Juozas Žitkauskas. Roko Bagočiūno nuotrauka

 

Prãdzos

nuog savo prėdkų

ir nuog mano prėdkų

 

nuog svieto prėdkų

ir nuog rycinių vartų

 

nuog Anel’kutės ca

ir nuog varlukės tį

 

jau su kitais parėdais

ir su kitais susiedais

 

 

Iš dešimc galimų...

(sanovinis)

                        O Tannenbaum, o Tannenbaum,

                        wie grün sind deine Blätter!

                                                                        August Zarnack

 

prieš pacas Kalėdas

mokyklon mokinomės

dainų niemčių kalbu

apie aglutį ilgai žaliuojancom šakom, –

savų parsinešdavau šventių išvakarėsa,

iš girinykijos kiemo

po rublį ar daugiau sumokėjis – – –

 

parsinešdavau iš miestelio

kų cik nuklausytas naujienas

apie kraivas pašarvones,

ponias pas Kardokį iš miesto,

depicitus atvežtus in krautuvį

ar špekuliantių parsivežtus

iš Sapackinės, Gardzino – – –

 

parsinešdavau smūgį in kuprų

nuog niemkos Smaguro,

ailinį Jadzės vyrkavimų,

kad ir vėl’ toj Grigė

krautuvėn apšukojo – – –

 

grįždavau namo su valiu

išsipasakoc, bet išroz ir užniemdavau,

sarmacinaus sakyc momai

ar labiau suprantancai močiutei,

o vyriškai paporyc nebuvo su kuoj – – –

 

parsinešdavau namo trajatus,

penketus iš penkių galimų,

vieni už nesudzygusius

niemčių kalbos žodzus,

kici – už gražau pasakytų ailėraščį,

o du už nesukaltus inkilus – – –

 

užniemdavau namuosa,

nieko nesakydavau,

cik trankydavau kūloku

in žalių pečiukų

ir žūrεdavau pro langų

atsistojis prieg blizgancos aglukės

in pustomų sniegų – – –

 

gal’ kadu nor

gal’ kadu nor

susvers tep pūciniai,

išraudonuos pucinai,

kad bus ir dešimc

iš dešimc galimų.

 

 

Pumpurų purpurai

atłėkė pieskos guriniu

išsiciesė an čaikełės krašto

surink tu surink tu

nesubudavotas lantas

neišvarcytas pertvaras

strakuolius giliai indzygusius

katriej kalas in užkastus

gyvenimus, neišartų molį

iš kuro nesulipdzysi kito savį

nesulipdzysi šviežo gyvenimo

ba jau praajo čėsas, praajo

vakarai su pumpurų purpurais

liko cik grucė išbrinkus

knygos riebaluotais kampais

ir pajuodis kaminas an

pakrypusios mano trobos

 

 

Šiečkavonė

Kopūstai (...) buvo labai sumaniai rauginami, dzūkai šaukdavo netgi talkas kopūstams raugti (...).

Henrikas Gudavičius. „Klaidžiojo kažkas prie Krūčiaus“

 

nudengiam klijonkį,

numazgojam stalų,

trobon jima kvepėc kmynais,

nosin landa kopūstų šviežumas,

kvepia momos prakaitas

iš po atraitotų rankovių,

varva nuog kaktos

ciesiai in atdarytų stalnykų,

katran dulkełi apsinešį peiliai, šakutės

 

dzidzausias nūnai darbinykas – peilis dzidziulis

lakioja per kopūsto galvukį,

skaito tįnai sugulusius lapus,

uodza laukų kvapų,

jauca peteliškės sliedukus

 

peilio kotas atpažįsta

alksnio kvapų – andai susiedais būta –

atsidūsta, toliau skaito kopūsto lakštus,

pajilsta, atšimpa,

moma pagalanda in plytų...

 

rėžanco garso išsigųsta vėlyva musia,

tupinci an stalo kampo,

puola kopūsto galvų – – –

 

mano galvon jau sunkias

rūgšči sunka, katroj zaras sutekės

in subadzytas balukes

dzidelian palivotan puodan

 

tai gersiu

 

tai gersiu

 

per visas dzienas, kolei bus šalta,

palivotas puodas bus išneštas

in priemenį, užšals balukės,

kopūstai laduku užais

 

pyrmų Kalėdų dzienų

puodan sugaruos balukės,

riebus kiaułės kumpis,

bapkavi lapukai,

rudenių dzienos

 

ligi dabartės

 

cik be palivoto puodo

      be balukių,

      be kopūsto galvos

      be prakaito

ir... be atraitotų mamos rankovių.

 

 

Tokis jausmas,

kad kap sujima tavi

dancim langai dubeltavi

ir ilgai nepalaidza,

labai ilgai nepalaidza,

cik drasko veidų, pažastes,

drasko akis, rankas, kojas,

kad ledvu ledvu dūsauni,

mėgini mescis in priekį,

paskiau po ciesiai,

ale po ciesiai

cik langai dubeltavi,

geltonas perukas ir ėrukas an kiemo

bliauna rozu su tavim

žūrėdami in tekancį mėnulį,

ir, ragis, tus mėnulis avuki pavirsta...

jau matai kap laidzas debesų stangom,

jau pasbels in duris, klemkų pajudzis,

bet vis dar cyku už durų,

cyku už dubeltavų langų,

cik an peruko žvakė ar saułė

meta savo gestancį pazarų,

katran suslaja tavo akių mėlynumas,

mėlynumas ažarų ir upių žalumas,

viskas suslaja in nesušukuotų peruko struogų

ir dartės jau vaimėjas akysa

atversta knyga an palangės,

bliūdas čiršto rūgyto pieno

beigi dzidzulis šaukštas arcinancis

prieg prakaito kropliom nusεtos kaktos.