× Živilė Galdikienė

 

Pokalbyje su ilgamete leidėja, rašytoja, poete, o dabar ir Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkės pavaduotoja Vitalija Maksvyte nekart nuskambėjo žodis „atsakomybė“. Kalbėjomės apie kuriančiojo atsakomybę be perteklinės rimties, vidinį imperatyvą kalbėti tylinčiųjų balsais, gyvenimą liudijančią poeziją, norą duoti...

 

Egidijaus Povilaičio nuotrauka

 

„Knygų dula“ – nekart girdėjau jus taip vadinant su aliuzija į jūsų veiklas: ankstesnį darbą leidyklose, privačias konsultacijas autoriams, dulos profesiją. Kaip šiandien, kai atsitraukėte nuo leidybos sferos, žvelgiate į knygą plačiąja prasme? 

Iš tikro buvau suabejojusi knygos verte. Tai įvyko gerokai seniau – prieš keliolika metų, po magistro studijų, dirbant dar kitoje leidykloje. Tada susidūriau su tuo, kad daugybė knygų, kurios yra išleidžiamos, dūla sandėliuose ir niekas jų neperka. Gaunamas finansavimas, įsisavinami pinigai ir po tam tikro laiko tos knygos tiesiog sunaikinamos. Be to, tuo laiku pradėjo atsirasti vis naujų dalijimosi informacija formų: audioknygos, elektroninės knygos. Man kilo daug klausimų: kas iš tiesų yra žmogus, koks jo santykis su pasauliu, visuomene, kultūra, kiek esame jam atsakingi, kas yra kūryba, koks jos tikslas? Tuo metu, augindama vaikus, buvau tyloje ir mąsčiau. Atrodė, reikia stipriai riboti knygų leidybą ir leisti tik tai, kas verta nukertamų medžių ir įdedamų pastangų. Praėjo apie 10 metų ir suvokiau, kad man knyga yra tiesiog vienas iš įrankių skleisti kokią nors labai svarbią žinią ar dalintis su kitais. Jeigu turiu tą žinią, jei kuriu vertę skaitytojui, tai atsiras žmonių, kurie informaciją, emociją, patyrimą priims būtent per knygas – toks jų priėmimo būdas. Tada pasidarė ramu. Nors atsakomybė dėl turinio ir gamtai liko. Budrumą dėl to, kiek tai, ką leidžiame, yra vertinga – nebūtinai tik menine prasme, – išlaikiau. Kūrinys gali būti vertingas turinio, idėjos, įgalinimo, pokyčio prasme (kokį pokytį kuriu pasaulyje?). 

 

Žinau, jog praeityje turėjote ir skaitymo intoksikacijos laikotarpių. Ką skaitote dabar? Kokie kūriniai įkvepia? 

Tas intoksikacijos laikas taip pat buvo prieš keliolika metų. Vėliau tiesiog atradau būdą, kaip skaityti, kad neapsinuodyčiau. Tuo metu neturėjau atsparumo ar imuniteto. Skaitymui, knygai mano kriterijai visiškai tie patys, kaip ir dirbant su autoriais. Skaitau tai, kas man atrodo prasminga, arba užkabina teksto kokybė. Vėlgi jei tai yra tik žaidimas žodžiu be turinio, neveikia. Turi būti stiprus patyrimas arba gili idėja, svarstymas, klausimo analizė. Galiu atleisti, jei yra stiprus klausimas, bet paprastas, tačiau neprastas tekstas. Taip, tada dingsta pasimėgavimas kalba, bet užtat smegenys veikia! Jei dera abu – ir turinys, ir kalbos malonumas, – tuomet labai gera, skaitydama daug patiriu. Puikiai kalbą valdantiems autoriams galiu atleisti už nesutvarkytą iki galo turinį, kitaip tariant, už tuos kyšančius baltus siūlus, nors matau, kad tiek nedaug trūksta ir būtų puiku. Na, bet čia jau turinio, ar kūrybinio, redaktoriaus stokos Lietuvoje klausimas – keliu jį nuo pat darbo leidybos srityje pradžios, beveik 20 metų. Ir džiaugiuosi, kad pagaliau jis atkeliauja į viešumą, kad rudenį turėsime konferenciją „Reda“.

