Kompozitoriaus ir garso menininko Arturo Bumšteino kūrinyje „Blogi orai“ daugiausia dėmesio skiriama garsui per se ir pagrindiniam šio kūrinio garso šaltiniui – iš teatro užkulisių į sceną perkeltoms barokinėms teatro triukšmo mašinoms. Medinės konst­rukcijos, pasitelkus įvairiausias grūdines kultūras, medžiagas ir, be abejo, žmones, gali apsimesti vėju, lietumi, griaustiniu ar jūros ošimu. Tiesa, ant scenos matomos ne originalios epochos relikvijos, o Ernesto Volodzkos atkurtos jų kopijos.

A. Bumšteino susidomėjimas barokinėmis teatro triukšmo mašinomis kilo dar 2012 m., minint Luigi’o Russolo triukšmo manifesto šimtąsias metines. Šiai progai buvo sukurta kompozicija „Epilogai. Šeši būdai pasakyti Zangtumbtumb“, įgrota Europos teatruose rastomis triukšmo mašinomis ir pelniusi tų metų geriausio radijo meno kūrinio apdovanojimą. „Blogų orų“ atveju autoriui nebereikėjo važinėti po teatrus ir gaudyti garsų – jis gali tiesiogiai supažindinti žiūrovą su mašinomis, prieš kelis šimtmečius naudotomis teatro garso efektams kurti. Tam, kad mašinos veiktų, būtina žmogaus jėga, tad A. Bumšteinas subūrė talentingų menininkų komandą, kuri ir padėjo kūrinį įgyvendinti: aktorius / performeris, libreto autorius Ivanas Chengas, kompozitorė Gailė Griciūtė, šokėja-choreografė Greta Grinevičiūtė ir aktorius Aaronas Kahnas. Tiesa, kiekvienam naujam pasirodymui prie šios kompanijos prijungiamas vis kitas naujas narys, todėl nusistovėjusios atlikėjų sudėties tarsi ir nėra.

Verta paminėti, jog „Blogų orų“ premjera pernai buvo įtraukta į „Unsound“ festivalio Krokuvoje programą. Tai kasmet vykstantis aktualiausios elektroninės muzikos renginys, sutraukiantis melomanus iš viso pasaulio ir pasiūlantis intensyvią, 8 dienas trunkančią ne tik muzikinį, o ir intelektualinį alkį numalšinančią programą aktualiomis temomis. Jame apstu diskusijų, kūrybinių dirbtuvių, meninių instaliacijų, kino peržiūrų ir t. t., kurių dalyviais tampa akademikai, filosofai, menininkai bei muzikantai. 2017 m. festivalis orientavosi į gamtos, ekologijos, biologijos temas, paraleliai minint hipių, gėlių vaikų judėjimo 50-metį. Tokiame kontekste „Blogi orai“ puikiai tiko – performansas buvo gyvas, organiškas, natūralus, efektų ir elektros įsikišimas minimalus, tik tiek, kiek reikia įgarsinti, apšviesti ir libreto titrams rodyti. Scena nuo žiūrovo buvo atskirta permatomu audeklu tarsi skraiste, ant kurios projektuoti netoliese stovinčio I. Chengo atvaizdas ir sakomo teksto žodžiai labiau priminė sąmonės srautą, o ne rišlų pasakojimą su aiškia prasme. Sapniškas įspūdis. Stebint šį kūrinį elekt­roninės muzikos kontekste tik ir sukosi apibūdinimas „audiovizualinis field recordingas“, nes garso mašinos įtikinamai sukuria audringo, lietingo oro iliuziją. Visi scenos elementai susiliejo į organišką ir įtraukiančią visumą, tad nenuostabu, jog šis kūrinys žiūrovams paliko gilų įspūdį ir sulaukė net nepriklausomo internetinio britų žurnalo „The Quietus“ dėmesio – žurnalistas „Unsound“ recenziją pradėjo būtent nuo „Blogų orų“. Pavargusiems festivalyje stebėti į kompiuterio ekranus įsistebeilijusius elektroninės muzikos atlikėjus A. Bumšteino performansas buvo it atgaiva.

Pirmi įspūdžiai – stipriausi, tačiau nekantriai laukiau šio performanso Lietuvoje. Čia 2018 m. balandį premjera įvyko šiuolaikinės operos festivalyje NOA (beje, jame pristatytas ir kitas, dabar taip pat kartojamas A. Bumšteino kūrinys „Olympian Machine“). Vis dėlto Lietuvos žiūrovą kūrinys pasiekė jau pakitęs: spalvotus atlikėjų kostiumus pakeitė juodi drabužiai, I. Chengo dalis smarkiai sutrumpinta, o choreografijos taip pat beveik nebelikę. Vizualine prasme šis variantas kiek nuvylė, nors suprantamas noras sutelkti žiūrovo dėmesį į garsą, suteikti erdvės žaisti vaizduotei be papildomo blaškymo. Šiame kūrinio variante nebeliko ir Antano Dombrovskio garsinių efektų, tad mašinų, skardų, kruopų skambesys tapo grynesnis.

