bell hooks (tikrasis vardas Gloria Jean Watkins, 1952–2021) – amerikiečių autorė, pedagogė ir sociumo kritikė. Savo darbuose daugiausia tyrė rasės, kapitalizmo ir lyties santykius bei jų gebėjimą sukurti ir įamžinti priespaudos bei klasės dominavimo sistemas. Leidykla „Kitos knygos“ ketina išleisti b. hooks knygą „Viskas apie meilę“ (iš anglų kalbos vertė Virginija Kulvinskaitė), kurioje kalbama apie meilės prigimtį šių dienų visuomenėje. Ištraukoje iš knygos skyriaus „Godumas: tiesiog mylėk“ autorė brėžia paraleles tarp ekonominio gyvenimo ir emocinės visatos.

 

bell hooks. „Viskas apie meilę“. iš anglų kalbos vertė Virginija Kulvinskaitė. Viršelio dizainerė Lina Sasnauskaitė. – V.: „Kitos knygos“, 2023.

 

Nors gyvename glaudžiai apsupti kaimynų, daugybė žmonių mūsų visuomenėje jaučiasi atskirti, išstumti, vieniši. Atskirtis ir vienatvė – pagrindinės depresijos ir nevilties priežastys. Bet iš tiesų tai pasekmės gyvenimo kultūroje, kurioje daiktai svarbesni už žmones. Materializmas sukuria narcisizmo pasaulį, jame gyvenimo tikslu tampa pirkimas ir vartojimas. Narcisizmo kultūroje meilė negali klestėti. „Aš“ kultūros atsiradimas – tiesioginis atsakas į mūsų nacijos nesėkmę iš tiesų įgyvendinti Konstitucijoje ir Teisių bilyje išreikštą demokratijos viziją. Palikti „aš“ kultūroje vieni, mes vartojame ir vartojame nesusimąstydami apie kitus. Įsigalėjus dominavimo etikai, godumas ir išnaudojimas tampa norma. Juos lydi susvetimėjimas ir bemeilystė. Stipri mūsų išgyvenama dvasinė ir emocinė stoka yra tobula dirva materialiniam gobšumui ir pertekliniam vartojimui tarpti. Pasaulyje be meilės aistrą būti drauge gali pakeisti aistra turėti. Emocinius poreikius patenkinti sunku, kartais net neįmanoma, o materialinių gėrybių troškimą patenkinti daug lengviau. Mūsų tauta įkliuvo į patologinio narcisizmo spąstus dėl karų, kurie paskatino ekonominį pakilimą sunaikindami laisvės ir teisingumo viziją, būtiną demokratijai išsaugoti.

Gyvename pasaulyje, kuriame nepasiturintys paaug­liai pasirengę luošinti ir žudyti už sportinius batelius ar dizainerio sukurtą paltą, ir tai nėra skurdo pasekmė. Ankstesniais mūsų nacijos istorijos etapais net ištiktas baisaus skurdo vargšas nebūtų sumanęs žudyti dėl prabangaus daikto. Nors žmonės dažnai vogdavo ar užpuldavo kitus dėl išteklių – pinigų, maisto ar ko nors būtino, pavyzdžiui, žieminio palto apsisaugoti nuo šalčio, – pagal tų laikų vertybines nuostatas gyvybė buvo svarbenė už troškimą turėti nebūtiną materialų daiktą.

6 dešimtmečio viduryje dauguma mūsų piliečių – ir skurdžių, ir turtingųjų – manė, kad ši šalis yra geriausia pasaulyje, nes čia klesti demokratija, paisoma žmogaus teisių. Taip suprantama nacijos vizija palaikė piliečius ir tapo katalizatoriumi, įgalinusiu visuomenės kovas dėl laisvės. Straipsnyje „Viščiukas Cypsius, Kasandra ir tikrasis vilkas – tiek daug būdų mąstyti apie ateitį“ („Chicken Little, Cassandra, and the Real Wolf: So Many Ways to Think About the Future“) Donella Meadows pabrėžia vizionieriško požiūrio svarbą: „Vizija nusako ateitį, kurios kažkas labai trokšta, ir nusako itin raiškiai, įtikinamai, taip sutelkiama energija, sutarimas, palaikymas, politinė valia, kūrybiškumas, ištekliai ir visa, ko reikia norint tą viziją įgyvendinti.“ Aktyviai dalyvaudama globaliuose kariniuose konfliktuose nacija tiek mus pačius, tiek užsienio šalis privertė suabejoti mūsų ištikimybe demokratijai. 

