Ištrauka iš rašomos knygos apie piligrimystę Japonijoje „yurayura ゆらゆら“

 

 

Terminu „suvenyras“ tradiciškai apibrėžiame iš kelionės parsivežtą – rastą ar įsigytą – kokį nors lankytą vietą primenantį daiktą: nuo paprasčiausio magnetuko ant šaldytuvo iki tradicinio to krašto apdaro. Nors magnetuką veikiausiai pagamino vienoje iš Kinijos gamyklų ir tik vėliau atvežė į kurį nors turistų minias sutraukiantį pasaulio stebuklą, o kokią nors impozantišką kepurę, tarkime, nepalietišką topi, geriausiu atveju užsidėsime vieną kartą, kai draugams pasakosime, kaip žingsniavome aplink Bodhunatho stupą Katmandu lydimi vietinių žvilgsnių, mat ėjome neteisingai – prieš laikrodžio rodyklę, visiškai akivaizdu, kad suvenyras – iš esmės ne mums, o kitiems skirtas materialus įrodymas, kad mes ten buvome. 

Aišku, tam, kad šiais laikais kam nors įrodytume lankęsi viename ar kitame užsienyje, nebereikia paslapčia grūsti į kišenes akmenų iš archeologinių vietų ir juos tempti namo – užtenka mūsų darytų nuotraukų ar filmukų, kuriais aktyviai dalijamės socialiniuose tinkluose tebevykstant kelionei (dažniausiai pargrįžę nei kam nors juos rodome, nei žiūrime patys). Visi tie šimtai ar net tūkstančiai užfiksuotų kamera statiškų ir judančių vaizdų yra ne tik tam tikras įrodymas apie patirtą – o neretai išgyventą – kelionę, bet ir technologinės prigimties prisiminimas, fundamentaliai keičiantis mūsų savivokos ir sykiu pasaulio suvokimo būdus. Žiūrėdami į kelionėje aparatu įrašytus vaizdus, vadinasi, kliaudamiesi tretine atmintimi, kaip ją įvardija prancūzų filosofas Bernardas Stiegleris, gebame tiek rekonstruoti savo tuometines patirtis, tiek prisiminti tai, kas kitu atveju galimai būtų pamiršta. 

Žodžio „suvenyras“ etimologinė reikšmė (prancūziškas veiksmažodis souvenir, savo ruožtu kilęs iš lotyniško žodžio subvenire, reiškia prisiminti) kaip tik ir nurodo į atminties procedūrą. Būtent todėl suvenyru galime vadinti ne tik parsigabentą iš kitos šalies artefaktą ar ten darytą fotografiją, kurie atitinkamai kelia su jais susijusias reminiscencijas, bet ir bet kokį, kad ir blankiausią, nė kiek nesusijusį su jokiais materialiais objektais, dėl vienos ar kitos priežasties mumyse įsiantspaudavusį prisiminimą iš kelionės. Kitaip tariant, pasakodami bičiuliams apie įspūdžius, įvairiausius nutikimus ar išvykoje kilusias emocijas ir jausmus, žodžiu, paprasčiausiai prisimindami kelionę, su jais ar jomis, to ne visada įsisąmonindami, iš tiesų dalinamės iš kelionės parsivežtais suvenyrais. 

 

Autoriaus nuotrauka

 

Dalis šių suvenyrų – nes mums atrodo pernelyg intymūs ar, priešingai, nereikšmingi – taip ir lieka nepademonstruoti. Tarytum būtume juos užkonservavę gūdžiausiose atminties kertelėse nė neplanuodami kada nors ateityje jų iš ten ištraukti. Vis dėlto kartkartėmis šie suvenyrai, įgavę kokį nors – vizualinį, garsinį, verbalinį ar emocinį – pavidalą, nė kiek nepaisydami mūsų būsenos ar paros meto, nevalingai išnyra iš užmaršties tamsos ir, įsiverždami į pačias kasdieniškiausias gyvenimo situacijas, tiesiogine to žodžio prasme ištinka mus. Dar daugiau, tą mirksnį šie suvenyrai – atkaklūs praeities liudijimai – pasirodo esantys svarbesni ir ryškesni už mūsų patiriamą hic et nunc. 

