Enrika Kripienė. Skyrybų fronte nieko naujo?

Ar pastebėjote, kiek daug pramogų, verslo ir politikos pasaulio atstovų šiais metais nusprendė išsiskirti su savo sutuoktiniais? Veidų, žmonių ir kitų panašių skilčių žurnalistams trinant rankomis, smalsieji tokių rubrikų skaitytojai skrebena pamokančius ar pamokslaujančius komentarus apie dar vieną skirtingais keliais pasukusią porą. Na, bent jau tyliai nusistebi. Tik nesakykite, kad šiemet nė karto to nedarėte. Pasirausti po svetimus apatinius, žvilgtelėti pro rakto skylutę į svetimą miegamąjį juk taip intriguoja!

Smalsumas kartais įveikia ir mane. Ko gero, tikėtis sužinoti tikrąsias priežastis ir pikantiškiausias kitų gyvenimo smulkmenas iš žiniasklaidos būtų pernelyg naivu. Nieko tokio – man įdomu ne tik tai. Aš juk ir komentarus paskaitinėju! Ten dirstelėjus atrodo, kad skyrybos – didelė gėda ir socialinė stigma. Kritika liejasi laisvai: esą žmonės dabar visai be moralės, šeima – nebe vertybė. Visažiniai konstatuoja, kad poroje kuriam nors pritrūkę noro, pastangų ir valios, o vienas jų neabejotinai nuėjęs į šoną. Piktinasi, kad seniau nieko panašaus nebūta. Vis dėlto kaip iš tik­rųjų atrodė pirmosios lietuvių skyrybos ir ką jos gali atskleisti apie to meto visuomenę? Ar turime ko iš jų pasimokyti?

Dėl vieno dalyko komentatoriai tikrai teisūs – skyrybos Lietuvoje atsirado neseniai. Jas kartu su civilinėmis santuokomis 1940 m. rugpjūčio 15 d. įvedė sovietai. Anksčiau skyrybų galimybės nebuvo, nes nepriklausomoje Lietuvoje tuoktis galėjai tik katalikų bažnyčioje, o joje, kaip žinia, ištuokos neegzistuoja (santuoka gali būti anuliuojama – pripažinta negaliojančia nuo pat jos sudarymo momento, taip pat poros gali gauti separaciją stalui ir guoliui, tačiau įprastų skyrybų galimybės tiesiog nėra).

Sovietinis ištuokos procesas buvo itin paprastas ir greitas – užteko bent vieno iš sutuoktinių prašymo apylinkės teismui. Sprendimas būdavo priimamas per pirmą arba antrą posėdį, nuo proceso inicijavimo pradžios praėjus nuo 2 savaičių iki 2 mėnesių. Ieškovas privalėjo sumokėti teismo mokesčius (pirmos skyrybos – pigiausios, kiekvienas vėlesnis kartas vis brangesnis, trečios skyrybos kainavo 10 kartų brangiau nei pirmos). Net ir pirmakarčiams mokestis nebuvo mažas – suma prasidėjo nuo 100 litų ir kai kuriais atvejais, manytina, galėjo būti viena svarbiausių, šeimas išsaugojusių priežasčių.

Naujoji skyrybų tvarka šiek tiek pakito po kelių mėnesių, kai LSSR pradėta vadovautis nuo 1936 m. SSRS veikusiu Šeimos, santuokos ir globos kodeksu. Teoriškai ištuokos procesas dar labiau supaprastintas: kodekse numatyta, kad santuokos nutrūkimo faktą galima įregistruoti ne tik teisme, bet ir civilinės metrikacijos įstaigų skyriuose. Tiesa, šis pakeitimas LSSR teisinės sistemos praktikoje įnešė tam tikro chao­so. Kita vertus, niekada daugiau skyrybos Lietuvoje nebuvo tokios greitos ir lengvos, kaip tą antrąjį pirmosios sovietų okupacijos pusmetį.

Sovietinė propaganda, žinoma, nepraleido progos pasidžiaugti įvesta ištuokų tvarka ir apskritai jų atsiradusia galimybe. Spaudoje teigta, kad skyrybos (dar kitaip vadinamos išskiromis) pagaliau tapo prieinamos visiems (iki šiol tai buvusi turtingų asmenų, išgalėjusių brangiai sumokėti dvasininkams, privilegija), be to, nebereikėjo „kaip kad anksčiau, versti vienas kitam visokius nešvarumus ant galvos ir vilkti miegamojo paslaptis į gatvę“. Tąkart sovietai pas mus ilgai neužsilaikė – pirmoji jų okupacija truko vos metus. Lietuvoje vieną okupantą pakeitė kitas.