Mūsų nacijos viziją sunaikino Vietnamo karas. Prieš šį karą viltingą teisingumo ir meilės viziją skatino kova dėl žmogaus teisių, feministinis judėjimas ir seksualinis išsilaisvinimas. Tačiau kalbėti apie meilę žmonės liovėsi, kai 8 dešimtmečio pabaigoje nesėkmę patyrė radikalūs judėjimai už socialinį teisingumą, pasaulį siekę padaryti demokratinį, taikų, tokį, kuriame būtų galima dalintis ištek­liais, o prasmingai gyventi galėtų kiekvienas. Gimtinėje ir už jos ribų prarastos gyvybės lėmė ekonominį pakilimą, tačiau sukėlė širdgėlą ir netektį. Amerikiečiai buvo raginami paaukoti laisvės, meilės ir teisingumo viziją dėl materializmo ir pinigų garbinimo. Nes tokia visuomenės vizija patvirtino imperialistinio karo ir nelygybės būtinumą. Nužudžius lyderius, kurie kovojo dėl taikos, teisingumo ir meilės, mūsų tautą apėmė milžiniškas nevilties jausmas. 

Psichologiškai išgyvenome neviltį, net kai ekonominis augimas užtikrino darbą moterims ir vyrams iš anksčiau teisių neturėjusių grupių. Todėl liovėmės teisingumo ieškoti viešajame gyvenime ir susitelkėme į asmeninę sferą, joje tikėdamiesi paguodos ir pabėgimo. Iš pradžių daugelis atsigręžė į šeimą ir santykius, kad vėl atgautų bendrystės ir stabilumo pojūtį. Bet akistata su namie tvyrančia bemeilyste sukėlė milžinišką kultūrinę širdgėlą. Žmonės jautė neviltį ne tik dėl to, kad negali pakeisti pasaulio, – begalinę neviltį jie ėmė jausti ir negalėdami įgyvendinti pozityvių pokyčių emocinėje kasdienio gyvenimo plotmėje. Skyrybų skaičius buvo pagrindinis indikatorius, kad santuoka nėra saugus rojus. O kylantis viešas susirūpinimas dėl itin išplitusio smurto artimoje aplinkoje ir įvairaus pobūdžio smurtavimo prieš vaikus aiškiai atskleidė, kad patriarchalinė šeima nebegali suteikti prieglobsčio. 

Susidūrę su akivaizdžiai neaprėpiama emocine visata, kai kas tapo naujos protestantiškos darbo etikos šalininkais – ėmė tikėti, kad gyvenimo sėkmę rodo uždirbamų pinigų kiekis ir už juos nuperkamos gėrybės. Geras gyvenimas buvo siejamas ne su bendruomene ir ryšiais, o su kaupimu ir hedonistinės, materialistinės aistros tenkinimu. Šis vertybių pokytis – nuo orientuotos į žmones visuomenės prie daiktų visuomenės – lėmė, kad turtuoliai ir įžymybės, ypač kino žvaigždės ir dainininkai, tapo vienintelėmis svarbiomis kultūros ikonomis. Vizionieriai politikos lyderiai ir aktyvistai dingo. Staiga etinė dimensija profesiniame gyvenime tapo nebesvarbi – tikslas buvo bet kokiomis priemonėmis uždirbti pinigus. Išsikerojusi korupcija užkirto net menkiausią galimybę, kad meilės etika galėtų sugrąžinti viltį. 

