Saros Lehtomaos nuotrauka

 

Europos valstybių kolonializmu įprasta laikyti XVI a. prasidėjusius Amerikos, Afrikos ir Azijos užkariavimus ir gyventojų priespaudą. Pamirštame, kad pirmoji kolonija gerokai anksčiau – beveik 300 metų iki Kolumbo ekspedicijos – susiformavo pietinėse ir rytinėse Baltijos jūros pakrantėse. Rytinės pakrantės šalys – Suomija, Baltijos valstybės ir Lenkija – buvo nuolatinės kolonijinės politikos objektas: kryžiaus žygiams, feodalizmui ir vietinių kalbų priespaudai neatsispyrė tiek danai ir švedai, tiek vokiečiai, vėliau ir rusai.

Šiaurės Europos kolonizavimo pradžia galima laikyti 1147 m., kai popiežius Eugenijus III paskelbė kryžiaus žygį prieš Baltijos jūros regiono pagonis. Popiežius jį vadino šventuoju karu, ir šis šventasis karas buvo pirmasis popiežiaus paskelbtas nemusulmonų tautoms.

Suomiškuose istorijos vadovėliuose kryžiaus žygiai į šiaurę aiškinami kaip reiškinys, neatsiejamas nuo švietimo bei krikščionybės skleidimo ir padėjęs pagonims įsitraukti į europietišką kultūrą. Kaip rašo Sulevis Vahtre, žinomas estų istorikas, kurio specializacija – XIII a. kryžiaus žygiai Estijoje, žygius galima laikyti 700 metų trukusios vergovės svetimšaliams pradžia.

Žygiai į Suomiją ir Baltijos šalis buvo tikrų tikriausia kolonizacija, kuomet prisidengdami krikščionybe Švedija, Danija ir Vokiečių ordinas, taip pat jų globojami prekybos taškai prisijungė naujų žemių. Be to, Suomijoje ir Baltijos šalyse sukurtas švedų ir vokiečių aukštuomenės sluoksnis. Tipine kolonizacijos operacija rytinės Baltijos jūros pakrantės užkariavimą galima laikyti ir todėl, kad ji buvo grindžiama švietėjišku darbu ir organizuotos visuomenės kūrimu mažiau pažengusiuose regionuose.

Samių kultūros tyrinėtojas, profesorius Veli-Pekka Lehtola konstatavo, kad kolonizuojant būdinga regionui svarbius sprendimus priimti valdžios centruose, neišklausius vietinių nuomonės. Kaip tik taip Suomijoje ir Baltijos regio­ne elgėsi švedai, ordino nariai, dvasininkai ir dvarininkai.

 

 

Švedai Suomijoje

 

Remiami Katalikų bažnyčios švedai vėliausiai XI a., o galbūt ir daug anksčiau, perplaukė jūrą ir pavergė vakarines regiono, šiandien žinomo kaip Suomija, teritorijas.  

Švedų kraustymasis buvo sutelktas į Suomijos pakrantę, kur XIV a. kryžiaus žygių iniciatyva įkurti naujakurių kaimai. Pasak istoriko Kario Tarkiaineno, 1347 m. išleistu įsakymu pakrantėje apsigyvenusiems švedams buvo perleistos žvejybos teisės. Senosios žvejybinės įlankos ir uostai atiduoti svetimšaliams, o vidaus teritorijose gyvenę suomiai neteko teisės jais naudotis. 

Samių žemėse naujakurių teritorijas Švedija išplėtė ir kitais dviem metodais: atversdama vietinius į krikščionybę ir kontroliuodama visuomenę. Lehtola pastebi, kad taip buvo siekiama pakeisti tradicinį samių pasaulėvaizdį ir tikėjimą. Šio pavyzdžio europiečiai laikėsi ir po poros šimtų metų kolonizuodami Amerikos žemyną.

Švedams buvo svarbu pažymėti savo teisę į Suomijos žemes. 1599 m. Johannesas Bureus, oficialus Švedijos valstybės archeologas ir kalbininkas, sukūrė Helsinkio ir Ūsimos regiono herbus. Iki šiol oficialiame Helsinkio herbe pavaizduota valtis skelbia švedų atvykimą. Miesto pavadinimas – Helsingfors – išaukštino atvykėlius iš Hälsinglann, „helsinkiečių žemės“.

 

 

Feodalizmas Baltijoje

 

Pirmasis iš keturių didžiųjų kryžiaus žygių Baltijos jūros regione buvo kampanija prieš vendus, Elbės upės rytinėje pakrantėje gyvenusias slavų tautas. Po vendų Vokiečių ordinas užpuolė lyvių, estų, vėliau prūsų ir lietuvių žemes.

Karo mašiną užkūrę riteriai kruvinus žygius vadino reysa. Šie kartais ir užtrukdavo. 1283 m. ordino pradėtas karas prieš lietuvius truko daugiau nei 100 metų, ir nė viena pusė nepasiekė reikšmingų pergalių.

1346 m. danai pardavė Taliną, „danų miestą“, Vokiečių ordinui. Baltijos regionas daugybei šimtmečių tapo vokiečių dvarininkų, ordino ir vyskupų valdoma feodaline teritorija. Plačiai paplitusi vokiečių valdoma hierarchinė visuomenė pamažu išstūmė gentines Baltijos tautų struktūras. 

Vokiečiai puoselėjo ir ideologinę kolonizaciją – visuomenės skirstymą į „mus“ ir „juos“. Baltijos regione daug šimtmečių vartota rasistinė sąvoka Undeutsche, „nevokietis“, „nevokiškas“. Taip grynakraujai aukštuomenės atstovai vadino vietines gentis – latgalius, lyvius, kuršius ir estus. Jie buvo pigi darbo jėga, kurios sąskaita turtėjo aukščiausias visuomenės sluoksnis. Į ordiną taip pat buvo priimami tik vokiečiai.

Tokia Baltijos jūros rytinių pakrančių kolonizacijos istorijos pradžia, trukusi dar ilgus šimtmečius. Kai kalbama apie europiečių kolonializmą, verta nepamiršti ir vidinių užkariavimų.

 

 

Ari Turunenas – Suomijos „Le Monde Diplomatique“ vyr. redaktorius.