Vokietmečio pradžioje grąžintas 1940 m. rugpjūčio Santuokos įstatymo galiojimas. Už teisėtvarkos srities administravimą ir teisėkūrą formaliai atsakingos institucijos koridoriuose kalbėta, kad toks pasirinkimas neatsitiktinis – ne tik todėl, kad vokiečiams priklausančioje teritorijoje negalima vadovautis sovietiniu kodeksu, bet dar ir dėl to, jog šie teisės aktai panašiausi į nepriklausomos Lietuvos gyvavimo metu kurtą, bet taip ir nepatvirtintą civilinės santuokos įstatymą. Tiesa, jau netrukus pradėti ruošti nauji vedybų tvarką reglamentuojantys teisės aktai, turėję atspindėti esminius Trečiojo reicho šeimos kūrimo ir išskyrimo teisinius niuansus. Kol atsakingi asmenys vertė reikalingas sąvokas, dėliojo ir tobulino projektus, sėmėsi įkvėpimo iš kaimynų latvių, viešojoje erd­vėje pasigirdo konservatyviai nusiteikusių skeptikų balsų. Buvo reikalaujama kuo greičiau apskritai panaikinti skyrybų galimybę; teigta, kad ištuoka yra ne kas kita kaip tautos vėžys, besikėsinantis į lietuvių gyvastį ir tęstinumą. Suprantama, biurokratinių procesų tokie pareiškimai niekaip nepaveikė ir nepaspartino, vis dėlto greičiausiai atspindėjo nemažos visuomenės dalies nuomonę ir požiūrį.

 

Modestos Radzevičiūtės piešinys
Modestos Radzevičiūtės piešinys

 

Įdomu, kad antisovietiniame ir antinacistiniame pogrindžiuose nuomonės skyrybų klausimu skyrėsi. Partizanų spaudoje ši tvarka vertinta neigiamai; sovietai kaltinti paniekinę šeimą ir jos tvarumą. Toks požiūris lengvai suprantamas ir paaiškinamas – jis susijęs su Katalikų Bažnyčios pozicijos gynimu, taip pat pasipriešinimu sovietų vykdytai antireliginei politikai. O štai Lietuvos aktyvistų frontas ištuokas vertino gerokai liberaliau – savo leistame laikraštyje „Į laisvę“ teigė, kad žmonės privalo turėti galimybę pasirinkti, kokią santuoką nori sudaryti (religinę ar civilinę). Anot LAF, tokia pačia tvarka turėtų būti sprendžiamos ir santuokos bylos: civilinės – pagal galiojančius valstybės įstatymus, o bažnytinės – pagal bažnyčios tvarką.

Reikia pastebėti, kelerius pirmuosius gyvavimo metus bylos dėl ištuokos buvo pakankamai retas reiškinys apylinkės teismuose: viena teisėsaugos institucija per metus išnagrinėdavo maždaug 10 tokio tipo teisminių ginčų. Pirmųjų skyrybų bylų analizė atskleidžia vietomis stebinantį besiskyrusių porų kolektyvinį portretą.

Pažymėtina, kad daugumos tokių procesų inicia­toriai – vyrai. Jų iniciatyvumą galima paaiškinti to meto visuomenėje gajomis patriarchalinėmis nuosta­tomis: vyrams priklausė galutinis žodis kone visose gyvenimo srityse – net ir sprendimą dėl tokio delikataus reikalo kaip skyrybos dažniausiai vienašališkai priimdavo būtent jie. Dar vienas svarbus aspektas: finansinė padėtis. Moterys tuo metu retai turėjo savo pragyvenimo šaltinį, tad jų galimybės susimokėti teismo mokesčius buvo ribotos. Kartais jos bandydavo išsiderėti, kad teismines paslaugas gautų nemokai, tačiau – iš dalies dėl papildomų procedūrų – tokios bylos įprastai užsitęsdavo ir sprendimas dažnai taip ir likdavo nepriimtas.

Dauguma ieškovų pareiškimuose teismui nurodydavo, jog su sutuoktiniu jau ilgai kartu negyvena. Ne(su)gyvenimo priežastys įvairios, dažniausiai pateikiamos labai abstrakčiai ir lakoniškai. Aiškiai įvardijamo smurto atvejai vos keli. Ko gero, taip buvę ne todėl, kad tokių nusikaltimų artimoje aplinkoje beveik nepasitaikydavo. Greičiau atvirkščiai – jų būdavo, tačiau tai nelaikyta rimta ir didele problema. Be to, kalbėti apie tokius nusikaltimus buvo tabu. Beje, smurtu skųsdavosi ne tik moterys. Štai Balys Oseinauskas nurodė, kad po vestuvių jaunavedžiai apsigyveno kartu su jaunosios šeima – jos broliu ir seserimi. Netrukus kilo konfliktai dėl „pakrikusio“ šeimynykščių gyvenimo būdo, kurie laikui bėgant išsirutuliojo į muštynes. Neapsikentęs tokio elgesio vyras pabėgo ir greitai sužinojo, kad tuose namuose nebėra laukiamas: žmona su juo toliau gyventi atsisakė1.