8 dešimtmečio pabaigoje pinigų garbinimas tarp privilegijuotų žmonių reiškėsi per korupcijos normalizavimą ir pagyrūniškai demonstruojamą materialią prabangą. Daugumai pirmuoju ženklu, kad nacija korupciją laiko nauju kasdieniu įstatymu, tapo precedento neturintis prezidentinio nenuoširdumo ir neetiško bei amoralaus elgesio Baltuosiuose rūmuose išviešinimas. Etikos stoką valdžios atstovai teisino: esą didžiųjų verslų parama stiprina imperializmą, nacionalinį saugumą ir dominavimą pasaulyje. Tai akivaizdžiai sutapo su institucionalizuotos religijos įtakos nuosmukiu, nors anksčiau būtent ji teikė moralines gaires. Bažnyčia ir šventykla virto materialistinės etikos pateisinimo ir palaikymo erdvėmis. 

Akivaizdžiausiu pinigų garbinimo požymiu tarp skurstančiųjų ir žemesnės klasės atstovų tapo ypač išaugusi gatvės narkotikų industrija – viena iš retų terpių, kai kapitalizmas labai pasitarnavo keliems asmenims. Greiti pinigai – paprastai didelės sumos už parduotus narkotikus – skurdžiams suteikė galimybę patenkinti tokius pačius materialius troškimus, kaip ir turtingųjų. Nors geidžiami daiktai gal ir skyrėsi, įsigijimo ir turėjimo pasitenkinimas buvo toks pat. Godumas tapo kasdienybės įstatymu. Mėgdžiodami dominuojančią kapitalistinę kultūrą vienas kitas individas iš skurdžių bendruomenių klestėjo, o dauguma kentėjo dėl begalinių nepatenkinamų troškimų. Įsivaizduokite skurde gyvenančią motiną, kuri savo vaikus visada mokė skirti gėrį nuo blogio, vertinti sąžiningumą, nes norėjo jiems suteikti moralinį ir etinį pagrindą, – tokia motina netikėtai susitaiko, kad jos vaikas pardavinėja narkotikus, nes tai jiems suteikia finansinių išteklių, reikalingų tiek būtinoms, tiek ir nebūtinoms išlaidoms padengti. Etines motinos vertybes pragraužia troškimo ir nepritekliaus jėga. Tačiau dabar ji jaučiasi pritampanti prie ją supančios vartotojiškos kultūros; motina susisiejo su vartojimo kultūra, tapo vieniu – ją valdo šios kultūros reikalavimai.

Tokia motina apie meilę negalvoja. Jos gyvenimą apibrėžia meilės stoka. Ji suprato, kad gyventi tampa lengviau privertus širdį surambėti, nukreipus dėmesį į paprasčiau pasiekiamus tikslus – turėti būstą ir maisto, pakankamai uždirbti, rasti būdų patenkinti menkos materialinės prabangos troškimą. Mąstymas apie meilę jai sukeltų skausmą. O skausmo jai ir daugybei moterų, tokių kaip ji, jau užtenka. Kad patirtų malonumą ir pasitenkinimą, kurių niekuomet negavo siekdama meilės, ji net gali panirti į priklausomybę. 

Tiek skurdžiose, tiek pasiturinčiose bendruomenėse išplitusios priklausomybės siejamos su liguistu materialinių dalykų vartojimo geiduliu. Dėl šio geidulio negalime mylėti. Vartotojiškumo skatinamas susitelkimas į norus ir poreikius palaiko psichologinę nuolatinio troškimo būseną. Tai veda link tokio intensyvaus dvasinio skausmo ir kančios, kad kvaišalai suteikia išsivadavimą ir palengvėjimą, tačiau galiausiai sukelia problemišką priklausomybę. Skurdžiose bendruomenėse priklausomybė dažnai laikoma norma, tad išgijimo kultūros nėra. Priklausomi ir savo priklausomybei atsiduoti išteklių stokojantys skurdžiai kenčia milžiniškas fizines ir emocines kančias. Narkomanai apie meilę negalvoja, jie tik nori išsivaduoti iš skausmo. 