 

Ko iš dabartinės perspektyvos linkėtumėte debiutuojantiems autoriams? Kas jums atrodo reikšminga stovint prie naujo kūrinio ištakų?

Esu įsivedusi žodį „atsakomybė“: jausti atsakomybę už tai, ką darau, išlaikant džiaugsmą. Būti atsakingam nereiškia būti labai rimtam, nežaidžiančiam ir susiveržusiam. Atsakomybė man susijusi su aiškumu: ką aš rašau, kodėl rašau, kodėl toks žanras, kodėl šita mintis, kodėl šita leidykla, kodėl ši knyga turi būti išleista dabar, gal dar verta palaukti, redaguoti? Linkėčiau tokio aiškumo ir atsakomybės. Beje, neseniai atlikau pedagogikos praktiką mokykloje, devintokams ir šeštokams vedžiau lietuvių kalbos ir literatūros pamokas. Kalbėjomės apie kūrėjus. Apie menininką, kurio profesija kaip ir visos kitos: keliuosi, dirbu, nelaukiu jokių mūzų. Taip pat apie romantiškąjį genijų, bohemą: skraidžioja mūzos, rašau, kai noriu, atleistina viskas, galiu taškytis be ribų ir būti destruktyvus. Kadaise gana skaudžiai pati nardžiau tarp šių dviejų kraštutinumų. Kol galiausiai priėjau prie išvados, kad pirmiausia esame žmonės. Žmonės su visomis teisėmis, pareigomis, atsakomybėmis. Ir ydomis. Rašytojas man profesija, kaip ir kitos. Galbūt mums reikia savitų įgūdžių, didesnio jautrumo, intymesnio santykio su pasauliu, bet juk ir iš chirurgo tikimės, kad jis nebus išsitaškęs per operaciją... Svarbus tas meistro momentas. Meistras, ar jis būtų poetas, ar chirurgas, improvizuoja laisvai, pasitiki intuicija, bet jau turi sukaupęs tam tikrą patirtį, įvaldęs daugiau nei bazinius gebėjimus. Taip, pagal mano vertybių skalę autorius yra atsakingas skaitytojui, gamtai, pasauliui.

 

Literatūrologė Audinga Peluritytė jūsų poeziją yra apibūdinusi kaip gyvenimą liudijančią, o ne jį vaizduojančią. Kas jums yra literatūrinė tiesa, apskritai tiesa? 

Galbūt tai labiau ne apskritai tiesa, o tiesa, kaip konkretus žmogus patiria gyvenimą. Labai aiškus mano vidinis imperatyvas: noras įtvirtinti, jog kiekvienas turi savo tiesą. Man svarbu, kad žmogus galėtų savo patyrimą pateikti kaip jam teisingą: jeigu tai patiriu šitaip, tai yra mano tiesa. Literatūrinė tiesa reiškia, jog liudiju tokiu būdu – per literatūrą. Kiekvienas žmogus yra unikalus. Pamenu, kai toks suvokimo „o!“ momentas mane ištiko dar mokykloje. Per fizikos pamoką mokėmės apie optiką ir tai, kad kiekviena akis mato skirtingai. Ir viskas stojo į savo vietas – nėra prasmės ginčytis, kaip matau, vadinu spalvą ar atspalvį. Mes kiekvienas turime savo įvykių versiją apie tai, kas įvyko ar vyksta. Tos pačios šeimos vaikai, tos pačios bendruomenės žmonės gali papasakoti visiškai skirtingas istorijas. Svarbu ne ginčytis, kad esi neteisus, bet susėsti ratu kaip senovinėje gentyje ir pasidalinti savo tiesomis, siekdami suprasti, ką iš to, kas įvyko, galime pasiimti toliau, kas yra geriausia, vertinga. Taip daugmaž galime pradėti suvokti tikrovę ir save, kurti tvirtesnius ryšius, tapti empatiškesni. Pasaulis tampa daugiaspalvis ir daugiabalsis, nebėra priežasties ginčytis. Tai, žinoma, nepanaikina diskusijų. Ir galbūt yra utopija.

