Vilnius, kaip ir daug kitų Rytų bei Vidurio Europos miestų (Gdanskas, Vroclavas, Lvivas ir kt.) XX a. viduryje patyrė drastiškas socialines ir kultūrines pervartas. Miesto socialinę ekosistemą pakeitė genocidas, karo ir okupacijų sukeltos žmonių per(si)kėlimo bangos, pokariu vykusi išorinė ir vidinė migracija į miestą. Po Antrojo pasaulinio karo į Vilnių persikėlė ne tik įvairių SSRS regionų gyventojai, bet ir jaunuoliai iš kitų Lietuvos miestų, miestelių ir kaimų. Baigę mokslus pokario Vilniuje, jie suformavo lietuviško kultūrinio elito terpę, gyvavusią iki pat SSRS suirimo ir gerokai ilgiau. Ypač išsiskiria vadinamoji atlydžio, arba „trisdešimtųjų metų“, karta, dažniausiai siejama su Justinu Marcinkevičiumi, Algimantu Baltakiu, Alfonsu Maldoniu. Šiuo Violetos Davoliūtės pokalbių ciklu siekiama papildyti pokario vilniečių portretus naujais štrichais, ypač literatūros ir meno srityje dirbusių moterų kūrėjų veidais. 

Pirmoji ciklo dalis skiriama dailininkei Adasai Skliutauskaitei (1931–2023), iliustravusiai daugybę vaikiškų knygų, tarp jų – vieną pirmųjų oficialioje SSRS spaudoje publikuotų kūrinių Holokausto tematika, Icchoko Mero apsakymų rinkinį „Geltonas lopas“ (1960). Pokalbiai su A. Skliutauskaite vyko 2022 m. rugpjūtį–spalį jos bute Vilniuje. Už nuotraukas V. Davoliūtė dėkoja Mikui Feigelovičiui ir Ilonai Vasiliauskienei.

 

Adasa su mama ir drauge, Kaunas, apie 1938 m.

 

Mano mama gimė Lietuvoje, atrodo, Kaune, bet tiksliai negaliu pasakyti. Tėvas Iljus (Ilja) Skliutauskas (1896–1976) gimė Gardine, tada ten dar buvo Lenkija. 

Tėvas buvo gydytojas. Mokėsi Charkivo universitete, nes ten leista žydams studijuoti universitete. Gydytojo praktiką pradėjo Žagarėje gal kokiais 1919 metais. Sutiko mamą, įsimylėjo. Žagarėje gimė du vyresni mano broliai. Vienas žuvo karo pradžioje, o kitas, Jokūbas, išgyveno (gydytojas, rašytojas Jokūbas Skliutauskas, 1925–2004).

Tėvai atvažiavo į Kauną iš Žagarės 1931 m., man gimus. Kaune gyveno mamos sesuo, mano teta Fainberg. Jie turėjo nedidelį namą Donelaičio gatvėje, dar kažkokį cigarečių fabrikėlį. Dabar net juokinga žiūrėti į tokį namą. Koks ten namas? Bet vis tiek buvo ištremti, ten ir mirė. Jų namas stovėjo tiesiai priešais Karo muziejų, ateidavome ten į balkoną žiūrėti paradų. Antaną Smetoną mačiau, va, kaip dabar jus! 

Kaune dar gyveno ir mano diedukas, mamos tėvas, pirklys.

 

/ / /

Mama nedirbo, o tėvas turėjo privačią gydytojo praktiką, buvo Kaune gerai žinomas gydytojas, bet svajojo dėstyti. Pasakysiu tokį dalyką... Prisimenu kaip šiandien, kaip jis pasakojo, ką jam pasakė universitete: „Jei nebūtumėte žydas, jūs pas mus dėstytumėte.“ Taip atvirai, tiesiai į veidą pasakė. O mano tėvas buvo iš prigimties, iš pašaukimo pedagogas ir labai geras terapeutas. Namuose priimdavo. Tik jau vėliau jis apgynė disertaciją ir Vilniuje dėstė universitete, buvo docentas. Dėl studentų atiduodavo viską, visą savo gyvenimą.