Dėmesio vertoje knygoje „Meilė ir priklausomybė“ („Love and Addiction“) Stantonas Peele’as įžvalgiai pažymi, kad „priklausomybė ir santykiai nesuderinami“. Dėl priklausomybės meilė tampa neįmanoma. Dauguma narkomanų visų pirma rūpinasi, kaip gauti kvaišalų ir juos suvartoti, kad ir kas tai būtų: alkoholis, kokainas, heroinas, seksas ar apsipirkimo seansas. Taigi priklausomybė yra išplitusios bemeilystės pasekmė ir tuo pat metu priežastis. Priklausomas žmogus garbina vien narkotikus. Intymumu ir artimumu grįsti ryšiai sunaikinami, nes priklausomas asmuo nuolat užsiėmęs godumo varomomis pasitenkinimo paieškomis. Gaudynių be pabaigos prigimtis yra godulys; troškimas amžinas ir niekada nepatenkinamas.

Žinoma, priklausomybės daug akivaizdžiau žaloja skurstančių ir beteisių gyvenimą, nes jie neturi išteklių sėkmingai maskuotis kaip privilegijuoti narkomanai, jiems nepasiekiamos ir reabilitacijos programos. Kai kaltinimai O. J. Simpsonui tapo nacionaline naujiena, beveik nediskutuota, kokį vaidmenį siekiant palengvinti emocinį susvetimėjimą šeimoje, kuri jau seniai buvo disfunkcinė, atliko narkotinių medžiagų vartojimas. Akcentuotas smurtas šeimoje ir visi pritarė, kad toks elgesys nėra tinkamas, bet į kvaišalų vartojimą dėmesys nebuvo atkreiptas. Nemanyta, kad kvaišalai yra svarbus dėmuo, užkirtęs galimybę pozityviam emociniam bendravimui. 

Pavyzdžiui, nebuvo įprasta su užuojauta (nekaltinant aukos) kalbėti, jog Nicole Simpson gyvybei pavojingoje aplinkoje gyveno ir vaikus augino iš dalies todėl, kad nenorėjo atsisakyti prabangaus turtingų ir garsių žmonių gyvenimo stiliaus. Privačiai, kai nebijo pasirodyti politiškai nekorektiškos, su smurtaujančiais turtingais ir galingais vyrais susisaisčiusios moterys atvirai šneka apie savo priklausomybę nuo galios ir turto. Jei naudinga materialine prasme, tiek vyrai, tiek moterys nenutraukia disfunkcinių, meilės stokojančių santykių. 

Visoje šalyje dėl godumo žmonės savo valia atsiduria gyvybei pavojingose situacijose. Mūsų kalėjimai pilni tokių, kurie nusikaltimus padarė iš godumo, dažniausiai geisdami pinigų. Nors tokie įgeidžiai vartotojiškų vertybių išpažinėjams įprasti, kai siekdami turto žmonės sužaloja kitus, esame skatinami laikyti tokį elgesį nenormaliu. Esame skatinami manyti, jog tikrai į tokius žmones nesame panašūs, tačiau tyrimai rodo: daugybė mūsų pasirengę meluoti dėl naudos. Daugybę žmonių gundo troškimas vartoti be galo arba bandyti praturtėti bet kokiomis priemonėmis. Viešas prielankumas lošimui (loterijoms ir kazino) pastaraisiais metais sustiprino suvokimą, kad aistra pinigams gali sukelti priklausomybę. Tačiau faktas, kad daugybė darbininkų ir vidurinės klasės atstovų pralošia sunkiai uždirbtus pinigus tikėdamiesi praturtėti, niekada neatsiduria žinių laidose. Kad patenkintų įjunkį, daug sunkiai dirbančių piliečių meluoja, apgaudinėja šeimos narius. Nors už tai nebus suimti ir įkalinti, jų disfunkcinis elgesys sunaikins rūpestį ir pasitikėjimą šeimoje. Tokie žmonės panašesni į viskuo dėl lengvų pinigų rizikuojančius kalinius nei į šeimos narius, norinčius, kad meile grįstas ryšys būtų svarbesnis už materialinės sėkmės troškimą. 