 

Jūsų kūryba išties kūniška, atvira. Kaip manote, kas apskritai yra drąsos pasireiškimas kūryboje?

Nežinau. Esu ne drąsus, o labai drovus žmogus. Gal mokausi būti drąsi. Kūniškumas... kai pradėjau rašyti poeziją, nebuvau tokia kūniška, bandžiau tokia nebūti. Rašiau, kaip reikia rašyti, buvau, kaip reikia būti. Turiu mokyklinių eilėraščių, to laiko ieškojimai klasikiniai: žaidžiau forma, perimdama turinį, „kokio reikia“. Kūniškumas kūryboje stiprėjo su augančiu mano pačios kūno patyrimu. Suvokimu, kad mano tiesa gimsta būtent per kūno potyrius. Fiziniame lygmenyje neturiu jokio kito būdo patirti šį pasaulį – tik per pojūčius, kūną. Tik būdama kūne gyvenu šioje realybėje. Psichologai turbūt pasakytų, kad daugybę metų gyvenau atsiskyrusi nuo savo kūno, disocijavusi: dėl vaikystės, kurią praleidau dar sovietinėje Lietuvoje, patirties, dėl to, kaip buvome mokomi būti – paklusnūs, patogūs, nekeliantys klausimų. Ilgai gyvenau proto plotmėje ir į savo jutimus nekreipiau dėmesio. Buvau išmokusi atsiskirti nuo to, ką jaučiu, pavyzdžiui: jei man šalta, apsimesti, kad nešalta, jei aš alkana, įjungti kažin kokias vidines programas ir nereaguoti į alkį. Kūno atradimas man buvo ilgas procesas, per jį laisvėjau viduje, dėl to kūnas natūraliai kaip tema išeina į mano kūrybą. 

 

„Eilėraštis, kaip būdas (iš)gyventi; svarbiausia ne vertinti, o priimti“, – tokias mintis išgirdau „Women are Poems“ („Moterys yra eilėraščiai“) knygos kontekste. Suprantu šią knygą-projektą ne tik kaip poetinę erdvę, bet ir erdvę bendrystei, susitikti: su savimi, savo patirtimi, su kitais, su praeities kartomis. Kas jums šiame projekte buvo svarbu? Galbūt projektas turi tęsinį?

Tęstinumas šiuo metu nedidelis. Vyksta vieni kiti skaitymai per metus. Užtat kokie tie skaitymai būna gilūs, kiek tylos, šypsenų ir... ašarų! Galvojant apie „Women are Poems“, išnyra žodžiai „įgalinimas“ ir „susitikimas“. Tai ne tiek siekis išmokyti moteris kurti ar skaityti poeziją, kiek apskritai leidimas kurti, būti taip, kaip jaučiame, sudarant galimybę vienai kitą girdėti, augti tiek, kiek galime augti po vieną ir kartu. Nustebino, kiek daug moterų rašo ir nedrįsta pasidalinti kūryba, save nuvertina. Beje, surengėme neįtikėtinus skaitymus vienoje Vilniaus kavinėje. Dalis žmonių tikslingai atėjo į šį renginį, bet buvo tiesiog sėdėjusių kavinėje. Jie gėrė kavą, nekreipė į mus dėmesio. Atsiprašėme, įspėjome, kad čia vyks skaitymai. O prasidėjus skaitymams visi kavinėje buvę žmonės ne tik liko, bet ir vienu ar kitu metu užsiminė rašantys, išsitraukė eilėraščius ir pradėjo skaityti. Vyresni ir jaunesni, moterys ir vyrai! Kas skaitė iš telefono, kas deklamavo atmintinai, bet tai vyko. Turbūt kiekvienas iš prigimties turime kūrybiškumo ugnelę, tik ji gali būti nugesinta, užgniaužta. 

