Barbenheimeris – dūrinys, gautas suliejus pavadinimus „Barbė“ ir „Openheimeris“. Abiejų premjeros tą pačią dieną. Pirmoji kino juosta įkvėpta vaikiškos lėlės, neva atitinkančios realaus žmogaus proporcijas. Antroji – atominio amžiaus Prometėjo, vadovavusio „Manhatano projektui“, atvedusiam žmoniją prie susinaikinimo slenksčio. Sukergimas keistokas, būtent todėl jis ir sulaukė dėmesio. Gretos Gerwig režisuota „Barbė“ kandoka, po blizgiu paviršiumi slepianti socialinę kritiką, lytinio identiteto klausimus, lėlės, kaip žaislo-objekto bei fenomeno, kultūrinės įtakos analizę. Christopherio Nolano „Openheimeris“ plačiais, bet preciziškais štrichais brėžia istorinio įvykio metmenis, supina politiką, emocijas, mokslą, psichologiją, etiką į vientisą matricą, bandydamas apimti visą reiškinį. Mėgina atkurti akimirką, kai žmonija, atrodytų, vedama kompulsijos ar tiko, atsidūrė ties pražūties riba. „Barbės“ identiteto klausimai blanksta skilusio atomo didybės šešėlyje. Nors alternatyviosios dešinės kritikams ar pseudokritikams,  stovintiems gynybine poza, būtent pirmoji juosta kelia daugiau emocijų. 

 

 

Žinoma, šiuolaikiniam žmogui Barbenheimerio memai tėra juokelis. Viename iš jų pavaizduoti abiejų filmų kadrai. Prie „Barbės“ kadrų prirašyta: „Mano produktas pirmiausia pasirodė Japonijoje.“ Prie „Openheimerio“ figūruoja vien dvitaškis ir už jo plytinti tuštuma. Implikacija aiški: realaus mokslininko Roberto Oppenheimerio produktas irgi pirma apsireiškė Japonijoje nušluodamas kelis šimtus tūkstančių gyvybių. Be abejo, galima ginčytis, kad pirmoji iteracija (pirmoji bomba), vis dėlto startavo Los Alamose (Naujoji Meksika, JAV). Bet teiginį galima atremti kontrargumentuojant, kad bombos paskirtis yra žudyti žmones, kad bomba, nežudanti žmonių, tėra rafinuotas fejerverkas. Žinoma, tai ekskursas. 

Svarbių ir tragiškų istorinių įvykių trivializavimas ar panaudojimas humoristiniam turiniui kurti yra nihil sub sole novum (lot. nieko naujo po saule). Kroatų generolo, karo nusikaltėlio Slobodano Praljako viešai savižudybei tapti populiariu memu prireikė vos kelių valandų. Tad žmonijos katastrofa Hirošimoje ir Nagasakyje yra adekvatus (memų kultūros kontekste) taikinys. Įdomesnis čia būtų sąmoningumo laipsnis, pasiekiamas vartojant panašų turinį. Vargu ar skaitmeniniu srautu plaukiančiam žmogui atsiranda laiko gilintis į  potekstes. Kita vertus, neturint bent jau minimalių žinių, juokelio reikšmė tiesiog išnyksta. Pradedant nuo pačių pradžių, reikia žinoti, kas ta barbė ir kas tas R. Oppenheimeris. Būtina įsisąmoninti, kuo išskirtinė realias proporcijas bandanti imituoti lėlė, kada ji pradėta gaminti, kokia buvo jos recepcija; kuo ypatinga atominė bomba, kokiomis aplinkybėmis ji buvo sukurta, kas tas atomas. Antra, reikia žinoti, kad juokelyje figūruoja ne realūs objektai, o jų reprezentacijos, simboliai. Kino juosta tik imituoja realų objektą, dažniausiai pateikdama interpretaciją, o ne griežtai apibrėžtą faktą, kuris dažnai analizei išvis nepasiduoda. Trečia, reikia bent jau justi santykį, skirtumą, jo nelygiavertiškumą. Kieno pusėn linksta reikšmės svarstyklės – gana akivaizdu. Popkultūros žaisliukas ar pasaulio istoriją pakeitęs įvykis? Ginčytis, savaime suprantama, galima, nes žmonių piniginės taria savo galutinį žodį („Barbė“ pirmosiomis savaitėmis uždirbo dvigubai daugiau nei „Openheimeris“), tačiau tai tik dar vienas ekskursas. 