„Septyniuose pinigų įstatymuose“ („Seven Laws of Money“) Michaelas Phillipsas atkreipia dėmesį, kad dauguma jo sutiktų „greitai ir lengvai praturtėti“ bandžiusių ir už vagystes įkalintų nusikaltėlių yra protingos, stropios asmenybės, galėjusios dirbti ir taip pelnyti materialinę gerovę. Tačiau dirbti kasdien būtų tekę ilgai. Materialinio turto troškimo ir noro greitai pasitenkinti kombinacija yra svarbus ženklas, kad toks materializmas tapo priklausomybe. Staigaus atpildo poreikis yra sudedamoji godumo dalis. 

Tos pačios godumo pinklės veikia ir siekiant meilės. Dažnai norima staigaus išsipildymo. Tikroji meilė retai būna akimirksniu poreikius patenkinanti emocija. Kad pažintume tikrąją meilę, turime skirti tam laiko, įsipareigoti. Johnas Welwoodas „Širdies kelionėje“ („Journey of the Heart: The Path of Conscious Love“) mums primena, kad „svajonės, esą meilė mus išgelbės, išspręs visas problemas ar suteiks nuolatinę palaimos būseną ir saugumą, įkalina šioje trokštamoje fantazijoje, paslepiančioje tikrąją meilės galią – mus pakeisti“. Daugybė žmonių nori, kad meilė veiktų kaip narkotikas – teiktų staigų ir ilgalaikį apsvaigimą. Jie nori nieko nedaryti, tik pasyviai patirti malonų jausmą. Patriarchalinėje kultūroje vyrai itin linkę manyti, kad meilę privalo gauti be pastangų. Dažnai jie nenori atlikti darbo, kurio pareikalauja meilė. Dauguma mūsų nuo meilės nusigręžiame, kai ėmus ją puoselėti atsiveria būsimos palaimos ir tuo pat metu kritiško susivokimo bei skausmo erdvė. 

Mūsų kultūros dėmesys disfunkciniams ryšiams leng­vai gali sudaryti vaizdą, kad esame nacija, pasiryžusi nutraukti disfunkciją ir sukurti kultūrą, kurioje klestėtų meilė. Tačiau iš tiesų esame linkę disfunkciją normalizuoti. Kuo daugiau dėmesio skiriama disfunkciniams ryšiams, tuo įprastesnė tampa žinia, kad visos šeimos šiek tiek susimovusios, ir tuo priimtinesnis teiginys, kad šeimos tokios jau yra. Panašiai kaip ir hedonistinio vartojimo atveju esame skatinami tikėti, kad ekscesai šeimoje yra normalu, kad nenormalu norėti funkcionalios, mylinčios šeimos. 

Taip yra, nes gyvename godumo priesakus normalizavusioje kultūroje. Mums siunčiama žinia: visi nori turėti daugiau pinigų, kad už juos nusipirktų daugiau daiktų, todėl nieko blogo, jei kartais dėl savo tikslo pameluosime ar pasukčiausime. Kitaip nei meilė, materialių objektų troškimas gali būti patenkintas tuoj pat, jei tik po ranka turime grynųjų ar kreditinę kortelę arba esame pasirengę pasirašyti popierius, kad tai, ko norime, gautume dabar, o sumokėtume vėliau. Ir širdies reikaluose esame skatinami su partneriais elgtis tarsi su objektais: įsigyti, naudoti, o tada numesti ar išvis atsikratyti, žiūrint, patenkina jie mūsų individualistines aistras ar ne.

 

Iš anglų kalbos vertė Virginija Kulvinskaitė