis – tarptautinį pripažinimą pelniusiomis „Liels un mazs“, „Neputns“ ir „Aminori“. Norėdama išvengti kartojimosi, savo veikloje mėgstu išbandyti ką nors naujo: iliustruotojus, grafikos dizainerius, taip pat leidėjus. Bendradarbiavimas su skirtingomis leidyklomis yra akstinas neaptingti, neįsijausti į patogų visažinės vaidmenį. Tai mane skatina tobulėti ir siekti kuo geresnio rezultato. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad kartais kontrakto su viena leidykla teikiamas saugumo jausmas priveda prie nuobodulio. Labai mėgstu savo knygas pristatinėti pati, tačiau aktyviai prisideda ir leidėjai. Knygų sklaida yra rašytojo darbo dalis – privalai atspindėti tas vertybes, emocijas ir įvaizdį, kuriuos savo kūryba nori perteikti vaikams.

 

Apie kokią literatūros kritiką ir požiūrį žiniasklaidoje svajotumėte?

Tomas. Manau, kritikai, kaip ir vaikų rašytojai, turi taikytis prie šiandienos skaitytojo ir kritiką pateikti nebe taip, kaip kadaise, bet įdomesnėmis formomis, šiuolaikiškai. Galbūt dėl to profesionalus vis smarkiau išstumia bookstagrameriai, nes veiksmo įtrauktam žmogui daug priimtiniau apie knygą perskaityti trumpai ir aiškiai, šalia matant kabinančiai pateiktą knygos nuotrauką. O šiaip mano didžiausi kritikai yra mano skaitytojai, nes būtent jiems ir skirtos mano knygos.

 

Anti. Galbūt tai skambės šiek tiek arogantiškai, tačiau man atrodo, kad knygos vaikams nusipelno išsamesnės analizės nei pateikta žiniasklaidoje. Be paties pasakojimo, dažnai gana paprasto, vaikų literatūroje yra daug daugiau sluoksnių. Tačiau galbūt tai tik man neduoda ramybės, nes universitete studijavau semiotiką. 

 

Luize. Būtų smagu, kad tradicinėse žiniasklaidos priemonėse (laikraščiuose ir pan.) vaikų literatūros ap­žvalgoms atsirastų daugiau vietos. Tačiau esu labai dėkinga latvių knygų tinklaraštininkams ir nuomonės formuotojams. Be jų auditoriją pasiekti būtų daug sunkiau. 

 

Kaip atrodo jūsų knygų rašymo procesas ir tempas? 

Tomas. Nelaukiu mūzų, knygą parašau per 5–7 dienas, kasdien skirdamas maždaug po 4 valandas. Pasileidžiu laikmatį 35 min. ir turiu tikslą per šį laiką parašyti vieną skyrių arba mažiausiai 500 žodžių. Dažniausiai rašau neįprastose vietose – esu rašęs ir baldų bei maisto prekių parduotuvėse, mobiliojo ryšio salone ar senamiesčio kavinės vitrinoje. Ir toliau ieškau kažko įdomaus, kad vaikams pateikčiau kuo įdomesnį šiuolaikinio rašytojo portretą ir šitaip juos apskritai sudominčiau skaitymu.

 

Anti. Tai priklauso nuo kuriamos istorijos. Kai kurios jų reikalauja daug susikaupimo, kitas būtina užrašyti žaibišku greičiu ir be jokio papildomo redagavimo. Tačiau vienas dalykas nesikeičia: rašymui man reikalinga vienatvė. Tai reiškia, kad dėl kūrybinės veiklos dažnai turiu paaukoti laiką su savo vaikais. Dėl to man šiek tiek apmaudu. Bet kažkaip sukamės.

 

Luize. Rašau lėtai, nes dažniausiai mano knygos grįstos tikrais įvykiais, jose yra istorinių asmenybių. Todėl tam, kad surinkčiau reikiamą medžiagą ir iš istorijos galėčiau nulipdyti grožinį pasakojimą, man prireikia net keleto mėnesių. Kūrybiškumui išlaisvinti man taip pat būtina struktūra, todėl nusprendusi savo laiką skirti naujos knygos rašymui nusiteikiu ir tam, kad turėsiu laikytis itin negailestingo, griežto režimo. Tuomet neleidžiu sau imti laisvadienių ar atidėlioti darbų.

 

Kokias mintis kelia dirbtinio intelekto atėjimas į kūrybinį lauką? Matote daugiau pliusų ar minusų? Koks apskritai jūsų santykis su naujausiomis technologijomis?

