Po užkulisiuose nugirstų kaltinimų tapus Kristiano Benedikto ir net paties Gintauto Kėvišo keršto įrankiu, nepagrįstai užsipuolus LNOBT pastarųjų metų personalo, arba, anot šių dienų naujakalbės, žmogiškųjų išteklių, politiką ir replikomis prisidėjus verčiant Joną Sakalauską iš teatro direktoriaus kėdės Arlekinas iš savo Karklyno nedrąsiai nuspūdino į Nacionalinę operą pažiūrėti, kiek per vasarą buvo pagilinta teatro orkestro duobė ir kas iš to išėjo, tad tegul bus leista aprašyti šiuos įspūdžius.

Taigi – „Aida“, o paprastų klausytojų, sėdėjusių už nugaros ir, matyt, pirmą kartą išgirdusių šį vardą, žodžiais „Áida“ (tarti du skiemenis, o ne tris). Apie spektaklio atsiradimo priešistorę ir koncepciją išsamiai pasisakė patys kūrėjai priešpremjeriniuose renginiuose, visa tai galima lengvai rasti interneto ir veidaknygės akivaruose. Svarbiausią mintį, kuri įsirėžė į atmintį probėgšmais klausant ir skaitant visus tuos interviu, galima apibendrinti taip: revoliucijų nebus, bet nebus ir senobiškai. O kas išėjo?

 

Justina Gringytė. Martyno Aleksos nuotraukos

 

Paliksiu nuošalyje režisūrą, scenografiją, kostiumus ir šviesas, dėl šito tegu pasisako ir ietis laužo kiti. Priklausau tai, matyt, jau baigiančiai išmirti operos gerbėjų kategorijai, kuri suvirškins viską, išskyrus blogą atlikimą, ypač tai pasakytina apie balsus. Juk žmogaus balsas šių dienų vis labiau unifikuotame garso pasaulyje išlieka kone vieninteliu instrumentu, kuris, nuspalvintas individualiomis emocijomis, iki šiol yra nepakartojamas. Išklausiau abi solistų sudėtis ir abi po du kartus. Pirmąją – per premjerą lapkričio 10 d. ir lapkričio 12 d., o antrąją – per generalinę repeticiją lapkričio 9 d. ir lapkričio 15-ąją. Pradėsiu chronologiškai nuo generalinės repeticijos ir antrosios sudėties.

Pasigirsta subtilios uvertiūros garsai. Čia leisiu sau trumpą nuokrypį į šalį. Pirmasis įspūdis dažniausiai būna pats teisingiausias, kol ausis dar neužgulta visų tų tutti forte. Tuo teko daug kartų įsitikinti būnant kituose mažumėlę didesniuose (turiu galvoje pastato tūrį) užsienio teatruose ir koncertinėse salėse. 

Ir čia pirmasis nusivylimas. Orkestro, tiksliau, styginių skambesys iš karto pasirodė plokščias ir šaižokas, jokio akustinio pagerėjimo, apie kurį trimituojama, nebuvo justi. Ar kalta duobė, salės vieta, kur sėdėta (2 balkonas), orkestras ar Arlekino klausa, neaišku. 