Tarpukario Kauną pamenu tokį naivų, gražų. Labai gerai prisimenu. Ypač kvapus... Įeidavai į batų parduotuvę – odos kvapas. Įeidavai į šokoladinę, į konditerijos parduotuvę – vėl ypatingi kvapai. Užeini į popieriaus parduotuvę, kur sąsiuviniai, visokiausi paveiksliukai – popieriaus kvapas... To dabar nėra. Laisvės alėjoje buvo „Pieno centras“, jame irgi toks ypatingas kvapas. Maisto parduotuvė – kiaulienos gaminiai, koks kvapas... Žydų parduotuvė buvo at­skirai, vadinosi „Rozmarinas“. Ten tik košeriniai gaminiai, dešrelės, kita, bet vėl visiškai kitoks kvapas. 

 

Adasa su tėčiu, 5–6 dešimtmetis

 

/ / /

Šeimoje kalbėjomės rusiškai, nors tėvas ir motina mokėjo jidiš kalbą. Tėvai kartais, kai norėdavo tarpusavyje ką nors pasakyti, kalbėjo jidiš. Tėvas prenumeravo žydišką laikraštį. Bet šiaip mano gimtoji kalba buvo rusų, tarpusavyje kalbėdavome rusiškai, nors aš ir dabar suprantu jidiš, pati nežinau – kodėl. O mano teta Fainberg kalbėjo vokiškai. Ir jų vaikų auklė buvo vokietė.

 

/ / /

Vaikams tada nebuvo įprasta žaisti kiemuose. Apskritai tėvai gyveno gana uždarą gyvenimą. Tiesa, buvo profesoriaus Sezemano šeima. Jo podukra buvo mano draugė nuo pat vaikystės, gimtadieniai ir t. t. Tik jos pavardė buvo ne Sezeman, o Kavrygina, nes jos tėvas kitas. Pokario metais mes taip pat buvome vienoje klasėje. Lietuvių draugų tuo metu nebuvo. 

 

Adasa, 5-6 dešimtmetis, Vilnius

 

/ / /

Mano vaikystė buvo laiminga – mane mylėjo. Prisimenu visas savo ir mamos sukneles... Turėjome tarnaitę. Apskritai gyvenimas iki karo buvo visiškai, absoliučiai kitoks, suprantate, kaip kitoje planetoje.

Į mokyklą pradėjau eiti penkerių, 1936-aisiais... Lankiau rusų-lietuvių gimnaziją, kuri buvo Vytauto gatvėje, priešais Karo ligoninę. Ten direktorius buvo toks Timinskis – absoliutus Čechovo portretas. Mokykla labai nedidelė – tik trys klasės. Toje mokykloje daugiausia mokėsi Lietuvos rusai ar vaikai iš maišytų šeimų. Bet viskas ten buvo mokoma lietuvių kalba, nors ir rusų-lietuvių gimnazija. Pamenu, kaip eidavau iš mokyklos ir žiūrėdavau į sniegą. Tada pirmoji mano svajonių specialybė buvo valyti sniegą. Kaip man patikdavo, kai valydavo sniegą! Su tokiomis didelėmis lopetomis... Eidama iš mokyklos stovėdavau ir žiūrėdavau. Iki trečios klasės ten buvau.