Tomas. Ir iki jo atėjimo buvo galima rasti knygų vaikams, kurias skaitydamas visiškai nieko nesupranti ir galvoji: „Kokia čia mišrainė?“ (Juokiasi.) Atrodo, pats kompiuteris viską sudėliojo! O šiaip nuo dirbtinio intelekto niekur nepabėgsim, tad belieka susitaikyti ir ruoštis bendradarbiaut vienokiomis ar kitokiomis formomis. Aišku, galiausiai sąžiningai nurodant bendrą autorystę.

Aš pats esu didelis technologijų mėgėjas, jomis smarkiai domiuosi. Kartais galėčiau domėtis ir mažiau, nes galop labiausiai nukenčia piniginė...

 

Luize. Dirbtinis intelektas – nemotyvuota ką nors sukurti medija. Man menas yra ne prieš akis matomas paveikslas ar skaitomi tekstai, bet suvokimas, kad už to kūrinio yra žmogus, turėjęs motyvaciją ir neįtikėtinus įgūdžius savo idėjai įgyvendinti. Ryšį su meno kūriniu atrandu net ir nieko nežinodama apie jo autorių. Su dailininku ar rašytoju leidžiuosi į vidinį pokalbį, į tam tikrą įsivaizduojamą dialogą. Būtent tuo meno kūrinys ir patraukia. Taigi manęs nedomina jokie dirbtinio intelekto generuojami dalykai, nes jie nieko man negali papasakoti. Iki šiol nesu mačiusi nė vieno dirbtinio intelekto sukurto knygos viršelio ar iliustracijos, su kuria pajusčiau emocinį ryšį. Be to, estetine prasme šie kūriniai be galo nuobodūs, taigi dirbtinis intelektas manęs tikrai neišgąsdins.

 

Anti. Technologijų prasme esu turbūt senamadiškiausias rašytojas, kokį tik galite įsivaizduoti. Rašau tušinuku į sąsiuvinį. Esu prikaupęs visą krūvą tokių sąsiuvinių. Taip, dirbtinio intelekto tema yra labai įdomi. Tačiau nemanau, kad jo grėsmės ir privalumai grožinėje literatūroje yra tokie aktualūs kaip kitose srityse. 

 

Kokių netikėčiausių atsiliepimų, mieliausių nutikimų yra tekę patirti per savo rašytojų karjerą? 

Tomas. Galėčiau vardint ir vardint! Nuo pasakymų „Mano vaikas jūsų knygą perskaito greičiau, nei suvalgo kebabą“, „Jūs esate vaikų ir tėvų herojus“, „Tomai Dirgėla, ar užaugusi galėsiu būti jūsų žmona?“ iki „Tik dėl jūsų knygų mano vaikas pagaliau pamilo skaitymą“ ar tiesiog netikėtai pribėgusių gerbėjų apsikabinimų. Visa tai ir yra mano darbo variklis.

 

Anti. Oi, jų tiek daug! Gal paminėsiu vieną. Esu sukūręs apsakymų seriją apie septynmetį berniuką vardu Pärtas. Viename iš šių kūrinių pasakojama, kaip draugė užgaulioja Pärtą, nes jis nesugeba pašokęs padaryti kūlversčio. Išvertus šią knygą į lenkų kalbą, pagrindinio veikėjo vardas buvo pakeistas, nes kitaip skaitytojai būtų supainioję jį su garsiu estų kompozitoriumi. Taip Pärtas virto Matisu. Kartą šią istoriją papasakojau grupei Talino mokyklinukų. Vienas berniukas pirmoje eilėje pirštu parodė į šalia sėdintį draugą ir tarė: „Arvo Pärtas yra jo senelis!“ Paklausiau mokinuko, ar tai tiesa. „Taip“, – atsakė jis nedrąsiai. Paprašiau, kad perduotų seneliui nuo manęs linkėjimus ir paklausiau: „Tai ar moka tavo senelis padaryti oro kūlverstį?“ – „Oi, ne“, – purtydamas galvą rimtai atsakė berniukas. Pasitarę nusprendėme, kad gal ir nereikėjo to vardo lenkiškame vertime pakeisti.

 

Luize. Paskutinė tokia patirtis buvo paštu (!) gautas tikras, ranka rašytas (!) laiškas iš paauglio, kuriam taip pat labai patinka kurti istorijas. Laiške jis rašė: „Manau, kad jūsų knygos yra neblogos. Bet žinote, ką? Mano yra dar geresnės!“ O tada šiek tiek susigėdo ir pridūrė: „P. S. Na, gerai, aš tik pajuokavau.“ Vis dėlto tikiuosi, kad jis nejuokavo!

 

Vertė Audronė Kvietkutė

 

 

Jurga Tumasonytė – rašytoja ir šnekintoja.