Sausio renginių apžvalga

Praūžus šventiniam renginių viesului, meno pasaulio sinoptikai naujųjų metų pirmajam mėnesiui pranašavo štilį. Juolab kad už lango tykantis šaltukas ne vieną, net ir labai kultūriniu gyvenimu besi­dominčią sielą, privertė sustoti ir, apsia­vus vilnones kojines, pasimėgauti namus aplankiusia ramybe. Kitaip nei daugeliui, sausio mėnuo man padovanojo gausybę muzikinių akimirkų, labiausiai įsiminusiomis nusprendžiau pasidalyti.

Sausio 7 d. Nacionalinės M. K. Čiur­lionio menų mokyklos Šokio teatre buvo pristatyta moksleivių sukurta opera „Keista Bendžamino Batono istorija" (pagal Francis Scott Fitzgeraldo novelę). Svarbu paminėti, kad kiekvienais metais mokyklos dvyliktokai operą stato savarankiškai, o 2014-aisiais sukanka lygiai 40 metų nuo pirmos tokios operos sukūrimo. Tačiau šių metų renginys išskirtinis –­ libretą parašė 4 moksleiviai (Augustinas Eidukonis, Veronika Guželytė, Klaudija Matvejevaitė ir Rimvydė Muzikevičiūtė), o muziką sukūrė 9 moksleiviai (Jūra Elena Šedytė, Goda Marija Gužauskaitė, Augustinas Eidukonis, Birutė Bagdonaitė, Petr Čistov, Konrad Levicki, Marius Sakavičius, Martynas Stakionis, Ieva Marija Žukauskaitė), iš kurių tik 2 mokosi kompozicijos specialybės. Sužinojusi, kad bus toks renginys, su nekantrumu jo laukiau net kelis mėnesius. Maniau, kad 15-os paveikslų operos muzika bus labai skirtinga, nejaučiant veikalo visumos, kad moksleiviai nesusidoros su orkestru, o vaidyba bus dirbtina, tačiau dėl visų šių dalykų klydau. Džiugu, kad beveik visi operoje dalyvavę moksleiviai puikiai susitvarkė su išsikeltais uždaviniais. Ypač susižavėjau režisierės Klaudijos Matvejevaitės ir scenografų Marijos Sučilaitės ir Jono Aliuko darbu, kurie minimaliomis priemonėmis (ir minimaliomis finansinėmis išlaidomis!) scenoje kūrė įdomų vaizdą ir veiksmą. Taip pat norėčiau pagirti premjeros dirigentę Birutę Bagdonaitę. Vienu metu suvaldyti solistus, chorą ir simfoninį orkestrą yra didžiulis uždavinys, su kuriuo ne visada susitvarko net profesionalūs, aukštąjį mokslą įgiję dirigentai. B. Bagdonaitė jautėsi užtikrintai, manau, kad atlikėjai galėjo ja pasitikėti. Šiek tiek silpnesnė operos pusė – vokalinių partijų atlikimas. Klausantis užkliuvo, kad vieni atlikėjai dainuoja bel canto maniera, o kiti paprastai. Skirtumas ypač išryškėjo ansamblinėse scenose. Manau, kad tokio (miuziklinio) pobūdžio operose nereiktų naudoti bel canto. Tai patvirtino premjeroje geriausiai pasirodę solistai – Bendžamino Batono personažą įkūnijęs Žilvinas Ališauskas ir Motinos vaidmenį atlikusi Dorotėja Kravčenkaitė. Tik vėliau sužinojau, kad jie nesimoko M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Prisiminiau, jog ten nėra dainavimo specialybės. Manau, kad mokyklai įtraukti dainavimą į specialybių sąrašą yra būtinybė.

