Žvilgsnis į artimąją praeitį

pabaiga. Pradžia 29 numeryje

 

Muzikologai ir kultūrologai atsako į RŪTOS GAIDAMAVIČIŪTĖS anketos

apie Lietuvos muzikinio gyvenimo 20-metį klausimus.

 

Nors muzikologai dėl vis dar nišinės savo bendruomenės padėties darbų, ypač neapmokamų, stygiaus skųstis negali, įdomu būtų sužinoti, ar kas nors riboja Jūsų kūrybinę raišką?

Linas Paulauskis. Nebent finansiniai ir su jais susiję ištekliai.

Jūratė Vyliūtė. Niekas neriboja (iš šalies).

Dana Palionytė. Kūrybinę raišką neretai riboja jos realizavimo galimybės.

Juozas Antanavičius. Galimybės reiškinius vertinti pagal savo sąžinę ir supratimą, pasirinkti meno reiškinių aptarimo būdą, rašymo stilių muzikologui šiandien niekas neriboja. O riboja (ribojo) laiko stoka muzikologiniam darbui, susieta su ilgametėmis administracinėmis pareigomis. Antra vertus, reguliariai nedirbant mokslinio darbo, nesekant naujų muzikos kūrinių atsiradimo, naujausios literatūros, kasdien nemiklinant plunksnos, siaurėja mokslinis akiratis, menksta kompetencija...

Irena Didžiulienė. Ne, bet tam turiu vis mažiau drąsos.

Laimutė Ligeikaitė. Individualią rašančiojo raišką riboja viena smulkmena: pastebėjau, kad laikraščiuose arba internetiniuose portaluose, nemuzikai gali rašyti savitu stiliumi, savita kalba, su laisvomis metaforomis, forma ir pan. O štai muzikologų (ne mano vienos) tekstus „darbštieji“ redakcijų stilistai dažnai kėsinasi perrašyti, juos padarydami bespalvius, „teisingus“ ir net mintį nukreipdami nežinia kur... Prof. Algis Gricius kažkada priminė anekdotą: „Kas yra elektros stulpas? – Tai gerai suredaguota eglė...“

Beata Baublinskienė. Nebent gana menkas atlygis už intelektinį darbą ir apskritai menkas jo vertinimas.

 

Į menotyrines specialybes dažniausiai suka tie, kas sunkiai talpina savyje norą dalyvauti meno gyvenime, reikštis. Ar pasikeitė ir kaip pasikeitė naujomis sąlygomis motyvacija dirbti, kalbėti, rašyti?..

L. Paulauskis. Motyvacijos, ko gera, nebėra tiek, kiek anksčiau... Bet kas gali būti nuo to apsaugotas?

Donatas Katkus. Nepasikeitė, nors kaip rašantysis matau, kad tokios cenzūros kultūrai Lietuvoje dar nebuvo. Tai kultūros juodmetis. O kaip atlikėjas vis dar kovoju už mūsų muzikos buvimą, kaip ir prieš 45 metus.

J. Vyliūtė. Vidinė motyvacija pasikeitė – sustiprėjo, įgijo prasmę pasakyti, išsireikšti.

J. Antanavičius. Minimą veiklą apskritai motyvuoja profesinė ambicija, noras palikti pėdsaką kultūroje, būti matomiems, neatsilikti nuo produktyviųjų kolegų, žinojimas, kad tavo rašiniai, kalbos yra paklausūs, bus publikuojami, skaitomi, na, ir – materialinis atlygis, honoraras. Deja, motyvaciją dirbti bepalaiko tik pirmieji išvardinti stimulai, o aptariamos produkcijos vartojimo rinka (spauda, radijas, TV, skaitytojai, žiūrovai) gal net tolydžio menksta. Mažėja skaitančiųjų rimtą profesinę, kultūrologinę literatūrą, radijas ar TV, pakviesdami pokalbiui, pasisakymui, linkę manyti, kad daro tau garbę... Ir, žinoma, beveik visai nebetaikomas materialinis atlygis už realizuotą muzikologinį, publicistinį produktą (nebent būtum pakviestas į TV šou laidas).

Daiva Tamošaitytė. Motyvacija visada buvo viena – rūpėjo lietuviškoji kultūra, valstybė, jos raida.

I. Didžiulienė. Nepasikeitė motyvacija dirbti ir kalbėti, bet motyvacijos rašyti niekada neturėjau užtektinai, nes TV, kur daug metų dirbau, ar radijo eteris – išskrido žodis ir nenutūpė, o parašytas straipsnis po daugelio metų bado širdį.

B. Baublinskienė. Motyvaciją dirbti, kalbėti ir rašyti dažnai keičia (slopina) „virimo savose sultyse“, bendruomeninio uždarumo situacija.