 

Neseniai debiutavote kaip vaikų rašytoja. Kokią save atradote vaikų literatūros lauke? Kokius pasaulius ar istorijas norėjosi atskleisti mažajam skaitytojui?

Seniai svajojau parašyti knygą vaikams ir vis dar svajoju parašyti autorinę knygą jiems. Šiuo atveju kartu su rašytoju Mariumi Marcinkevičiumi pirmiausia siekėme sukurti žaismingą, padūkusį, geraširdį personažą, kuris perduotų tam tikras vertybes, bet nebūtų nuobodus. Kurdama mąsčiau apie Astrid Lindgren. Su Mariumi turėjome tokią viziją: aš sudedu savo motiniškumą, jautrumą, jis – savo turimą chuliganizmą, viską išmaišome ir pažiūrime, kas išeis. Vyko įdomus kūrybinis procesas. Buvo svarbu ne tik, ką papasakoti, bet ir kaip tai padaryti, kaip suteikti džiaugsmo skaitytojams. Nuostabu, kad daug kartų iš įvairių žmonių girdėjau, jog „Betė ir skraidanti gimtadienio dovana“ pirma knyga, kurią vaikai perskaitė iki galo, nors iki tol kitų knygų neperskaitydavo – pabosdavo. Knyga patinka tiek berniukams, tiek mergaitėms, skatina skaityti, tad tuo požiūriu, manau, mums pavyko. Prie mūsų prisijungė iliustratorė Lina Itagaki, jos kurtos iliustracijos taip pat atliko labai svarbų vaidmenį knygoje. Kita vertus, bendraautorystė buvo gana sudėtinga. Atsitraukiau. Antrąją knygos dalį greičiausiai rašys vien tik Marius. 

Noriu papildyti: man apskritai labai patinka dirbti su vaikais. Juose  daug stebuklų. Ir iššūkių, žinoma. Jei vaikas nesulaužytas, jis liudija daug teisingų dalykų apie pasaulį. Susiduriu su suaugusiaisiais, kurie ginčija vaiko tiesą. Manau, kuo toliau, tuo labiau mums reikia ne ginčyti ir užginčyti vaiko tiesą, o įsiklausyti ir mokytis iš to, ką jis geba mums pranešti. Labai svarbu pagarba vaikui.

 

Šį pavasarį oficialiai įsiliejote į Lietuvos rašytojų sąjungos bendruomenę, vasarą tapote ir sąjungos pirmininkės pavaduotoja. Su kokiomis mintimis ir uždaviniais ateinate į naują veiklos sferą?

Su draugais esame svarstę apie įsitraukimą į įvairias sąjungas, apie narystes, priklausymus, sąjungų, institucijų naudą, o gal kaip tik rėmus, stereotipus, nenaudą. Ir per valdybos posėdį stojant į Rašytojų sąjungą sulaukiau klausimo: „Tai kodėl tik dabar?“ Man užtruko. Viena vertus, užtruko surasti argumentų, kodėl turėčiau būti Rašytojų sąjungoje. Kita vertus, buvo ir daugybė darbų, vaikų poreikių. Apie savo narystę pasakysiu paprastai: narystė man reiškia, kad esu pasiruošusi įsiklausyti ir duoti. Yra temų, susijusių su rašytojo vieta ir įvaizdžiu Lietuvoje, kurios jaudina. Tie aspektai susiję tiek su mano darbu leidyboje, tiek su mano, kaip autorės, patirtimi, tiek su mano studijomis, akademine patirtimi. Jos manyje gyvos daug metų. Galbūt galėčiau prie jų prisiliesti tikslingiau, padiskutuoti, paieškoti sprendimų, jei būtų sutarta, kad jų reikia, ir tai padaryti būtent per Lietuvos rašytojų sąjungą. Pavyzdžiui, nueini į knygyną ir ten konsultantai sako: „Jau tik ne lietuvių literatūra. Geriau pirkite užsienio autorių knygas.“ Iš vaikų mokyklose girdime: „Kokios neįdomios lietuviškos knygos! Jų reikia neskaityti. Kaip nebenorim skaityti išvis.“ Mačiau, kur reikia padirbėti. Todėl sulaukusi pasiūlymo tapti LRS pirmininkės pavaduotoja supratau, kad tiesiog privalau bent pabandyti. 