Noriu pasveikinti moksleivius su sėkmingai įgyvendintu sudėtingu ir daug darbo pareikalavusiu projektu. Linkiu jiems nesustoti ir pabaigus mokyklą toliau siekti aukštumų pasirinktose srityse. Taip pat tikiuosi, kad jie turės galimybę šia operą parodyti dar bent kartą. Dirbti kūrybinį darbą yra nelengva, o dirbti kolektyvinį kūrybinį darbą ir pasiekti gerų rezultatų yra labai sunku, taigi šie moksleiviai tikrai turi kuo didžiuotis.

Sausio 22 d. teko apsilankyti autoritetingo dirigento prof. Vladimiro Minino vadovaujamo Maskvos akademinio kamerinio choro koncerte, kurį surengė jau 10 metų Vilniaus publiką muzikos garsais lepinantis, tarptautinės programos „Kultūrų dialogas" organizuojamas „Kalėdinis festivalis". Choras gyvuoja daugiau nei 40 metų, o Lietuvoje paskutinį kartą koncertavo prieš kelis dešimtmečius. Nuo pat savo gyvavimo pradžios kolektyvas siekė peržengti įprastinio choro ribas ir būti panašesniu į solistų ansamblį. Koncertą kolektyvas pradėjo vienu mylimiausių kūrinių –­ S. Rachmaninovo „Nakties vigilija". Kūrinį sudaro 15 dalių, koncerte skambėjo 5. Nepaisant to, kad kompozitorius šį opusą parašė per 2 savaites, vos suskambus pirmiesiems taktams, pasidarė aišku, kad kompozicija yra itin sudėtinga ir reikalauja ypatingo kiekvieno atlikėjo vokalinio pasiruošimo. Nustebino, kad S. Rachmaninovas šioje kompozicijoje tarsi nutolo nuo sau būdingo skambesio. Kūrinyje glūdėjo begalinis susikaupimas ir rimtis. Ypač susižavėjau be didelių pastangų (taip atrodė iš šono) boso atliekamais itin žemais garsais. Patiko tai, kad vieną akimirką atlikėjai be didelių sunkumų suvienodindami tembrus galėjo sukurti kamerinio vokalinio ansamblio skambesio įspūdį, o kitą – transformuotis į galingą chorą. Taip pat, esant reikalui, kiekvienas ansamblio narys tapdavo solistu ir meistriškai bei itin muzikaliai atlikdavo jam patikėtą solo partiją. Po to skambėjo Gijos Kancheli kompozicija „Karas beprasmis" (Amao omni) chorui ir keturiems saksofonams. Kompozicijos muzikinė medžiaga man pasirodė kiek naivoka, trūko gilesnių įvairesnės harmonijos paieškų. Tačiau nustebino autoriaus pasirinkta keista kūrinio sudėtis – keturi saksofonai ir choras. Ir nors saksofonai dažniausiai unisonu dubliuodavo chorą, tačiau ši instrumentuotė kompozicijai suteikė originalią spalvą. Jei opusą būtų atlikęs tik choras, skambesys tikriausiai taptų blankus.

Antroji koncerto dalis prasidėjo 41-uoju S. Rachmaninovo opusu „Trys rusų dainos" chorui ir orkestrui. Šio kūrinio atlikimas taip pat buvo nepriekaištingas lyginant su pirmoje koncerto dalyje skambėjusia kompozicija, atkleidė visiškai kitokį kompozitoriaus veidą. Pastarasis buvo kur kas būdingesnis gal todėl, kad S. Rachmaninovo muzikos skambesys daugiausiai asocijuojasi su jo fortepijoninėje muzikoje naudojama harmonija, kurios ir šiame kūrinyje buvo apstu. Kiekvienoje kūrinio dalyje galimybę pasireikšti turėjo vis kitas solistas, taip choras tik dar labiau patvirtino, kad yra galingas puikių muzikantų ansamblis.