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė. Kuo daugiau matai visuomenėje bėdų, tuo daugiau norisi bent savo nedidelėmis jėgomis su jomis kovoti.

 

Kalbos apie meno nacionalumą, ilgai buvusios bene pagrindiniu meno tradicijos saugojimo varikliu, lyg ir aptilo, tapo nebemadingos. Ar Jums aktuali nacionalinio tapatumo kaita?

L. Paulauskis. Nuo kai kurių dalykų niekur nepabėgsi. Pateik ką nori – akademinę kūrybą, eksperimentinę improvizacinę muziką, medijų menus ar dar kokį velnią –­ daugelis vis tiek pastebės, iš kurios pasaulio vietos esi kilęs, su visais šiais reiškiniais.

D. Katkus. Kitų žmonių tapatumo kaitos paveikti negaliu, o aš jau nebepasikeisiu –­ liksiu susitapatinęs su lietuvių kultūra.

J. Vyliūtė. Labai svarbi – viena pamatinių nuostatų.

D. Palionytė. Viskas pasaulyje kinta, bet nacionalinis tapatumas – neįkainojama vertybė: jis gali (ir turi) įgyti kitokias formas, bet niekada negali išnykti.

J. Antanavičius. Banalu, bet reikia vis kartoti, kad šalies meno kultūra privalo puoselėti tautiškumą, būti nacionaliai išskirtine. Antraip kūrėjų net ir tobulai suręsti opusai paskęs tarptautinės produkcijos tvane. Globalizacija – planingai ar stichiškai – į tai ir veda. Nacionalinis tapatumas reikalingas ne tik mūsų ambicijoms ir kitataučių smalsumui tenkinti, bet turi lemiamos reikšmės tautai, valstybei, jos savarankiškumui ir laisvei išsaugoti. Tą ypač svarbu suprasti mažai nykstančiai tautai.

D. Tamošaitytė. Nacionalinis tapatumas – vienas svarbiausių klausimų šiandien. Įsiliejus į pasaulį be sienų, paradoksaliai išryškėja užmirštos nacionalinės vertybės.

B. Baublinskienė. Pirmiausia reiktų suvokti ir apibrėžti, kaip (ar) toji kaita vyko (vyksta).

Rūta Skudienė. Nacionalinis tapatumas – vertingas dalykas, savybė, kuria dar galėtume sudominti tarptautinę auditoriją. Čia keistis reikėtų mažiausiai.

 

Anksčiau bene stipriausia buvo kamerinė muzika. Ja didžiuodavomės prieš kitus, į ją mėgdavome gilintis patys. Kur persikėlė svorio centras dabar?

L. Paulauskis. Galbūt svorio centrai išsiskaidė. Pradedant kad ir simfoniniais kūriniais, baigiant įvairiais eksperimentiniais žanrais.

D. Katkus. Persikėlė į LNK „Žvaigždžių duetus“.

J. Vyliūtė. Negalėčiau tvirtai atsakyti –­ man atrodo, ten ir liko, tik atsirado neaprėpiama formų įvairovė.

D. Palionytė. Žanrų plėtotė nūnai, regis, yra tolygi. Problemų kyla tik dėl sceninių veikalų.

J. Antanavičius. Manau, kad „svorio centras“ liko ten pat – kamerinėje muzikoje. Bet yra dar viena stipri mūsų muzikos kūrybos ir atlikimo šaka – choro menas. Nuolat randasi daugelis labai ryškių, tarptautinės reikšmės chorinių kūrinių (tarp kitų autorių išskirtini V. Miš­kinis, V. Augustinas, J. Tamulionis, G. Svi­lainis...). O Lietuvos chorai (visų pirma kameriniai) – tai mūsų muzikinės kultūros ir koncertinio gyvenimo pasididžiavimas!

D. Tamošaitytė. Daugelis kuria audiovizualinius projektus. Taigi svorio centras persikėlė kažkur tarp scenos ir ekrano. Problemiška ir tokių mišrių krypčių suvoktis, nes neretai muzikos kokybė pridengiama vaizdu, ir atvirkščiai.

L. Ligeikaitė. Pastebėjau pastarajame dešimtmetyje suaktyvėjusią stambiųjų (monumentaliųjų) žanrų kūrybą... Vis dėlto kamerinės muzikos „įdirbis“ dar neaplenktas.

Violeta Tumasonienė. Žanrų ribos tapo platesnės ir niveliuojasi.

R. Aleknaitė-Bieliauskienė. Gal ir šiek tiek daugiau kuriama simfoniniam orkestrui. Tačiau svarbu ne užrašyti daug gaidų dideliam skaičiui instrumentų (dabar dažniau taip yra), bet pažinti instrumentuotės paslaptis.