 

Sakėte, kad bręstate naujam kūriniui. Ką tik kultūrinėje spaudoje išspausdintas jūsų eilėraščių ciklas „Vidudienio kronikos“. Gal tai naujo kūrinio užuomazgos?

„Vidudienio kronikų“ ciklas parašytas panašiai kaip ir „Rožinis“, tik kitas autorės amžius, kiek kitos temos. Pirminis pavadinimas buvo „Rožinis II“. Svarsčiau, jei dar po kokių 10 metų atsirastų „Rožinis III“, gal gimtų atskira knyga, būtų suverti simboliniai moters, žmogaus gyvenimo rožinio karoliukai. Taip neišėjo, tad ciklas tapo „Vidudienio kronikomis“. 2025-aisiais bus pirmosios knygos 10-metis, esu sakiusi, kad galėtų atsirasti nauja knyga, bet nespausiu savęs. Jaučiu poreikį rašyti negrožinę knygą, galbūt publicistinį ar eseistinį kūrinį, bet jis, matyt, dar ieško formos. Vis laukiau, kada vaikai mažiau reikalaus, kada darbų bus mažiau. Suprantu – nebus. Dabar man 42-eji. Esu su klausimais apie mirtį, baigtinumą, kas yra žmogus laike. Rugsėjį išėjau iš darbo leidykloje, tarsi atsidūriau kokone, kuriame vyksta tylus, svarbus vidinis virsmas. Kokia būsiu išėjusi iš to kokono, pačiai smalsu. Seniai netaškau laiko nesvarbiems dalykams, bet galbūt dar labiau susikoncentruosiu ir, tikiuosi, gims knyga. Jeigu galėčiau būti tik rašytoja, manau, būčiau produktyvi kūrėja. Turiu ką papasakoti. Kartais verkdavau ir tebeverkiu dėl savo erdvės nebuvimo, laiko stokos, nuovargio. Fizinę erdvę jau esu išsikovojusi, nors „Betę ir skraidančią gimtadienio dovaną“ dar rašydavau bet kur: spintose, ant lovų, virtuvėje. Dabar turiu savo stalą.

 

Dirbanti, žinių siekianti daugiavaikė mama, kūrėja... akivaizdu, išbandymų ir klausimų, kaip būti, netrūksta.

Giliai išgyvenu situaciją, kurioje yra XXI a. moteris, kūrėja, mama. Ji tarsi nebėra uždaryta klasikiniame voverės rate: virtuvė, bažnyčia, vaikai. Bet juk tas ratas niekur nedingo! О dar yra karjera, savirealizacija, kasdien kintanti darbo rinka, globalizacijos išbandymai, socialinė atsakomybė... Neslėpsiu, nesamdau namų tvarkytojos, maisto gamintojos, bet kartais pasvajoju – mielai visas dulkes ir puodus patikėčiau žmogui, mėgstančiam tokius darbus, o pati sėsčiau rašyti... Tad vis dėlto Žemaitės laikų rūpesčiai man tebėra aktualūs. Turiu ir kitą poreikį, kurį buvau nustūmusi, bet vėl stipriai pajutau. Anksčiau mečiau doktorantūros studijas, nes reikėjo rinktis, ar grįžti į akademinį gyvenimą, ar rūpintis vaikais, išgyvenimu, pinigais. Žinoma, prioritetas buvo vaikai, uždarbis, išgyvenimas. Ugdausi kitais įmanomais būdais, man reikia, kad smegenys gautų žinių. Neseniai baigiau studijas Lietuvos žurnalistikos centre, šiemet baigiu pedagogikos kvalifikacijos studijas VU. Taigi save išleidau patyrinėti savo žinių alkstančios asmenybės dalies. Supratau, kad ji be galo svarbi, gyvybinga, man įdomi ir apleista. Kaip dar ją integruoti, kad galėčiau nuolat mokytis, augti ir dar kažką kurti? Tai man tebėra mįslė.