Pasibaigus S. Rachmaninovo opusui išgirdome kelias rusų liaudies dainas (kurias atliko ne visas choras, o maži, kiekvienai dainai vis skirtingi ansambliukai). Na, o tada vietoj programoje skelbto O. Messiaeno Choralo suskambėjo keli, į programą neįtraukti, populiaresnio formato kūriniai. Tikriausiai taip choras bandė užvesti publiką ir, savaime suprantama, ši jiems pasidavė –­ po kiekvieno kūrinėlio pasigirsdavo „bravo" šūksniai ir garsūs aplodismentai, publika atgijo. Suprantu, kad koncertų auditorija dažniausiai būna įvairialypė, tačiau aš nusivyliau neišgirdusi O. Messiaeno kūrinio, o muzika, skambėjusi vietoj jo, man pasirodė skirta bisui.

Koncerto pabaigoje kolektyvas, kartu su instrumentine grupe iš Lietuvos, atliko specialiai jiems aranžuotą M. Ravelio Bolero. Labai gaila, bet koncerto programėlėje nebuvo nurodytos lietuvių atlikėjų pavardės, taip pat nenurodyta, kas sukūrė aranžuotę. Teko klausytis įvairiausių šio kūrinio versijų, bet tokios niekada nebuvau girdėjusi. Kūrinys skambėjo įdomiai, choro grupės dainuodamos vaikščiojo po sceną ir keitėsi vietomis, taip susiburdamos į vis naujus ir tuo pačiu vis galingesnius ansamblius. Pabaigoje (kaip ir originalioje versijoje) pasigirdę trombonai sutirštino faktūrą ir kartu su kitais instrumentais bei dainininkais susilieję į tutti galingai užbaigė kompoziciją. Tačiau programa tuo nesibaigė, choras neskubėjo pasitraukti nuo scenos ir publikai padovanojo dar gal bent 5 bisus (beskaičiuodama pasimečiau).

Kitas koncertas, apie kurį nusprendžiau parašyti, įvyko sausio 24 dieną Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Didžiojoje salėje, tačiau taip pat buvo organizuojamas Tarptautinės programos „Kultūrų dialogas" ir tapo „Kalėdinio festivalio" baigiamuoju koncertu. Šį kartą išgirdome fortepijoninio dueto žanro virtuozių spalvingą bei įvairiastilistę programą. Pianistės Jekaterina Bieliauskienė ir Julija Morozova atliko dviem fortepijonams sukomponuotą muziką, o Viktorija Gailiūtė ir Elena Muntrimienė, pristačiusios savo ansamblį pavadinimu „Dvi po dvi", skambino 4 rankomis. Verta paminėti, kad abu duetai yra tarptautinių konkursų laureatai.

Viso koncerto metu ansambliai, keisdami vienas kitą ir taip nesuteikdami publikai progos nuobodžiauti, atliko 8 kompozitorių kūrinius: J..S. Bacho koncertą C-dur, BWV 1061; S. Rachmaninovo Romansą ir Scherzo iš 6 pjesių ciklo op. 11; Vokalizę; Barkarolę ir „Šviesią šventę" iš siuitos-fantazijos Nr. 1; C. Debussy –­ „Lindarają"; „Valtelę" ir „Baletą" iš ciklo „Mažoji siuita"; C. Saint-Saënso „Mirties šokį"; G. Bizet Habanerą iš operos „Carmen"; W. Lutosławskio –­ Variacijas Paganinio tema; J. Tamulionio Toccata diavolesca; V. Barkausko jaunesniojo „Temporą".