Pirmosios „Aidos“ scenos iš karto atskleidžia, kokio pajėgumo ir lygio solistai stoja prieš akis. Radamesas (Jorge Puerta), atitikdamas visus fizinius „herojaus“ duomenis, garsiojoje arijoje išleidžia išvaizdai, deja, atvirkščiai proporcingą suspaustą gerklinį garselį, ir toks jis išlieka per visą spektaklį. Amneris (Irene Savignano) nustebina italams, kiek galima spręsti iš pavardės, nebūdinga prastoka dikcija, švokščiančiu apatiniu balso registru, dainuoja banguotai (kur patogu – neblogai, kur nepatogu – šiaip sau), bendras įspūdis – jokio žavesio. Aida (Ksenija Bachritdinova-Kravčiuk) garsiojoje pirmojo veiksmo arijoje palieka pusėtiną įspūdį. Artistė turi stiprų artikuliuotą balsą, kuriam netrūksta spalvų, jis pranoksta, kur reikia, visus kitus masinėse scenose. Tiesa, „apačios“ ši solistė neturi, kantilena irgi galėtų būti geresnė, bet vis dėlto tai yra pagrindas, kuriuo galima remtis ir tobulėti. Visi kiti antro plano atlikėjai (Liudas Mikalauskas, Arūnas Malikėnas ir t. t.) pasirodė pagal savo galimybes. Kad nebereikėtų grįžti prie šios sudėties, pasakysiu, kad antrą kartą ją išgirdęs lapkričio 15 d. nuomonės, kad ir kaip norėdamas, ne tik nepakeičiau, bet ji tapo, deja, net blogesnė.

O visų neva taip išsiilgta premjera lapkričio 10-ąją? Be premjerės, ją atvėrė ta pati tuštybės mugė, apie kurią teko užsiminti aprašant pernykščio sezono pradžią. Pasikeitė nebent fotosienelės (jau turinčios keletą apibūdinimų, sugalvotų šmaikščių teatro lankytojų: „pasmerktųjų sušaudymo vieta“, „hinc itur ad astra“, „sic transit gloria mundi“) spalva ir forma. Visų nuotaika pakili, veidai – savimi patenkinti, visi laukia žadėto pasaulinio lygio performanso, kurio, kaip buvo garsiai skelbiama, šiukštu negalima praleisti.

Uvertiūra nuskamba (sėdėta jau kitoje 2 balkono vietoje) gal kiek ir geriau, bet kažin ar tai galima pavadinti akustikos pagerėjimu, kuris buvo žadėtas kasant duobę (tikėkimės – nei sau, nei kitiems).

Pasirodo Radamesas, tiksliau – Radamesiukas (Gas­tonas Rivero), bet ką gi – žinome, kad ir Enrico Caruso nebuvo didžiastotis. Svarbiausia – kas pasigirs iš gerklės. Ir tikrai. Balsas toks, koks turi būti atliekant šią partiją, t. y. gerai sufokusuotas, paremtas krūtine, atrodo, be pastangų lengvai skrodžiantis salės erdvę. Artistas garsiosios arijos pabaigoje net atliko paties kompozitoriaus nurodytą morendo triuką, kuris faktiškai jau išnyko iš visų šiuolaikinių operos žvaigždžių atlikimų. Žinoma, pasiklausius jutube jau legendomis tapusių Franco Corelli’o diminuendo, galima kabinėtis, bet pati pastanga ir konkretus atlikimas tikrai verti pagarbos ir pagyrimo. Trečiame veiksme artistas apskritai įsisiautėjo taip, kad balso ekspresija lengvai pranoko abi savo partneres.

 

Kristine Opolais ir Kostas Smoriginas.

 

Pirmoje premjeroje Amneris partiją atliko Justina Gringytė ir atliko gerai. Buvo vietų, kur artistei, matyt, nepatogu dainuoti, ir tai buvo justi, tačiau bendras įspūdis – ji gerokai pranoksta minėtą partijos kolegę. Pavymui pasakysiu, kad per premjerą Amonasrą dainavo Kostas Smoriginas, panaudojęs visą savo balso galią pagal paskirtį, ir šiuo atveju tai buvo tinkama. Ramfį atliko Tadas Girininkas. 