 

Drįsiu pasakyti, kad gyvenimas jums atseikėjo išskirtinių patirčių ir išbandymų, labai stipriai augote, transformavotės. Augimo, savivokos, savistabos motyvas ryškus ir jūsų naujausių eilėraščių cikle „metas mergaitei suaugti“, „škac, mano vidine gelbėtoja“... Kokioje sferoje šiandien jaučiatės auganti labiausiai? 

Visose. Šis procesas nesibaigs. Jei nebeaugtume, ištiktų mirtis. Jaučiuosi auganti ir fiziškai. Juk senėjimo procesas irgi yra augimo procesas: gebėti priimti savo raukšles, jėgų, kūno mažėjimą. Augu ir emociškai: kuo toliau, tuo daugiau atsiranda spalvų, niuansų, kuriuos galiu suvokti. Intelektualiai augu taip pat – man svarbus proto maitinimas. Dvasiškai – irgi. Skiriu savo gyvenimą į keturis lygmenis. Visuose vyksta augimas, kaita. Manau, galima nugyventi gyvenimą neaugant turbūt trimis lygmenimis: emociniu, mentaliniu ir dvasiniu. Na, o kūnas vis tiek keisis. Gali to pokyčio nereflektuoti, bet jis bus. Buvo ir labai sunkių momentų, kai išlipau tik todėl, kad simboliškai vizualizavau, kur esu, kalbėjausi su aštuoniasdešimtmete Vitalija iš ateities. Ji man sakė: „Nieko, judam tolyn. Skauda, sunku, nepatogu, bet judam. Jeigu nori ateiti iki ten, kur esu aš, judėk.“

 

Kadaise linkėjote ateities kartoms kuo didesnio atvirumo, teigėte: „Kai esi atviras, esi nepažeidžiamas.“ Dėl kokių dalykų vis dar esame užsisklendę, kas tebėra palikta užribiuose ar tabu zonoje? Galbūt tokių tabu zonų jau daug mažiau?

Ir tada, kai tai pasakiau, ir dabar man svarbu pabrėžti tuos pačius dalykus. Atvirumo su socialinių tinklų atsiradimu padaugėjo. Žmonės drįsta kalbėti apie daug dalykų atvirai, bet čia irgi svarbus atsakomybės, nuoširdumo aspektas. Svarbu būti atviram tada, kai iš tikro save reflektuoju ir suprantu, kas manyje vyksta, kai suvokiu, kokia to atvirumo prasmė ir kaina. Tai sąmoningumo, emocinės brandos dalykai. Būdama su devintokais mokykloje stebėjausi, kokie jie brandūs, atviri. Jų atvirumas apskritai yra aukso vertės. Galbūt taip yra ne visose klasėse, bet mačiau giliai neriančių, galinčių gražiai, atvirai kalbėti jaunų žmonių. Man atrodo, pokytis yra įvykęs. Kita vertus, suprantu, kad šitaip yra mano burbule, mano aplinkoje. Šiaip pasaulis, žmonės yra įvairūs, daugiau negu įvairūs – visokie. Kai kur gal dar tik dygsta atvirumo ir nuoširdumo sėklos, kai kur net nedygsta – siaučia prievarta, naikinimas, žeminimas. Tai priklauso nuo daugelio aplinkybių. Nuoširdumo, būti žmogumi žmogui, priimti savo žmogiškumą su visomis jo ribomis, be spaudimo būti tobulam – šito tikrai vis dar linkėčiau.

 

Živilė Galdikienė – grožinės knygos ir įvairių tekstų autorė, knygų mylėtoja, kasdienybėje labiau mėgstanti prisistatyti kaip rašanti skaitytoja.