× Živilė Stadalytė

 

2022-ųjų rudenį Lietuvos nacionalinio muziejaus istorikė Giedrė Milerytė-Japertienė išvyko į ekspediciją po Pietų ir Šiaurės Ameriką. Išvykos tikslas – parsivežti lietuvių migracijos pasakojimų. Du mėnesius kiekvieną dieną ekspedicijos dienoraštyje ji fiksavo sutiktų žmonių gyvenimus ir išgyvenimus, lagamine parsivežė per 30 kg eksponatų ir šiandien yra įsitikinusi: „Surinkti paprastas paprastų žmonių istorijas yra būtina, nes būtent jos suteikia prieskonį vadovėliniam pažinimui.“

Pirmasis ekspedicijos taškas – San Paulas ir pokalbis sukasi apie kultūrinį šoką dabar ir prieš šimtą metų, netikėtus lietuviškus ženklus Brazilijoje, (ne)norą įsitraukti į lietuvybę puoselėjančias veiklas, Lietuvos pilietybės atgavimo „renesansą“, užprogramuotą lietuvių ir rusų nesantaiką. 

Ekspedicija vyko ruošiantis svarbiausiai 2023-iųjų Lietuvos nacionalinio muziejaus parodai „Mūsų migracijos istorija“, kuri pasakos lietuvių migracijos kasdienybės istoriją nuo XIX a. vidurio iki šių dienų ir veiks nuo lapkričio 22 d. Istorijų namuose, Vilniuje. Ekspediciją dalinai finansavo Lietuvos kultūros taryba.

 

 

Seniausias veikiantis lietuviškas baras Vila Zelinoje. Nuotraukos iš asmeninio archyvo

 

Pernai rudenį išsiruošėte į dviejų mėnesių ekspediciją lankyti lietuvių išeivius Pietų ir Šiaurės Amerikoje. Kokios nuotaikos lydėjo kelionės pradžioje, kai viskas dar tik buvo prieš akis?

Dar neišvykusi iš Europos supratau, kad patirtys laukia kitokios: lėktuve didžioji dalis keleivių – brazilai, kalbantys portugališkai, vadinasi, pakeltu tonu. Įlaipinimas vyko daug chaotiškiau, bagažas grūdamas, sėdamasi ne į savo vietas. Situacijos atrodytų juokingos, bet 23 valandą, jau po dviejų persėdimų, gali kilti nerimas: ar tas pats laukia visus du mėnesius? Tačiau mano tikslas buvo prisijaukinti ir prakalbinti išeivijos lietuvius, t. y. susitapatinti su jais ir priimti juos be jokių išankstinių nuostatų. Tam reikėjo padirbėti ir su savimi.

 

Ar tai buvo tik pirmas įspūdis, galbūt – kelionės nuovargis?

Šis jausmas neapleido ir atvykus. San Paulas – didžiulis miestas, norėtųsi pasitelkti kokią klišę ir pavadinti jį kontrastų miestu, tačiau taip nėra. Per pirmą dieną nepamačiau jokių kontrastų, viskas – tik pilkumas ir skurdas. Nuo to, kas kadaise buvo Kaune Brazilka ir Argentinka, šios vietos skiriasi tik tuo, kad pastatai dalinai mūriniai. Ir, žinoma, kalba. Beveik niekas nekalba angliškai. Ėmė suktis mintys, kokie jausmai apimdavo lietuvius, kai jie šitą kraštą pasiekdavo prieš šimtą metų. Vaizdas į Santos uostą iš vandenyno turėjo būti neblogas, bet tas skruzdėlynas, žmonių tankis ir tvarkos trūkumas turėjo daryti įspūdį, ir ne visai teigiamą. 

 

Vis dėlto jie atvyko, įveikė sunkumus, atrado sau vietą, patys ir jų palikuonys čia gyvena iki šiol. Galbūt yra žinoma, kiek mūsų išeivijos atstovų dabar yra Brazilijoje?

Patys išeiviai skaičiuoja, kad lietuviškų šaknų turinčių asmenų čia yra apie 200 tūkstančių. Bendruomeninėje veikloje dalyvauja maždaug 2 tūkstančiai, o tikrai veik­lių – vos kelios dešimtys... San Paule daugiausia laiko praleidau Vila Zelinos rajone, kuris kadaise buvo tirštai apgyvendintas lietuvių, nors dabar čia gyvena tik viena kita tokia šeima. Sako, jos po truputį grįžta, mat vietoje labai brangių namų čia statomi daugiabučiai, ir vaikai keliasi gyventi į savo tėvų ir senelių jaunystės vietas.

Itin įstrigo keli sutikti žmonės. Pirmiausia susipažinau su Claudio Kupstas, kuris audžia tautines lietuviškas juostas ir tuo labai didžiuojasi. Sako, jis šiuo metu San Paule toks paskutinis. Teko kalbinti Jenete Zizas, kuri tradiciniu būdu margina kiaušinius ir dekoruoja medžio dirbinius lietuviškais motyvais. Jie nėra tradiciniai mūsų akiai, bet gana perkami tenykščių. 