Iš Kauno išvažiavome pirmąją karo dieną, 1941 m. birželio 21 d. 12 valandą. Suspėjome išvažiuoti traukiniu. Vėliau tarnaitė pasakojo, kad jau po kelių valandų pas mus į butą atėjo lietuviai... Liko vyriausias brolis, pirmo kurso medicinos studentas. Jis buvo komjaunuolis, pasiliko Kaune ginti miesto ir žuvo pirmomis karo dienomis – mums taip vėliau žmonės pasakojo. Kitas brolis, aš, mama ir tėvas išvažiavome į Penzą. Ten buvome gal savaitę, gal truputį daugiau – pamenu, kad ten susirgau tymais. Tėvas norėjo važiuoti į Charkivą, nes ten gyveno jo mama, seserys, vienas brolis, o kitas – Kyjive. Niekas tada negalvojo, kad ir iš Charkivo reikės trauktis. Atvažiavome ten. Tėvas pradėjo dirbti ligoninėje pas kažkokį labai gerą profesorių, gavome kambarį, pradėjau eiti į mokyklą, bet tada vėl reikėjo bėgti. Mums pasisekė, nes tėvas susitarė, kad paims su savimi ir mus, motiną ir išvažiavome į Frunzę (dabar – Biškekas). Atsimenu, važiavome visą savaitę, traukinys staiga sustodavo ir niekada nežinojom, kiek stovės. Pagriebusi kokį indelį mama išbėgdavo įsipilti verdančio vandens ir aš labai bijojau, kad traukinys nuvažiuos, o mama pasiliks. Frunzėje praleidome karo metus, buvo baisiai šalta, utėlės... 

Į Lietuvą grįžome 1946 metais. Tada reikėjo gauti iškvietimą grįžti, tai tėvas iškvietė mus į Kauną, o kol mes važiavome, jį išsiuntė į Japonijos karą kaip karo gydytoją. Grįžę į Kauną dar ieškojome brolio, bet neradome. Ir dieduko neradome, nežinome, kas jam nutiko. Tik sužinojome apie tas ištremtas gimines. Truputį pagyvenome pas kažkokį mamos pusbrolį, dar kokį mėnesį pabuvome pas gydytoją Mironą Ginką. Po to aš Vilniuje prižiūrėjau jo seserį Sonią Ginkaitę (Šabadienę), jo sesuo nuostabi, labai įdomi moteris... Paskui grįžo tėvas ir išvažiavome į Vilnių, nes jis gavo darbą Trečiojoje ligoninėje. Rado butą Klaipėdos gatvėje, gyvenome drauge su lenkais, kurie turėjo išvažiuoti į Lenkiją. Taip pagyvenome gal pusę metų. Tada tie lenkai išvažiavo, o mes ir likome Klaipėdos gatvėje.

 

/ / /

Vilniuje pradėjau lankyti rusų mokyklą, vadinamąją Černiachovkę. Dabar to pastato jau nėra. Ten greta veikė dvi rusakalbių mokyklos: mergaičių ir berniukų. Mėgau eiti į mokyklą, nors Vilnius tada man atrodė tamsus, iš karto net nesupratau, kad gražus. Gatvėse buvo girdėti lenkų, žydų, rusų kalbos ir – tik vos vos, labai labai mažai – lietuvių. Buvo labai daug neturtingų, apiplyšusių žmonių, nieko neturėjom, sukneles man siūdavo iš tėvo kelnių. Prisimenu labai šaltas žiemas, iki trisdešimt laipsnių...

Vilniuje man atrodė, kad niekada neišmoksiu savarankiškai vaikščioti gatvėmis, nes Kaunas buvo kaip šachmatų lenta, o čia – visai kitaip. Vakare neidavome į miestą dėl tamsos. Pamenu, gimnazijoje vykdavo vakarėliai, tai nakvodavau pas savo draugę. Daug griuvėsių, visa Vokiečių gatvė sugriauta. Iki dabar atsimenu, kad kai kurie sugriauti namai stovėjo labai ilgai.

 

/ / /

Studijuoti Vilniuje pradėjau 1949 metais. Stalino laikais mokiausi institute – juk Stalinas mirė tik 1953 m., o baigiau institutą 1955 metais. Buvo mišri publika – labai daug rusų, bet ir lietuvių buvo. Jaunimo atvažiavo iš kaimų studijuoti. Kai įstojau į Dailės institutą, pagrindinė ten buvo Marksizmo-leninizmo katedra, o jos vedėja – tokia tikrai baisi, kaip Stalinas. Puikiai atsimenu atmosferą. Visokie komjaunuoliai, komjaunimo sekretoriai švarą tikrino. Dailės institutą baigiau 1955 metais.