Trečioji performanso versija, rodyta Menų spaustuvės kišeninėje salėje, buvo dar kitokia. Maža erdvė, veiksmas vyksta (kartu ir dulkės kyla) dar arčiau žiūrovo, o I. Chengo libreto tekstas publikai ištransliuotas dar degant šviesoms. Pastarasis sprendimas tapo puikia provokacija patikrinti žiūrovų klausymosi įpročius. Vargu ar tąkart dėl publikos šurmulio kas išgirdo aktoriaus libretą. Tačiau jis tapo puikiu įvadu, leidusiu įsitraukti į vyksmą, pradžios laukimą, pasiruošimą išgirsti. Valanda klausantis netikrų gamtos garsų, kol lauke iš tiesų stipriai lijo, visai neprailgo, netgi nuramino, ir buvo smagu stebėti, kaip atlikėjai tarsi žaisdami groja kruopomis, akmenimis bei akiai neįprastomis medinėmis konstrukcijomis. Šis variantas – jaukiausias ir minimaliausias, juo greičiausiai siekta pristatyti garso meno performansą, o ne sukurti žiūrovišką spektaklį.

Pasidalijusi 3 kartus matytų „Blogų orų“ prisiminimais siekiau parodyti, kad šis kūrinys, saugioje aplinkoje imituojantis neramios, gal net grėsmingos gamtos garsus, kaskart yra akivaizdžiai kitoks, nors ir turi labai aiškią centrinę ašį – triukšmo mašinas. Jis kviečia atvirai tyrinėti, stebėti ir – svarbiausia – klausytis aplinkos, kvestionuoti garso šaltinius ir įvertinti mechaninius būdus vaizduotei žadinti. Rodos, tokios paprastos medinės konstrukcijos, skirtingų rūšių kruopos ar tos pačios rūšies pupelės, numestos skirtingais būdais, tačiau atsitrenkusios į tą patį paviršių gali skambėti absoliučiai kitaip, tas pat galioja ir iš pirmo žvilgsnio tarsi nemuzikaliems skirtingo pluošto audiniams. Dalyvavimas šiame garso performanse kelia asociacijas su Pauline Oliveros deep listening – atidaus, giluminio klausymosi ir garsinių meditacijų praktikomis, skatinančiomis būti čia ir dabar, ugdyti atidumą. Prisiminus autoriaus pasakojimą, kad grojimas mašinomis paremtas ne įprasta natų užrašymo praktika, o meteorologiniais žemėlapiais, orientyru į aplinką, akustiką, organines medžiagas, norisi supaprastintai šį kūrinį pavadinti garso meno performansu, nors, nykstant konkrečioms garso meno, muzikos ir kitų meno lauko sričių riboms, dėl sąvokų galima ginčytis (tai reikalauja atskiros temos). Mąstant apie šiuos „Blogų orų“ aspektus užkulisiai man tampa net įdomesni už pasirodymą scenoje.

Siūlau pasinaudoti proga ir dalyvauti kūrybinėse dirbtuvėse, kuriose galima išgirsti daugiau detalių apie istoriją, kūrybinį procesą (ko verta istorija apie „Bounty“ šokoladuką...) ir patiems pabandyti pagroti šiais instrumentais (o tai nėra taip paprasta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio!). „Blogi orai“ – tarpdisciplininis ir universalus, adaptyvus kūrinys, tinkantis įvairaus dydžio salėms, auditorijoms ir galintis būti apipintas (ar atpintas) vaidinimu, choreografija, papildomais garsiniais elementais, tapti instaliacija ar garso skulptūra. Bus įdomu stebėti, kaip šis kūrinys kis sulig kiekvienu pasirodymu.

Neišsigąskite negatyviai skambančio pavadinimo, saugiai pasiklausykite audros ir pamatykite savąjį „Blogų orų“ variantą, kuris galbūt įkvėps atidžiau klausytis supančios aplinkos, panardins į meditaciją ar nustebins buityje aptinkamų objektų garsų variacijomis. Kodėl lietingus, žvarbius, vėjuotus orus vadiname blogais? Klaipėdai šis kūrinys turėtų itin tikti. Tiesa, artimiausias performansas ir kūrybinės dirbtuvės gruodžio 15–16 d. vyks Klaipėdos dramos teatre.

„Blogi orai“. Studio FILMLOVE nuotraukos