 

Su Fluxus, tarpdiscipliniškumo idėjomis apsiprasti laiko nebuvo daug skirta. Jos tarsi užgriuvo neišvengiamai, pasikeitė pateikimo formos. Kaip manote, ar medijų meno laikais dar svarbi estetinė pozicija, individualumas? Kaip apskritai vertinate medijų meną?

L. Paulauskis. Nė kiek ne mažiau svarbi. Šias sritis vertinu kaip ir bet kurį kitą meną.

D. Katkus. Visais laikais pačiam žmogui svarbios jo estetinės pažiūros, kurios negali nebūti individualios. O medijų meną vertinu.

J. Antanavičius. Panašu, kad tradicinių žanrų muzikos kūryba eina tam tikru akligatviu. Viskas, ką tik įmanoma sumąstyti, pavartoti opuse (muzikiniai ir nemuzikiniai garsai, ir stilių mišrainės, koliažai, ir stygos, klavišai, dekos, o ir delnai, kumščiai, alkūnės...) – jau panaudota. Matau vieną iš atsinaujinimo, plėtros krypčių – tai menų sintezė: garsas, spalva, judesys, gal net kvapas. Muzikos ir dailės, muzikos ir teatro, šokio, literatūros derinimas. Bet juk visa tai seniai buvo ir tebėra: opera, baletas, drama...

I. Didžiulienė. Man labai svarbus menininko individualumas, kūrinio turiningumas, svarbi paaukštinta švietėjiška ir ugdomoji meno misijos idėja, meno terapijos, gėrio poveikis, raiški ir jausminga lietuviška meno kalba...

R. Aleknaitė-Bieliauskienė. Medijos ypač reikalauja gerų, gilių idėjų, fantazijos, skonio. Kai to nėra – klesti šarlatanai, besidangstydami medijų galimybėmis.

 

Šiandien visi skundžiasi laiko trūkumu ir informacijos pertekliumi. Kaip meno ir menotyrinį gyvenimą veikia informacijos gausa?

L. Paulauskis. Be abejo, tai gerokai apsunkina mūsų kasdieninį darbą. Bet turime kažkaip susidoroti su tais šiandienos iššūkiais.

D. Katkus. Kai nėra profesionalios kritikos, kai nėra tam tikrų orientyrų, ta gausa tampa chaosu, kuris vis mažiau lemia meno egzistenciją. Lemia reklama, savigyra ir sugebėjimas garsiau šaukti už kitus. Žodžiu, lemia komercija ir pinigai.

J. Antanavičius. Teigiamai, nes inspiruoja, generuoja naujų individualių idėjų radimąsi; nes padeda pažinti pasaulį; nes gimdo smalsumą ir išradingumą – kūrybiškumo pagrindą ir stimulą; nes mąstančiam kūrėjui padeda identifikuoti savąją poziciją ir savą asmenybę. Neigiamai, nes dažną – mažiau kūrybingą, valingą ir atsparų – informacijos lavina skandina; nes savojo ego kompaso neturinčiam sujaukia orientaciją; nes jos sekimas, stebėjimas, kaupimas atima begales laiko ir energijos, kurių šiuolaikiniam žmogui duota tiek pat, kiek ir viduramžių valstiečiui.

L. Ligeikaitė. Be abejonės, labai gerai veikia. Maitina, daro įtaką, provokuoja, skatina, leidžia lyginti, atverti naujus kontekstus, pasverti argumentus ir t. t. Tik, bėda, sunku paskui informaciją suspėti...

B. Baublinskienė. Atsiveria daugiau kontekstų, prieinamesni tampa įvairūs šaltiniai.

 

Ne visas permainas iš karto lengva pastebėti, ne visos jos tapo tokiomis, kokių laukėme. Kurie iš šiandien atsirandančių reiškinių Jums atrodo perspektyvūs, verti tapti tradicija?

L. Paulauskis. Tik laikas parodys.

J. Vyliūtė. Dailininkas Algimantas Švėgžda sakė esąs pagonis ir pirmasis XXI amžiaus europietis – norėčiau, kad pagonybė muzikoje virstų tradicija.

D. Palionytė. Gimsta graži tradicija Tarptautinę muzikos dieną minėti išskirtinai TIK lietuviškos muzikos koncertu.

J. Antanavičius. Perspektyvus yra jaunųjų kūrėjų žūtbūtinis siekimas tarti savo žodį; jų sugebėjimas komunikuoti su kitų meno sričių kolegomis ir su pasauliu; kompiuterinis, poliglotinis ir multimedijinis raštingumas. O palinkėjimas šiems kūrėjams – tetampa jums tradicija sekti posakiu „devynis kartus atmatuok...“. Neskubėk stumti į koncertinę estradą savo naujo „ekzercistinio“ opuso, jei nesi tvirtai įsitikinęs jo prasmingumu, jei į jį, panašiai kaip muzikos atlikėjai, nesi įdėjęs šimtus valandų darbo ir intelektinės energijos, apmąstydamas kūrinio tikslus, pras­mes, struktūras ir visas detales.