Įsivaizduokite: jums einant gatve, gulint lovoje, skaitant paskaitą, šnekučiuojantis su draugais ar gurkšnojant vyną, ūmai prieš akis stoja kokia nors mizanscena iš kelionės, vykusios prieš gerą dešimtmetį ir jau gerokai primirštos. Visa, ką tuo metu darote, tarsi susiskliaudžia: nustojate eiti, nors kūnas ir toliau juda į priekį, liaujatės snūduriuoti, nors protas jau miega, nutraukiate mąstymo procesą, nors paskaita toliau skaitoma, nebegirdite nei savęs, nei draugų, nors kambarys vis viena pripildytas žodžių, nebejaučiate gomuriu tekančio vyno, nors taurė ir tuštėja – jūs iš naujo ar dar sykį išgyvenate vieną iš atsitiktinių, kadaise nutikusių kelionės epizodų. Tad atmintis kuriam laikui patalpina jus į neturintį aiškių riboženklių pasaulį, kuriame praeitis diktuoja sąlygas dabarčiai. Jūs, be abejo, žinote, kad iš ten ištrūkti nėra sudėtinga – galų gale juk mūsų kūnai vis dar šiapus, o šis prisiminimas – tik suvenyras, tačiau pagaunate save, kad nedegate noru to daryti – jūs iš tiesų norite likti šiame prisiminime. Regis, dėl visiškai paprastos priežasties – andainykštės kelionės prisiminimai jus grąžina ten, kur jautėtės kaip niekad gyvi, kur buvote tuo, kuo visą laiką ir troškote būti. Tikiu, kiekvienas iš mūsų, bent sykį iš tiesų kur nors keliavusių, turi tokių suvenyrų. Suvenyras, prie kurio grįžtu, tiksliau, kuris vis grįžta pas mane, nuo tos akimirkos, kai peržengiau namų slenkstį, iki pat dabar, yra 88 šventyklų piligriminė kelionė Japonijoje.

Apie šį pagrindinį Šingon budizmo krypčiai piligriminį kelią, vedantį aplink Šikoku, mažiausią tiek plotu, tiek ir gyventojų skaičiumi vieną iš keturių pagrindinių Japonijos salų, pirmąsyk sužinojau dar 2010 m. eidamas Camino de Santiago piligriminiu keliu. Vienose piligrimų nakvynės namuose sutikau garbaus amžiaus japoną, kuris man įteikė brošiūrą apie 88 šventyklas ir pakvietė atvykti į Japoniją. Po dvejų metų, 2012 m., taip ir padariau – pabaigęs literatūros antropologijos ir kultūros magistro studijas Vilniaus universitete, kartu su Sandra, savo žmona, išvažiavau į mėnesio trukmės kelionę po Japoniją. Tačiau tąsyk apie piligrimystę dar negalvojau – norėjosi tiesiog pakeliauti po šalį, apie kurią žinojau tik iš literatūros bei filmų ir į kurią jau daug metų svajojau nuvykti. Taigi, kelionės tikslas buvo pati Japonija. 

Nepamenu, kada supratau norįs darsyk ten grįžti (veikiausiai jau rašydamas romaną „Toliau nei vandenynas“ – istoriją apie vieną pasimetusį visomis prasmėmis, tačiau nesiliaujantį ieškoti savo mirtingos sielos piligrimą), bet tiksliai žinau, jog vos ši mintis įsišaknijo manyje, tvirtai nusprendžiau: šįsyk tai bus visai kitokio pobūdžio kelionė – kelionė ne po šalį, turinčią ką pasiūlyti net ir išrankiausiam keliautojui, kad ir kiek kartų jis ar ji joje lankytųsi, bet piligriminė kelionė. Sykiu, sakiau sau, ši kelionė bus dovana (dovana, nepaisant visų sudėtingų aplinkybių, ji ir tapo, tik man prireikė daug laiko tai suvokti). Dovana man pačiam už sėkmingai pavykusį egzorcizmą – ilgus metus slėgusi šmėkla galų gale buvo išvaryta parašius ir išleidus „Toliau nei vandenyną“. Taigi iškart po knygos pasirodymo knygynų lentynose nenutuokdamas, kad ir pats netrukus supanašėsiu su savo personažu, ėmiau ruoštis kelionei prie kito – Ramiojo – vandenyno: įsigijau lėktuvo bilietus Vilnius–Tokijas, atsisiunčiau iš Japonijos išsamų ir, kaip vėliau nesyk įsitikinau, kelyje nepamainomą 88 šventyklų gidą, skaičiau įvairiausią prieinamą informaciją internete apie šį piligriminį kelią ir pernelyg nepersistengdamas dėliojausi galimą maršrutą.

Į Japoniją išskridau 2020 m. kovo 2 d., užslenkant pirmajai koronaviruso bangai Europoje. Keli atsargūs pažįstami, matyt, nujausdami, kad naujosios ligos grėsmė daug didesnė, nei daugelis tuo metu numanė, siūlė nevykti į kelionę, sakė, nežinia, kaip čia viskas baigsis. Tačiau jų patarimo – nežinau, ar dėl naivaus tikėjimo, kad kažkaip viskas savaime išsispręs, ar dėl kitų priežasčių, susijusių su mano asmeninėmis savybėmis, – nepaklausiau. Kelionėje, ypač tuomet, kai buvo užtrenktos visos durys sugrįžti namo, ne vieną sykį svarsčiau, ar pasielgiau teisingai pasirinkdamas šį kelią, tačiau dabar, žiūrėdamas į viską retrospektyviai, nė kiek nesigailiu, nors vietoje planuotų septynių savaičių – per tiek laiko maniau neabejotinai spėsiąs nueiti pėsčiomis maždaug 1200 km ilgio kelią, todėl, taupydamas pinigus, iškart nusipirkau ir atgalinį bilietą, kurį vėliau, be abejo, atšaukė, – Japonijoje užtrukau lygiai tris mėnesius. Taigi šioje šalyje praleidau – karantinavausi? – visą neįprastai užsitęsusį pavasarį ir parsiradau į Europą tik pirmą vasaros dieną.