 

Minėjote, kad lietuviškas šaknis čia turi apie 200 tūkstančių žmonių. Tikriausiai surinkus juos visus į vieną vietą, būtų galima nuveikti gražių dalykų?

Nors visi sutikti buvo labai šilti, bet užteko net ir trumpo laiko pajausti kai kurių aktyviau lietuvybę puoselėjančių išeivių nuoskaudą dėl lietuviškos veiklos merdėjimo. Jie pastebi, jog aktyvių lietuvių čia vis mažėja, o ir tarp tų pačių atsiranda nesutarimų. 

Negana to, lankydamasi konsulate sužinojau, jog per pandemiją susidarė maždaug 1000 žmonių iš visos Lotynų Amerikos eilė, kurie nori gauti Lietuvos pilietybę. Atrodytų, lietuvybės renesansas, bet, deja, man buvo pasakyta, kad beveik absoliuti dauguma jų lietuviškas šaknis prisimena tik norėdami gauti ES pasą ir lietuviškoje veikloje menkai dalyvauja. 

 

Ekspediciją planavote iš anksto, vadinasi, kur ieškoti Lietuvos Brazilijoje, žinojote. Bet galbūt aptikote ir ką nors netikėto?

Daugiausia savų ženklų – Vila Zelinos rajone. Čia yra ir keletas išskirtinai lietuviškų vietų – bažnyčia, Lietuvos Respublikos aikštė su Laisvės paminklu, tokiu kaip Kaune. Kitame rajone, kuris vadinasi Mocca, yra Lithua­nos gatvė, stovi Brazilijos lietuvių sąjungos namai.

Viena diena buvo išskirtinai produktyvi, nes turėjau galimybę viena ilgiau pasivaikščioti po Vila Zeliną. Ten aptikau ženklų, kuriuos pastebėti reikia budresnės akies, – pastatų su lietuviškais užrašais. Į Lietuvos Respublikos aikštę sueina septynios gatvės, kurių viena pavadinta monsinjoro Pijaus Ragažinsko vardu. Ant vieno namo puikavosi „Lituania aluga imoveis“, matyt, čia gyvenantis žmogus užsiima nuomos paslau­gomis. Ant kito pastato buvo užrašas „Lituania“ ir ten sėdinti mergina prekiavo akiniais. Deja, ji visiškai nekalbėjo nei lietuvių, nei anglų kalba, nors sugebėjo pasakyti, kad „lituanos“ – tai jos „familia“. Dar vieno pastato fasade buvo užrašas „Kaunas“. Radau ir didelį gražų juodą pastatą, pavadintą „Garažas“. Jis buvo dekoruotas Lietuvos vėliavomis. Pavyko sužinoti, kad jį valdo du broliai, kurių tėvai – lietuviai. Ypatinga vieta, kurią aplanko kiekvienas, – seniausias, vis dar veikiantis lietuviškas baras „Bar do Vito“. Jame, kalbantis su Francisko Kvieska, akis užkliuvo už žmogaus, sėdinčio prie gretimo stalelio, – ant jo galvos buvo kepuraitė su Vyčiu, ir nors jis nekalba lietuviškai, bet stengiasi bent detalėmis atspindėti protėvių šaknis. 

Kasdieniame gyvenime lietuviškų ženklų taip pat yra. Per savaitę San Paule pabuvau keliuose namuose, kuriuose lietuviškumas dvelkė iš visos aplinkos: knygos, užtiesalai, paveikslėliai, juostos, statulėlės ir daugybė kitokių smulkmenų rodė, kad čia gyvena lietuviai. 

 

O kuo gyvena lietuvių diaspora Brazilijoje, San Paule? Kur jie renkasi, ką veikia?

Yra vietų ir veiklų, kurios vienija išeiviją. Pirmiausia, Brazilijos lietuvių bendruomenė. Jos nariai šiandien neturi konkrečios buveinės, tačiau aktyviau veikia organizuodamiesi, švęsdami Lietuvos valstybingumui ir istorijai svarbias šventes. Organizacija, kuri iki šiol turi išlaikiusi namus, – Brazilijos lietuvių sąjunga. Jie reguliariai renkasi puikiame pastate su sale, administracinėmis patalpomis, kiemu. Būtent čia vyksta didesni minėjimai. Yra Brazilijos lietuvių jaunimo sąjunga, bet su jos nariais nepavyko susitikti. San Paule veikia du tautinių šokių kolektyvai – „Nemunas“ ir „Rambynas“. Pastarojo vadovė Sandra Mikalauskas-Pettrof labai stengiasi palaikyti lietuvišką dvasią. Tenka pripažinti, lietuviškai kalbančių žmonių San Paule mažėja su kiekviena diena. Štai Claudio Kupstas pats išmoko lietuviškai būdamas jau suaugęs – gavęs galimybę gyventi ir studijuoti Lietuvoje. 