Pagaliau vakaro vinis, deja, visiškai sugraužta rūdžių. Aidos partiją atliko neva Latvijos operos primadona Kristine Opolais. Apie jos dainavimą galima pasakyti tik tiek, kad tai buvo visiška katastrofa (čia tinka ir visi kiti sinonimai). Žemutiniame balso regist­re – ne dainavimas, o jeigu galima pasakyti tiesiai šviesiai, nors nuskambės ir žiauriai, mekenimas ir kudakavimas. Reikia tiesiai užduoti klausimą ir norėtųsi sulaukti atsakymo: kieno iniciatyva šis visuose registruose išpleręs, nė mažiausios kantilenos palaikyti negebantis balsas pakviestas atidaryti mūsų Nacionalinės operos sezoną? Teatro choro vadovas turbūt net nepriimtų šios primadona kažkieno apšauktos solistės atgal į chorą, kur ji Latvijoje, kiek teko skaityti, ir pradėjo savo karjerą.

Nusivylęs antrąja sudėtimi, išgirsta per generalinę repeticiją, į lapkričio 11 d. spektaklį, prisipažinsiu, nėjau, todėl atsiprašau tų, kurie jame buvo ir susidarė kitokią nuomonę, bet, mano galva, tikroji sezono premjera įvyko sekmadienį, lapkričio 12-ąją. Tad visa grietinėlė, 10 d. susirinkusi ragauti aukščiausios kokybės meną, buvo smarkiai apkvailinta. 

Lapkričio 12 d. dainavo tie patys pirmosios sudėties solistai, kaip ir 10 d., išskyrus pagrindinės partijos atlikėją. Viktorija Miškūnaitė-Aida visiškai pakeitė spektaklio tonusą. Galbūt prisidėjo ir žinomas efektas, kai, nuslūgus premjeros įtampai, atlikėjai geriausias balso savybes demonstruoja būtent tolesniuose spektakliuose. 

Negali sakyti, kad V. Miškūnaitės atlikimas visus pakerėjo. Po pirmojo veiksmo, per pertrauką, tarp Arlekino ir Kolombinos įsiplieskė aštrus ginčas, kaip reikia jį vertinti. Arlekinas bambėjo, kad solistė vokalą aukoja pernelyg išraiškingai vaidybai, užuot palaikiusi kantileną. Kolombina kategoriškai nesutiko ir sakė per garsiąją ariją net apsižliumbusi (!). Į tai jau nebuvo kaip atkirsti (mergaičių ašaros – neatremiamas argumentas) ir teko sudėti ginklus. Šiaip ar taip, V. Miškūnaitės atsidavimas vaidmeniui, atrodo, užvedė jos kolegas sveikai parungtyniauti, ir tai spektakliui išėjo tik į gera: G. Rivero skambėjo taip pat puikiai, J. Gringytė ir T. Girininkas – dar geriau nei per premjerą, o K. Smoriginas griaudėjo, kaip ir per premjerą. 

Negalima nepaminėti kolektyvinio teatro solisto – choro. Tinkamai išdėstytas per visus scenos lygmenis, jis skambėjo puikiai ir per visus keturis matytus spektaklius buvo lygiavertis individualių solistų partneris. 

Apibendrinant, teatras parodė, kad ir lietuviai sugeba, kai sudaromos sąlygos. Liūdna, jeigu šis lapkričio 12 d. spektaklis buvo neįrašytas. Vietoj jo archyvuose tikriausiai atsidurs sugadintas premjerinis vakaras su K. Opolais. Vėl reikia nusistebėti, kaip asmuo, rašantis atsisveikinimo su teatru laiškus, kažin kaip stebuklingai vis neišeina, net priešingai – susigriebia vienas diriguoti visus „Aidos“ spektaklius ir, matyt, tebelemia, kas dainuos premjeroje. Bet gal ir gerai?.. K. Opolais pasirinkimas – dar vienas kompromituojantis liapsusas. Kiek tokių liapsusų dar reikia, kad kai kas iš sėdinčių aukščiau susiprastų: teatre likusi buvusio direktoriaus išstatyta valdžios vertikalė tebesaugo meninį biznį, kurio įkaitais tampa pelus nuo grūdų dar atskiriantys operos mėgėjai. 

 

 

 

Arlekinas iš Karklyno – plačiai žinomas ir kitiems sėkmės labai pavydintis Lietuvos meno įvykių vertintojas.