I. Didžiulienė. Nacionalinės muzikos autorių jaunėjimas ir pripažinimas tarptautinėje arenoje. Patinka Naujosios operos akcijos tikslas – suburti jaunuosius, ambicingus, kūrybingus, rodyti mažuosius sceninius projektus, bet norėtųsi ir rimtesnių, kokybiškesnių darbų.

R. Aleknaitė-Bieliauskienė. Išlaikyti jaunų žmonių kuriamų įvairių ansamblių veiklą ir pradėtus kamerinės operos eksperimentus.

 

Prognozuoti permainų laikais iš tiesų labai sunku. Visgi įdomu būtų sužinoti, kokią matote lietuvių muzikos ateities viziją?

L. Paulauskis. Nesu vizionierius, tai ir konkretesnės vizijos nematau. Bet mūsų muzika išliks.

D. Katkus. Globaliniame amžiuje lietuvių muzikai iškyla gyvybinis iššūkis: išlikti lietuviška muzika. O be bendruomenės paramos, be institucijų veikimo, be muzikos kritikos ji subyrės į atskirų individų kūrybinius žaidimus, išlaikys savo nacionalines muzikos kultūros tradicijas, –­ bet bus visai neįdomūs. Tuo atžvilgiu jau žengtas pirmasis žingsnis į destrukciją, t. y. visiškas muzikologijos ir muzikos kritikos krachas, nežiūrint į tai, kad rašomos knygos – jų niekas neskaito. Ar jaučia bent kokią atsakomybę dabartinė muzikologų karta?

D. Palionytė. Lems, manau, ne manipuliacijos muzikinės technikos instrumentais ar superavangardinės priemonės, o muzikos gelmiškumas.

J. Antanavičius. Tikiu apskritai gera Lietuvos muzikos kultūros, muzikos kūrybos ir atlikimo perspektyva. Remiuosi stebimu, ypač jaunųjų menininkų, aktyvumu, ambicingumu, noru pasireikšti, išsiskirti. O jų, kuriančiųjų, mažoje šalyje turime labai daug. Optimizmo teikia bent jau tai, kad mūsų profesinė kultūra, profesinis menas net tarptautiniu mastu yra žymiai gyvybingesnis, rezultatyvesnis, pažangesnis, negu Lietuvos ekonomika, socialinė sąranga ir teisėtvarka, pramonės gamyba, netgi „gimtasis“ žemės ūkis.

D. Tamošaitytė. Viziją regiu šviesią. Tik svarbu išlaikyti aukščiausių kriterijų ilgesį.

I. Didžiulienė. Nerimą kelia Muzikos ir teatro akademijos statusas, studentų motyvacija, kūrybos situacija – nes tai, kuo šiandien didžiuojamės, yra praeito dešimtmečio darbo vaisiai.

L. Ligeikaitė. Tradicinė, gyva akademinė muzika ieško ir iš naujo atranda savas stilistikas. Nenustebčiau, jei technizuotos muzikos pašonėje įsivyrautų kažkas panašaus į M. Baranausko, R. Motiekaičio „rytietiškąją“ tyliąją estetiką (kaip „techno“ kultūros neigimas, kaip savotiškai atkartotas neoromantikų Martinaičio ir Bartulio manifestas).

R. Aleknaitė-Bieliauskienė. Baltijos kraštų ir kitos koncertinės erdvės, kuriose galėtų suktis Lietuvos bei kaimyninių kraštų atlikėjai, pristatantys ir lietuvišką muziką. Tačiau realiai profesinis lygis tik kris, nes buvusios „atraminės“ aukštesniosios muzikos mokyklos nebeduoda reikiamo lygio kadrų Muzikos akademijai, profesiniu lygiu sumenko konkursai (kad ir Juozo Pakalnio). Vis didesnis bus įvairių instrumentų specialistų (pvz., kontraboso, obojaus, fagoto ir t. t.) stygius. Jei nebus sudaromos sąlygos savo europinę patirtį Lietuvai perteikti svetur subrendusiems jaunikaičiams (atrodo, kauniečiai jau kviečia JAV gyvenančius pianistus nuolat rengti meistriškumo pamokas), vis kris rimtosios muzikos atlikėjų, muzikantų prestižas visuomenėje. Jei visuomenės išprusimu nesirūpins kultūrinė spauda, silpnai bus remiami edukaciniai projektai, o vidurinė mokykla neatgaivins popamokinės meno kolektyvų veiklos, ypač chorų, bus mažinamos muzikai ir kitiems menams skirtos pamokos – lietuvių muzikos ateitis bus liūdna.

R. Skudienė. Vizija yra susijusi su misija ir uždaviniais bei institucijomis, kurios dirba (turėtų dirbti) šį darbą.

Draugai