J. Bieliauskienė ir J. Morozova bendrą kūrybinį kelią pradėjo 2002 metais LMTA. Nors kartu atlikėjos muzikuoja gana ilgai, o jų fortepijoninė atlikimo technika išliko įvairi, nepaisydamos viena kitos skirtingų garso užgavimo būdų pianistės sugeba ansambliškai muzikuoti. Tai atskleidė ypač J. S. Bacho Koncerto trečioji dalis. Gaila, bet lėtojoje dalyje jutau ir interpretacijos skirtumų (viena atlikėja tą pačią medžiagą atliko labai asketiškai, taupiais judesiais, daugiau pirštine technika, kita – laisvais judesiais, romantine maniera). Iš šių pianisčių repertuaro didžiausią įspūdį paliko V. Barkausko jaunesniojo „Tempora", tik nustebau, kad vienu fortepijonu skirtą atlikti kūrinį pianistės skambino dviem instrumentais (įdomu, ar jos konsultavosi su autoriumi dėl tokio sprendimo?), nepaisant to, dėl greito tempo ir besikeičiančių metrų techniškai sudėtingas kūrinys buvo tikrai gerai atliktas.

Kur kas mažiau komplimentų galėčiau skirti W. Lutosłavskio kūrinio interpretacijai. Atlikimo metu matėsi didelis atlikėjų darbas, kuris kartais net trukdė klausytis. Atrodė, kad kūrinys šiek tiek viršijo pianisčių galimybes, jį atlikdamos jos negalėjo atsipalaiduoti, jautėsi nuolatinė įtampa ir abu fortepijonai nesibaigiančių pasažų labirintuose iki pat kūrinio pabaigos tarsi vaikėsi vienas kitą. Tačiau nuaidėjus paskutinėms gaidoms, mano nuostabai, auditorija atlikėjas sveikino entuziastingais aplodismentais ir „bravo" šūksniais.

Skambinant J. Bieliauskienei ir J. Morozovai, girdėjau instrumentų skambesio nelygiavertiškumą. Naujasis LMTA „Steinway" fortepijonas niekaip neprasimušė pro senbuvį „Fazioli". Tačiau situacija kaskart kardinaliai pasikeisdavo į sceną išėjus V. Gailiūtės ir E. Muntrimienės duetui „Dvi po dvi". Duetas visus kūrinius atliko naujuoju „Steinway", jo garsas nušvisdavo visiškai kitokiomis spalvomis. Ir nepaisant to, kad šis fortepijoninis duetas gyvuoja tik nuo 2012 metų, jo narės jau puikiai spėjo pažinti viena kitą ir suderinti savo atlikimo manieras. Svarbu pabrėžti, kad pianistės kiekvienam kūriniui pasirenka tas partijas, kuriose abi jausis stipresnės, o tai tik dar labiau sustiprina kūrinių atlikimo sėkmę. Iš visos jų programos tikriausiai labiausiai įsiminė G. Bizet Habaneros transkripcija. Taip pat susižavėjau J. Tamulionio Toccata diavolesca, nors ji, kaip ir G. Bizet opusas, buvo ne originalus kūrinys, o pianisčių užsakymu specialiai joms sukurta aranžuotė. Beje, šis J. Tamulionio kūrinys yra vienas populiariausių gausiame kompozitoriaus opusų sąraše. Perrašomas įvairiomis sudėtimis, jis skamba beveik visame pasaulyje.

Sausio 30 d. apsilankiau 2013 m. Nacionaliniame operos ir baleto teatre pastatytoje R. Wagnerio operoje „Lohengrinas". Šį kartą spektaklis buvo skirtas dirigento J. Aleksos jubiliejui paminėti. „Lohengrinas" pasirinktas ne be reikalo – 1969 m. J. Aleksa kartu su režisiere V. Mikštaite šį veikalą buvo pastatę. Klausytojams prieš spektaklį surengtas susitikimas – pokalbis, kurį moderavo muzikologė Beata Baublinskienė. Pokalbio metu muzikologas Edmundas Gedgaudas ir operos solistė Sofija Jonaitytė dalijosi prisiminimais apie J. Aleksą. Susitikimo pabaigoje turėjome galimybę išgirsti J. Aleksos diriguojamos „Lohengrino" Įžangos įrašą, kuris suskambo taip dvasingai, o visi klausiusieji buvo tokie susikaupę, kad po pusvalandžio jau gyvo orkestro atliekama Įžanga neprilygo įrašytajai. Tačiau tikriausiai ne dėl orkestro ir jam diriguojančio R. Šerveniko interpretacijos, ir ne dėl ekrane rodomų nespalvotų ir trūkinėjančių senojo Vilniaus vaizdų ji suskambo prasčiau. Manau, kad tiesiog nebeliko to susikaupimo, kuris leido pajusti žodžiais nepaaiškinamą bendrystę.

