Jūratės Visockaitės nuotrauka

 

Vilniaus senajame teatre pastatytos prancūzo Joelio Pommerat pjesės „Dviejų Korėjų susijungimas“ (spalio 19 d.) pavadinimas šiandien skamba kitaip nei tada, kai ji buvo prieš 10 metų parašyta. O parašyta buvo apie meilę, kuri neįmanoma, ak, dar labiau nei Korėjų susijungimas.

Kažin kaip po kokio dešimtmečio skambės toks kontroversiškas meilės ir Korėjų sulyginimas? Galimai atsiras naujų korėjų, naujų meilės rūšių, ir senasis pavadinimas nebetiks.

Jauna režisierė Monika Klimaitė sumažintą publikos būrelį sodina ratu scenoje. Rato viduryje – tarsi ant mikroskopu padidinto padėklo – keturi aktoriai stambiu planu vaidina siužetus, atskiriamus tamsos akimirksniais. Siužetų, deja, dažniausiai virstančių intermedijomis, labai daug, jie prailgsta, juos mieliau išklausytum radijo teatre per kelis vakarus. Man įstrigo (teksto svoriu) pirmasis dviejų moterų ir paskutinis dviejų vyrų. Sunkiausia buvo iškęsti tiesmukai parašytą (ir įvaizdintą) epizodą apie mokytoją, bukų tėvų kaltinamą vaiko tvirkinimu. Nesusilipdo ir kitokios stilistikos reikalaujantis epizodas apie auklę, pasamdytą įsivaizduojamiems vienos poros vaikams. Režisierė savo pavyzdingai sustyguotus aktorius kerpa ir stato vitrinoje pernelyg vienodomis komiškomis pozomis. Ji ir kostiumų dailininkė Inga Jurkevičiūtė žmogaus jausmų nepilnavertiškumą išreiškia per veikėjų (ypač moterų) išorę. Aktorės Jelena Juščenko ir Jevgenija Karpikova vidines dramas gali atverti nebent sudainuodamos hitą anglų kalba, tačiau grįžusios prie gausaus pjesės teksto rusų kalba jos vėl įmetamos į siaurą buitį, į jau iš anksto nulemtų santykių virtuvę su tam tikra apranga. 

Žiauriai norėjosi perjungti kanalą, nutraukti grandinę ir tą patį epizodą išvysti, suvaidintą atvirkščiai! Bent jau ne taip pat kaip ankstesnis. Gana lėkštai ir greitai sukamą J. Pommerat užkabinti giliau. O ne spoksoti vien į ryškiaspalvę užpakalį vos dengiančią suknelę iš seno prancūziško žurnalo.

 

/////

 

LNDT atsitiko istorinis įvykis: pasirodė spektaklis 8–14 metų vaikams „Sibiro haiku“ (spalio 20 d.)!

Jurgos Vilės, Linos Itagaki, Birutės Kapustinskaitės kūrinį režisierius Augustas Gornatkevičius į sceną perkelia atsargiai, kaip pats sako, „kad aiškinant vaikai neišsigąstų“. Ramus sunkios istorijos dėstymas (o ir originalo žanras – lyriškas komiksas – veiksmą tempia kaip gumą) yra pageidautinas siekiant nūdienio hiperaktyvaus vaiko psichinės sveikatos. Tačiau visai ką kita sako pasakų tradicijos, vilkų gerklės, žibutės žiemą, heloviniškos galerijos. Ot kokia pedagogika kadaise buvo suformuota!

Ir man norėjosi, kad kuris nors iš spektaklio veikėjų susižeistų ir aiktelėtų, beprasmiškai po sceną nešiodamas tas aštrias piramides ir trikampius. Kad bent vienas išradingai numegztas kostiumas (dailininkė Simona Davlidovičiūtė) užsikabintų ir iširtų... Jaunų žiūrovų salė atgyja tada, kai nuolat saldinamoje kelionėje imama šokinėti per virvę. Žinoma, senos tetos humoristinis mirties vengimas ir atsisveikinimas yra puikus ir vertas būti pavadintas haiku posmu. Tačiau pūgoje suledėjusi Algiuko šeima gana greitai atšyla. Tiesa, pasigedau grimo ant aktorių veidų – akį traukė tik Mariaus Repšio ikoniškas tremtinio portretas. 

Spektaklis darytas visai šeimai, tėvams pataikauta, paornamentuota, ir išėjo kompromisinis variantas su neaiškiai vaikui gromuliuojamu geležiniu šiaudų sodu, lietuviškai-japoniškom skrandom ir poezija. Gerai, jei šalia sėdintis tėtukas vėliau nupirks knygą ir viskas paaiškės, sterilumo plėvelė pratrūks.

Apie tremtį ir tėvams, ir vaikams kol kas geriausiai byloja Audriaus Juzėno filmas „Ekskursantė“ (2013).

 

////// 

 

Režisierė Austėja Urbaitė yra sakiusi, kad jai filmas yra pokalbis su žiūrovu. 

