Juozas Žitkauskas. Roko Bagočiūno nuotrauka
Prãdzos
nuog savo prėdkų
ir nuog mano prėdkų
nuog svieto prėdkų
ir nuog rycinių vartų
nuog Anel’kutės ca
ir nuog varlukės tį
jau su kitais parėdais
ir su kitais susiedais
Iš dešimc galimų...
(sanovinis)
O Tannenbaum, o Tannenbaum,
wie grün sind deine Blätter!
August Zarnack
prieš pacas Kalėdas
mokyklon mokinomės
dainų niemčių kalbu
apie aglutį ilgai žaliuojancom šakom, –
savų parsinešdavau šventių išvakarėsa,
iš girinykijos kiemo
po rublį ar daugiau sumokėjis – – –
parsinešdavau iš miestelio
kų cik nuklausytas naujienas
apie kraivas pašarvones,
ponias pas Kardokį iš miesto,
depicitus atvežtus in krautuvį
ar špekuliantių parsivežtus
iš Sapackinės, Gardzino – – –
parsinešdavau smūgį in kuprų
nuog niemkos Smaguro,
ailinį Jadzės vyrkavimų,
kad ir vėl’ toj Grigė
krautuvėn apšukojo – – –
grįždavau namo su valiu
išsipasakoc, bet išroz ir užniemdavau,
sarmacinaus sakyc momai
ar labiau suprantancai močiutei,
o vyriškai paporyc nebuvo su kuoj – – –
parsinešdavau namo trajatus,
penketus iš penkių galimų,
vieni už nesudzygusius
niemčių kalbos žodzus,
kici – už gražau pasakytų ailėraščį,
o du už nesukaltus inkilus – – –
užniemdavau namuosa,
nieko nesakydavau,
cik trankydavau kūloku
in žalių pečiukų
ir žūrεdavau pro langų
atsistojis prieg blizgancos aglukės
in pustomų sniegų – – –
gal’ kadu nor
gal’ kadu nor
susvers tep pūciniai,
išraudonuos pucinai,
kad bus ir dešimc
iš dešimc galimų.
Pumpurų purpurai
atłėkė pieskos guriniu
išsiciesė an čaikełės krašto
surink tu surink tu
nesubudavotas lantas
neišvarcytas pertvaras
strakuolius giliai indzygusius
katriej kalas in užkastus
gyvenimus, neišartų molį
iš kuro nesulipdzysi kito savį
nesulipdzysi šviežo gyvenimo
ba jau praajo čėsas, praajo
vakarai su pumpurų purpurais
liko cik grucė išbrinkus
knygos riebaluotais kampais
ir pajuodis kaminas an
pakrypusios mano trobos
Šiečkavonė
Kopūstai (...) buvo labai sumaniai rauginami, dzūkai šaukdavo netgi talkas kopūstams raugti (...).
Henrikas Gudavičius. „Klaidžiojo kažkas prie Krūčiaus“
nudengiam klijonkį,
numazgojam stalų,
trobon jima kvepėc kmynais,
nosin landa kopūstų šviežumas,
kvepia momos prakaitas
iš po atraitotų rankovių,
varva nuog kaktos
ciesiai in atdarytų stalnykų,
katran dulkełi apsinešį peiliai, šakutės
dzidzausias nūnai darbinykas – peilis dzidziulis
lakioja per kopūsto galvukį,
skaito tįnai sugulusius lapus,
uodza laukų kvapų,
jauca peteliškės sliedukus
peilio kotas atpažįsta
alksnio kvapų – andai susiedais būta –
atsidūsta, toliau skaito kopūsto lakštus,
pajilsta, atšimpa,
moma pagalanda in plytų...
rėžanco garso išsigųsta vėlyva musia,
tupinci an stalo kampo,
puola kopūsto galvų – – –
mano galvon jau sunkias
rūgšči sunka, katroj zaras sutekės
in subadzytas balukes
dzidelian palivotan puodan
tai gersiu
tai gersiu
per visas dzienas, kolei bus šalta,
palivotas puodas bus išneštas
in priemenį, užšals balukės,
kopūstai laduku užais
pyrmų Kalėdų dzienų
puodan sugaruos balukės,
riebus kiaułės kumpis,
bapkavi lapukai,
rudenių dzienos
ligi dabartės
cik be palivoto puodo
be balukių,
be kopūsto galvos
be prakaito
ir... be atraitotų mamos rankovių.
Tokis jausmas,
kad kap sujima tavi
dancim langai dubeltavi
ir ilgai nepalaidza,
labai ilgai nepalaidza,
cik drasko veidų, pažastes,
drasko akis, rankas, kojas,
kad ledvu ledvu dūsauni,
mėgini mescis in priekį,
paskiau po ciesiai,
ale po ciesiai
cik langai dubeltavi,
geltonas perukas ir ėrukas an kiemo
bliauna rozu su tavim
žūrėdami in tekancį mėnulį,
ir, ragis, tus mėnulis avuki pavirsta...
jau matai kap laidzas debesų stangom,
jau pasbels in duris, klemkų pajudzis,
bet vis dar cyku už durų,
cyku už dubeltavų langų,
cik an peruko žvakė ar saułė
meta savo gestancį pazarų,
katran suslaja tavo akių mėlynumas,
mėlynumas ažarų ir upių žalumas,
viskas suslaja in nesušukuotų peruko struogų
ir dartės jau vaimėjas akysa
atversta knyga an palangės,
bliūdas čiršto rūgyto pieno
beigi dzidzulis šaukštas arcinancis
prieg prakaito kropliom nusεtos kaktos.