Grįžęs į Lietuvą, nors karantiną panaikino tik birželio 17 d., nebeprivalėjau užsidaryti tarp keturių sienų – NVSC darbuotoja, prunkšdama į telefoną, pasakė, kad galiu išeiti į lauką ir vaikštinėti kilometro spinduliu nuo namų, o tai, gyvenant Vilniaus centre, iš esmės reiškia visur (telefono dėl viso pikto visgi nepasiimdavau). Tad kiekvieną dieną, kol truko mano 10 dienų izoliacija, o kūnas adaptavosi prie pasikeitusių sąlygų, marširuodavau vasarinės saulės nutviekstomis miesto gatvėmis. Per šiuos pasivaikščiojimus kone kasdien sutikdavau draugų ar pažįstamų. Su dalimi jų, jei tik jie ar jos neišsigąsdavo mano, pargrįžėlio iš Azijos, statuso, pasišnekučiuodavome. Aišku, apsikeitus keliomis mandagumo frazėmis, kalba greitai pasisukdavo apie Japoniją. Iš esmės sulaukdavau panašaus pobūdžio, dažniausiai gana trivialių ir keliais sakiniais neatsakomų klausimų: na ir kaip kelionė? kas tau labiausiai patiko? kaip tau pasirodė japonai? sunku buvo? jau gal ir knygą parašei? Ilgainiui mano atsakymai darėsi vis paviršutiniškesni ir lakoniškesni, neįstengdamas perteikti žodžiais įgytų kelionėje patirčių ėmiau ir pats kalbėti banaliomis ir aptakiomis frazėmis: „Labai gera kelionė išėjo; daug dalykų patiko; sutikau visokių japonų; taip, sunku buvo; ne, knygos neparašiau ir artimiausiu metu nesiruošiu to daryti.“ Galiausiai pokalbį šia tema užbaigdavau ta pačia išvada: jei kažką iš Japonijos ir atsivežiau, tai tik pagausėjusių žilų plaukų ant galvos, batus nuzulintais padais ir pasikeitusį santykį su laiku. Tik tiek? Tik tiek. Žinoma, šis iš pirmo žvilgsnio nuviliantis „tik tiek“ apėmė daug daugiau, nei išdrįsau sau ir kitiems tuo metu pripažinti. 

Per šiuos kelerius dvejetukų gausa pasižyminčius metus viena neganda sekė kitą: niekaip nesibaigianti pandemija, palietusi be išimties kiekvieną planetos gyventoją, didžiuliai prieglobsčio ieškotojų srautai iš pažeidžiamiausių pasaulio kraštų, dabar jau bandančių kirsti ir Lietuvos sieną, epitetais neapibūdinamas karas Ukrainoje, kurio dalyviais neišvengiamai tapome ir mes čia, Lietuvoje, galiausiai virš visko kaip Damoklo kardas kybanti klimato krizė, kurios padarinius pasaulio sąrangai sunku ir įsivaizduoti. Gyvename išnarintame laike, pažodžiui cituojant Shakespeare’ą. Mūsų maži gyvenimai staiga atsidūrė pačiame didžiosios istorijos, kuri prieš tai tebuvo abstrakčiu pasakojimu apie žmonijos praeitį, verpete. Kai rytą pradedi nuo žodžių „prasidėjo karas“, o visa šeima tuo metu galuojasi liga, nejučia imi klausti savęs: kiekgi žmogus gali pakelti? Ar dar blogiau: ar visas šitas gyvenimas apskritai vertas gyventi? Į kylančius iš tą mirksnį užvaldžiusios desperacijos klausimus atsakau sau vieninteliu žinomu būdu: atsigręždamas į patirtį 88 šventyklų kelyje. Patirtį, kuri leidžia vis dar tikėti, kad įmanoma suimti savo gyvenamąjį laiką į rankas, įmanoma jį atnarinti.  

Kai 2019 metų rudenį mano mylimas lietuvių kilmės amerikiečių filosofas Alphonso Lingis viešėjo Vilniuje, mums vaikštinėjant po senamiestį tarstelėjau, kad po kelių mėnesių keliausiu į Šikoku, į 88 šventyk­lų kelią. A. Lingis nusišypsojo ir pasakė, kad nuėjęs kelią – o kelią, sukalbėjęs 176 kartus Širdies sutrą ir aplankęs visas 88 šventyklas, aš nuėjau – šventuoju veikiausiai netapsiu, bet, be abejonės, sustiprėsiu ir jau štai šią akimirką įsivaizduoja mane, einantį šventyklų keliu. Nežinau, ar iš tiesų sustiprėjau, – norėčiau tikėti, kad taip, – bet viena aišku: šis kelias, iki šiol vis sugrįžtantis suvenyrų pavidalu, vertas būti darsyk nueitas. 

 

 

Narius Kairys – truputį rašytojas, truputį kinotyrininkas, truputį piligrimas.