Iš ciklo „Atminties stalčiai“

 

Pamenate tuos ligi šiol it mantrą kartojamus žodžius, atkeliavusius iš priešinternetinės gadynės, kai sukti telefono diską reiškė būti gyvam? Kolektyvinė pasąmonė juos išsaugojo drauge su prisiminimais apie eiles prie telefono būdelių (raudonųjų „British Telephone“ vidų Londone suteneriai vos ne su kramtomąja guma „ištapetuodavo“ spalvotais savo darbininkių atvirukais), kai monetos beldimu į stiklą siekdavome sugėdinti užsiplepėjusį. O juo galėjau būti ir aš, nes Karoliniškėse kurį laiką gyvenome be telefono, tad pėdinti tekdavo ligi vienintelės būdelės (vos neparašiau „bažnytėlės“) kieme, kur staiga paaiškėdavo, kad 2 kapeikų moneta įsispraudė po pamušalu, ir dangus, tfu, pasimatymas, griūva!

 

Edwardo nuotrauka iš „Vikipedijos“

 

...tada kulniuodavai kalniuku žemyn prie 24-o autobuso žiedo, iškeltu dešinės nykščiu imdavai kaip pamišęs „balsuoti“ – stabdyti pro šalį dumiančius automobilius, ir, durnelio laimei, koks nors žigonas ar netgi poniška volga susimylėdavo ir už rublį atbogindavo patį prie Konservos, kur iš vienos, tik pašvęstiesiems žinomos būdelės mokėdavai skambinti be pinigų: tas palaimingas svirtelės trakštelėjimas prilygdavo banko plėšiko pergalei prieš, regis, neįveikiamą plieno seifą...

„Aš skambinau, o tavęs nebuvo namie...“ – antroje atviruko pusėje pakeverzojo vienas savižudis, atsisveikindamas su mergina kaip pasauliu ir su pasauliu kaip mergina. O (pavartokime tą dusulingąjį Meko „O!“), kiek kartų automatas imdavo ir prarydavo monetas, ir atkištu delnu tekdavo mekenti, t. y. prašyti išmaldos, ir it kokiai Blanšai Diubua* priklausyti nuo pirmo sutiktojo malonės! Kiek kartų pamaldžiai sudėjus rankas tekdavo lankstytis viršininkų sekretorėms, įvairaus kalibro „budėtojams“ ir šiaip troškių kabinetų žiurkėms, kad leistų trumpam paskambinti, nors kitame laido gale dažniausiai tvyrodavo tik ausų būg­nelius užgulanti ledynmečio tyla, kurioje vaizduotė išsyk imdavo piešti tyčia nekeliamo ragelio paveikslą. Ir suknelę šalia ant fotelio. Ir džinsų smauglį ant grindų. Pasuk man!

* Tennessee’o Williamso pjesės „Geismų tramvajus“ herojė.

Rolandas Rastauskas – poetas, eseistas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, nejudantis keliautojas – savas tarp svetimų, svetimas tarp savų.