Nesu didelė operos, vokalinių technikų, o ypač R. Wagnerio žinovė, todėl bandydama nuodugniai analizuoti veikalą apgaudinėčiau tiek save, tiek skaitytojus. Juolab kad po premjerinių spektaklių pasirodė keletas puikių, visus naujojo pastatymo privalumus bei trūkumus atskleidusių recenzijų (pvz., Laimutės Ligeikaitės). Tiesiog atkreipsiu dėmesį į kelias, man labiausiai įsiminusias detales.

Smagu, kad šio vakaro operoje dalyvavo visas būrys talentingų solistų: Elsą įkūnijo Jolana Fogašová, Lohengrino partiją pirmą kartą dainavo Kristianas Benediktas (Vaidas Vyšniauskas), o Karaliaus partiją išraiškingai atliko būtent už šį vaidmenį „Operos Švyturį" pelnęs Tadas Girininkas, taip pat dainavo Inesa Linaburgytė, Dainius Stumbras, Vytautas Bakula, Vladas Bagdonas, Rafailas Karpis, Vytautas Kurnickas ir Arūnas Malikėnas.

Džiaugiuosi, kad teatrai vis drąsiau atveria duris technologijoms. Tačiau operoje panaudotos vaizdo projekcijos atrodė prastokai. Pavyzdžiui, spektaklio pabaigoje skambant nepaprastai jautriai orkestro ir solistų atliekamai muzikai, scenos viršuje pasirodė itin nekokybiška balto plasnojančio ir kaskart tą patį sparnų judesį atliekant trumpam užsikertančio balandžio projekcija, kuri kaipmat sunaikino scenoje tvyrojusią sakralią nuotaiką. Prieš Elsos ir Lohengrino vestuvių sceną scenoje pasirodžiusios choro solistės tikriausiai ne vienam žiūrovui sukėlė šypseną, mat jų suknelių modelis priminė kasmet Miunchene vykstančio alaus ragavimo festivalio Octoberfest tradicinius moteriškių apdarus. Tiesa, festivalyje suknelės būna žalios arba raudonos, o choro solisčių apdaruose vyravo balta spalva. Įtariu, kad dizainerė specialiai sukūrė tokius kostiumus, nes ir visas spektaklio veiksmas iš XIII a. buvo perkeltas į Antrojo pasaulinio karo metų Vokietiją. Man, o turbūt ir kitiems jaunosios kartos atstovams, priimtinesnis būtų klasikinis, kuo arčiau originalių, pirmųjų, dar gyvam R. Wagneriui esant pastatytų operų vaizdas. Kodėl leidžiame sau kištis į scenografiją, ją keisti, moderninti ir daryti ką tik sugalvojame, o muziką stengiamės išlaikyti kuo autentiškesnę? Juolab kad kompozitorius sceninį veiksmą ir visas scenografines detales laikė lygiavertes muzikai. Savaime aišku, daugeliu atvejų paprastesnį, tuo pačiu ir modernesnį, sprendimą nulemia lėšų stygius. Vienaip ar kitaip, džiaugiuosi, kad mūsų teatras stato tokias sudėtingas operas ir ne visada pataikauja publikos skoniui. Tikiuosi, kad ateityje teatre atsiras dar daugiau intriguojančių pastatymų.

Turiu pastebėti, kad, nepaisant pošventinio laikotarpio, sausio mėnesį Vilniuje įvyko daug patrauklių ir aukštos kokybės renginių.