Žinoma, ką tik įvardytas vien minimalus reikšmių sluoksnis. Dar galima paminėti šalia kino salių stovinčias žmogaus dydžio barbių dėžes, turinčias savo prasminį lauką (žmogaus kūną imituojanti lėlė, žmogaus kūnui pritaikyta lėlės dėžė, kitaip tariant – žmogaus kūnas, imituojantis lėlę; klasikinė realybės ir fikcijos inversija). Be to, „Openheimerio“ vienoje iš paralelinių pasakojimo gijų eksplikuojamą makartizmo įtaką pokarinei Amerikos visuomenei, įskaitant atominių bei vandenilinių ginklų programų plėtojimą. Taip pat menišką talentingo režisieriaus gebėjimą biografinės istorijos interpretaciją paversti faktu.  Pavyzdžiui, „Barbės“ pirmuosiuose kadruose atkuriama scena iš garsaus filmo „Kosminė odisėja“; „Openheimerio“ įžanginė dalis, kurioje pagrindinis veikėjas užnuodija profesoriaus obuolį kalio cianidu, o vėliau pats tą obuolį išmeta, yra ir visas likęs pasakojimas, sutrauktas į miniatiūrą. Tęsti galima ad infinitum. 

Juokelis, atrodytų, tėra beprasmė informacija, tačiau su juo susijusios implikacijos gana gausios. Visą reiškinį norisi įvardinti ketvirtojo ar trečiojo lygio simuliakru, visiškai nutolusiu ar vis labiau tolstančiu nuo realaus objekto, kurį kadaise bandyta reprezentuoti. Nors neretai tokia humoro forma labiau perskirsto, žongliruoja kultūriniu kodu, informacija. Juk norint suprasti esmę, dažniausiai reikia grįžti į pačias ištakas, prisiliesti prie pačio įvykio ir būtent iš jo ir jo interpretacijos neatitikimo, santykio absurdiškumo nusijuokti. Memas savotiškai peršifruoja kultūrinį kodą – it pasukęs kaleidoskopo cilindrą perdėlioja informacijos krislus išgaudamas kokybiškai naują produktą. Kaleidoskopo metafora tinkama ir kita prasme. Visai kaip kaleidoskope, šiuolaikinėje internetinėje kultūroje žongliruojama kvantifikuota, į gabalus sukapota, neretai koncentruota ar redukuota informacija. Kadangi reikšmių, santykių, sąsajų kiekis vis auga, informacijos apimtis, jos gylis menksta, seklėja. Kaina, savaime suprantama, yra netikslumas, klaidų gausa dešifruojant, prieštaravimai, išlendantys bandant gilintis. 

Teigti, kad tokia kultūrinė inercija vienprasmiškai negatyvi, būtų neobjektyvu. O jei taip ir yra, vargu ar egzistuoja galimybė ką nors pakeisti. Donas DeLillo romane „White Noise“ („Baltasis triukšmas“, 1985), bandančiame eksplikuoti informacijos perteklių ir duoto pertekliaus padarinius žmogui, televiziją įvardina mistine, net mitine patirtimi, it spoksant į ekraną būtų jaučiamas sąlytis su Dievu ir jo galia išgirdus griaustinį. Mums, o tuo labiau ateinančioms kartoms it dalelių greitintuve besisukanti internetinė erdvė atstoja ar atstos šią pajautą. Tad vargu ar galima sakyti, kad susiduriame su kažkuo nauju. Kita vertus, metams bėgant, asmeninei patirčiai akumuliuojantis, neišvengiamai pradeda atrodyti, kad vis gausėjančios informacijos sraute kažkas pasimeta, reikšmės tampa miglotos, vis sunkiau prisikasti prie šaknų, o daug kam išvis nebeknieti kastis. Todėl kyla klausimas, ar informacijos sluoksniai, srautai bei gijos nesusimazgys į Gordijo mazgą ir kultūrinis kodas taps nebeiššifruojamas? Homo sapiens pasimes, paskęs reikšmių gausoje. O gal procesas tiesiog tęsis be galo, be krašto, vis skils ir spurs it ta garsioji  Mandelbroto funkcija. 

 

Jonas Gusevičius – periferinis personažas, manantis esąs protagonistas.