Akivaizdu! Kai negali logiškai paaiškinti, kas tave vedasi kartu seanso metu, vadinasi, ĮVYKO. Kadangi net mane su mano sunkiu bagažu ir skepsiu jos filmas „Per arti“ pagavo, nusivedė ir išlaikė kone dvi valandas, o išėjus sukau galvą – juk nieko tokio čia ir nebuvo! – tai galiu konstatuoti režisierės natūralų, intuityvų kino pojūtį. Kuris brangiai kainuoja ir kurio linkiu neprarasti.

Juk ir šitą filmą režisierė (po sėkmingo trumpametražio debiuto 2015 m. „Tiltai“) kūrė ir laikė galvoje 7 metus, dirbo asistente svetimose filmavimo aikštelėse. Gal kai kurias filmo scenas ir „pernešiojo“, tačiau vėliau sugebėjo viską atsverti „kaip vaistinėje“.

Filmo takumas ypatingas. Kasdieniai, tariamai nesvarbūs šios jautrios istorijos epizodai eina lygiom teisėm su pačiais svarbiausiais. Taip pat kaip barjerinė lietuvių ir prancūzų kalba, kurios gal vieno kito žodžio ir neperskaitysi, neišgirsi, bet juk esmė slypi po žodžiais. Toks savotiškas uždarumas kelia nerimą, net įtampą – vėlgi paraleliai su įterptais sureikšmintais gamtos vaizdais, su garso takelio triukšmais ir pauzėmis. Kas čia vyksta? Kas dar gali atsitikti? 

O, ne, tarptautinio įsivaikinimo istorija nebus rodoma išoriškai kaip drama, nes viskas vyksta pagal metodiškai patikrintą europietišką planą. Bet vidiniai krebždesiai nuolat kilnoja dangčius ir kelis kartus prasimuša į paviršių. Vis dėlto jie – žmonos ir vyro, prancūzės įvaikintojos Žaklinos ir lietuvės auklės Gabrielės trumpi susikirtimai – sąmoningai praleidžiami pro pirštus. Kaip ir finalas, reikalaujantis eiti toliau savarankiškai.

Žiūrėjai į šitą paveikslą iš arti, o dabar atsitrauk ir spręsk pats. 

Priekabus kritikas sakys: et, nežinia kam reikėjo tos olos, o realiai upelyje pravingiuojanti gyvatė ir auklės pasaka apie gorgonę išvis banalu, o dar krioklio ir seno šuns mįslės... Ir kodėl auklė skaičiuoja iki šimto? 

Priekabiauti galėtum, jeigu viskas nesusidėtų į gerai išbalansuotą pasaką su trobele vidury miško ir jeigu ji nevirpintų tavęs kaip muzikinis kūrinys.

Įdomūs kontrastingų aktorių Anne Azoulay ir Dovilės Kundrotaitės vaidmenys ir režisierės kūrybiškas darbas su vaikais.

 

///

 

Vilniaus „Lėlėje“ Paulius Tamolė pastatė spektaklį „Mano Vilnius mano“ (spalio 29 d.) – jo pagrindas yra teisininko ir rašytojo Justino Žilinsko to paties pavadinimo nuotykių romanas vaikams apie Vilnių („Aukso žuvys“, 2015). Adresuojama žiūrovams nuo 7-erių iki 14-os, bet atvedami ir trimečiai – kurgi daugiau socializmo laikais išauklėtiems seneliams vesti anūkus dabar, kai teatrams nebeprivaloma kasmet sukurti po opusą mažiesiems, na, nebent į „Lumina park“ už pusę šimto šeimai. Kaip žinome, nūnai klesti lengvasis žanras – niekam neįpareigojanti estetika kūdikiams, o sunkusis žanras – nežinia kada prasidedanti paauglystė – paliekama mokyklų užkaboriams. 

„Lėlėje“ 12–14-mečių nebuvo nė kvapo, o pirmokai bei antrokai vargu ar suprato autorių pašaipas kaprizingos Barboros Radvilaitės, kiaušingalvių brolių Radvilų ir generolo Muravjovo šunų apmyžto paminklo atžvilgiu. Užtat suprato vaikams prie šonų sėdintys ir aiškinantys suaugusieji. Man fainiausias buvo milicininkas liliputas, iššokęs tvarkyti hipių jau po lėlių guliverių – įstabaus geležinio vilko ir perkarusio arklioko (nesupratau kodėl – negi grįžo alkanas nuo Juodosios jūros?). Daktaras su varno snapo antsnukiu maro Vilniuje laikais buvo suprantamesnis nei kažkokie VU mokslininkai. 

Nepraplėšiama tamsa scenoje ir polietileno draiskanos virš jos piršo mintį, kad Vilniaus istorija yra gūdus, negražus ir nelinksmas miškas. Argi, jaunieji vilniečiai spektaklio kūrėjai? Gal tiesiog blogai mokykloje mokėtės?

 

Jūratė Visockaitė – teatro ir kino kritikė.