 

/ / /

Po karo buvo dar daug antisemitizmo. Juk Stalino laikais buvo vadinamoji gydytojų byla, o tėvas tada kaip tik dirbo ligoninėje. Pamenu, kaip iš ligoninės grįžęs pasakojo mamai, kad įėjus į palatą būdavo tokių, kurie sakydavo: „Ką, mus čia žydai gydys? Mus čia nunuodys!“ Dar pamenu, kaip dar man mokantis mokykloje tėvas kartą atėjo ir pamatė ant mokyklos pastato sienos parašyta kažką bjauraus, kažką apie žydus rusiškai. Tai jis nuėjo pas direktorę, jos vardas buvo Marija Vasiljevna, ir, galima sakyti, pakėlė skandalą, sakė: „Ar tam aš karą pergyvenau, kad dabar šitą turėčiau skaityti?“ O aš to nejaučiau, išskyrus vieną kartą, jau vėliau. Mano kurse mokėsi toks bjaurus tipas ir jis man tiesiai į akis leptelėjo apie žydus, kai ką labai bjauraus. Tą įsiminiau.  

Apskritai institute dėstė blogai, tikrai. Tada visi buvo suvaržyti, jokios laisvės. Tik jau vėliau jauni pradėjo dėstyti, panašiai kaip dabar. O tada jei viena spalva iš po kitos išlįs – neduok Dieve. Jei būčiau tokia ir likusi, košmaras. Galiu pasakyti, kad pati save suformavau. Pati lipdžiau, lipdžiau, lipdžiau save visada, visą gyvenimą.

 

/ / /

Iliustravau beveik visų lietuvių rašytojų, kurie rašė vaikams, knygas. Beveik visų. Labai draugavom su rašytojais. Ir Lietuvos žydų – Icchoko Mero, Grigorijaus Kanovičiaus knygas iliustravau. Ir Mykolo Sluckio knygas iliustravau, nors Sluckis laikė save lietuviu. Apskritai nedaug laiko praleidau tarp žydų, gyvenau savo pasaulyje, tarp menininkų, bet vis tiek jaučiau tą žydišką temą. Tarkime, Kanovičiaus iliustracijas padariau tikrai gerai – išėjo tokios ir laisvos, ir žydiškos. Man dukra yra sakiusi, kad tu nori ar nenori, bet vis tiek visur, kad ir ką darytum, yra kažkas žydiško.  

 

/ / /

Kai 8 dešimtmetyje visi ėmė važiuoti į Izraelį, aš pasakiau „ne“. Mano vyras tiesiog svajojo išvažiuoti ir išvažiavo, o aš atsisakiau. Net neįsivaizduojate, koks tada buvo spaudimas, visi aplink važiavo. Visokie žmonės skambino, sakė, kad reikia išvažiuoti, neva, dėl vaikų. O aš vis kartojau, kad kiekvienas žmogus turi teisę gyventi ten, kur nori. Sakiau: jei mano vaikams reikės, patys išvažiuos. Turėjau palikti čia seną tėvą, brolį, sūnų, dukrą, kuri tuo metu jau buvo įsimylėjusi savo būsimą vyrą. Šiaip lyg ir neturiu ypatingo charakterio, bet tada tapau kaip geležinė. Kažkaip paskui supratau, kad tai ne man. Gal ten ir tėvynė, bet tiesiog ne man. Ne mano medžiai, ne mano dangus ir ne mano žmonės. Pasilikau čia. Ir gerai, kad pasilikau.

 

Šis tekstas yra tyrimo apie pokario Vilnių ir vilniečius dalis, tyrimą iš dalies finansavo Vilniaus miesto savivaldybė