 

Giedrė Milerytė-Japertienė su „Garažas 257“ savininku

 

Puoselėti lietuvybę būnant taip toli nuo Lietuvos tik­riausiai nelengva?

Vyresnio amžiaus sutikti žmonės dar prisiminė laikus, kai buvo gyvi jų tėvai ir mieste veikė lituanistinė mokykla. Iki šiol Vila Zelinoje yra išlikęs pastatas, kuriame po Antrojo pasaulinio karo įsikūrė iš JAV pakviestos vienuolės lietuvės. Dabar čia mokoma portugalų kalba, tačiau mokyklai vadovaujanti vienuolė, nors ir neturi lietuviškų šaknų, labai gerbia tradiciją, ir mokykloje apstu lituanistinio paveldo. 

Kadangi naujos imigracijos bangos iš Lietuvos į Braziliją nėra, nėra ir vadinamojo šviežio kraujo. Didelė dalis sutiktųjų yra buvę Lietuvoje po 1990 m., stengiasi domėtis mūsų gyvenimu, tačiau, mano nuomone, tikroji tradicija čia palaikoma žmonių, kurie turėjo galimybę mokytis Vasario 16-osios gimnazijoje Vokietijoje dar iki nepriklausomybės atkūrimo. 

Grįžtant prie San Paulo lietuviškų vietų, žinau, jog netoli nuo miesto yra „Lituanica“, arba lietuvių sodyba, kurioje savotiškus vasarnamius turi ir mano kalbinti žmonės. Deja, per tokį trumpą laiką neturėjome galimybės tos vietos aplankyti.  

 

Dabar daugiausia kalbame apie gyvąją tradiciją ir atmintį, bet tam tikrų dalykų įamžinimu taip pat kažkam reikia rūpintis?

San Paule veikia Migracijos muziejus, kuriame atspindima ir mūsų migracijos istorija, yra su Lietuva susijusių eksponatų: viena kita įdomesnė prieškario nuotrauka, atvirukas ir keletas gintaro dirbinių, juostų. Paties muziejaus kolekcijoje saugoma apie 30 autentiškų lietuvių migracijos istorijos įrašų, dalį galima išgirsti vaikštant po ekspoziciją, o visas – mūsų būsimoje parodoje.

Man labai pasisekė, kad muziejų galėjau aplankyti būtent tuo metu, kai jame vyko „Migracijos festivalis“. Tai ilgametė tradicija. Šventės metu muziejuje 3 dienas vyksta įvairių tautų kultūriniai pasirodymai, prekiaujama amatininkų dirbiniais ir tradiciniais patiekalais. 

 

Mugė – graži ir labai gyva Lotynų Amerikoje egzistuojanti tradicija, sujungianti ne tik lietuvius. Kaip sutariama su kitomis diasporomis?

Kai kurios įtampos persiduoda visur ir visada. Iš Jenete’s sužinojau apie lietuvių kovą Vila Zelinoje su rusų šeima, kuri teplioja lietuviškus gatvių pavadinimus, o prie Laisvės paminklo pasodino medį, kuris šį užgožia, tačiau nupjauti neleidžiama, nors tuo klausimu jau dirbo net trys konsulai. Atrodo, kai kurie tautiniai konfliktai tiesiog užprogramuoti, bet pati dalyvavau tokioje tautų mugėje ir galiu patvirtinti, kad bendrystės jausmas tikrai užburiantis.

 

Kaip apibendrindama vertinate viešnagę San Paule? 

Per savaitę San Paule su labai didele vietinių pagalba man pavyko įrašyti 14 migracijos istorijų, gauti 16 eksponatų ir butelį Jurgio Prokapo gamybos krup­niko. Taip pat susitariau su San Paulo migracijos muziejumi, kad pasidalins 30-čia turimų interviu su lietuviais, o kalbinta ponia Lucia Marija Jodelis-But­rimavicius pažadėjo muziejui atiduoti dar mamos surinktą Vasario 16-osios minėjimų programėlių kolekciją. 

Man atrodo svarbiausia, kad visur buvome sutikti labai šiltai, užmezgėme ne tik pažintis, bet ir draugystes. Štai Olimpio Meškauskas ir F. Kvieska į susitikimus atvyko net iš kitų miestų. Žinau, kaip sunku kartais atverti širdį ir pasakoti sudėtingas šeimos istorijas. Visų kalbintų žmonių seneliai ir proseneliai Brazilijoje dirbo sunkius darbus, neretai patyrė skurdą, tačiau sugebėjo išsaugoti lietuvybę ir įskiepyti ją savo vaikams. Gal nebūtinai per kalbą...

 

 

Živilė Stadalytė – Lietuvos nacionalinio muziejaus komunikacijos specialistė, besirūpinanti, kad žinia apie parodas pasiektų lankytojus.