Pateiktasis pavyzdys iškalbingas dar vienu aspektu: dalis porų niekada ilgai ir negyveno kartu – nurodomas vos vienerių metų ar kelių mėnesių laikotarpis. Būta ir tragikomiškų situacijų: Ieva Miceikytė pareiškime teismui rašė, kad būdama vos 16 metų, suviliota gerokai vyresnio Leono Vaičkaus, sutiko už jo ištekėti. Po vestuvių nepraėjus nė savaitei, vyras iš namų išėjo pas kitą moterį, o jokie prašymai ir maldavimai sugrįžti nepadėjo. Į teismo posėdį pakviestas vienas iš liudininkų pasakojo, kad išvykdamas jaunikis sakė važiuojantis parsivežti degtinės tolesniam jungtuvių šventimui2. Dėsninga, kad trumpai bendra buitimi besidalijusios poros dažnai neturėdavo ir bendrų vaikų. Kita vertus, tam tikrais atvejais atžalos galėjusios būti gana svari priežastis šeimai išsaugoti. Todėl nieko nuostabaus, kad didžioji dalis besiskiriančių asmenų – bevaikiai.

Naujų santykių ir praktiškai naujos šeimos turėjimas taip pat buvo gan svarbi priežastis kreiptis dėl skyrybų. Juzefa Benuševičiūtė prašė kuo greičiau ją išskirti su vyru, nes planuojanti vestuves su kitu. Procesas nesibaigė taip paprastai – pasirodė, kad, vesdamas ieškovę, atsakovas jau buvo susituokęs ir pirmą žmoną palikęs Rusijoje. Šiuo atveju antroji santuoka pripažinta negaliojančia, o vyras nubaustas 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme3.

Pirmųjų skyrybų istorijose atsispindėjo ir emigracijos realijos: norėta išsiskirti su geresnio gyvenimo ieškoti išvykusiais ir užjūryje dingusiais (arba specia­liai nereaguojančiais) sutuoktiniais, taip pat pirmosios kartos emigrantais. Pavyzdžiui, 1910 m. Čikagoje vedęs Jonas Lemežys 1928 m. grįžo gyventi į Lietuvą, o žmona su trimis vaikais liko JAV ir santykius su vyru nutraukė. Iš jį aplankiusio sūnaus J. Lemežys ir sužinojęs, kad motina jau seniai gyvenanti su kitu vyru4.

Nors skyrybos buvo aktualiausios poroms, kurios, jei tik būtų turėjusios tokią galimybę, būtų išsituokusios gerokai anksčiau, pasitaikydavo atvejų, kai toks santuokos nutraukimo būdas gelbėjo neapdairiai ir neatsakingai pasinaudojusius lengva bei greita civilinių jungtuvių tvarka. Štai Jonas Sprindžiukas nurodė, kad „sutuoktuvės įvyko (...) privačiame bute, ir man apie jas, būnant neblaiviame stovyje, visiškai nepagalvojus. Apie tai nieko nežinojo (...) mano motina, nes viskas tas įvyko dienos bėgyje, pobūvio metu pas nuotakos tėvą“. Vyras aiškino negalintis (ir nenorintis) gyventi su žmona dėl jos nesugyvenamo būdo. Neliko skolinga ir atsakovė, teisme teigusi, kad vyras nuo pat pirmų dienų jai buvęs neištikimas, todėl ji prašanti priteisti jai kompensaciją5.

Okupacijų ir karo atneštų permainų įkaitu, ko gero. pasijuto ir Jonas Jablonskis, savo skyrybų prašyme nurodęs, kad su Anastazija Dirdaite civilinės metrikacijos biure santuoką sudarė 1941 m. birželio 17 d., bažnytinę ceremoniją nusprendė atidėti kelioms savaitėms. Pradėti bendrą gyvenimą kartu sutarė priėmę santuokos sakramentą. Kai po pusantros savaitės Jonas aplankė Anastaziją jos tėvų namuose, ji jam pareiškė, kad žuvus sovietams, žuvo ir jų įstatymai (birželio 22 d. prasidėjo SSRS ir Vokietijos karas), todėl ji esanti laisva ir nepriklausoma moteris, ne žmona6. Nežinia, ar A. Dirdaitė iš tiesų taip galvojo, ar tai buvo gudrus pasiteisinimas siekiant išvengti nepageidaujamos santuokos, tik viena aišku – jai iš tiesų pavyko. Galiausiai, pastebėta, kad sprendimas skirtis beveik visada būdavo galutinis – susitaikymo atvejai ištuokos bylose itin reti.

Galima tik numanyti, kaip nelengva konservatyvioje karo metų visuomenėje buvo imti ir pasiryžti pasinaudoti okupantų įteikta „dovana“ – atsiradusia skyrybų galimybe. Ištuokos bylų analizė atskleidė, jog tai įprastai buvo puiki proga seniai kartu negyvenančioms, bendrų vaikų neturinčioms šeimoms „susitvarkyti“ gyvenimą – įteisinti naujus santykius ar tiesiog galutinai atsisieti nuo partnerio, su kuriuo nebeturima nieko bendra. Žinant situaciją ir išnagrinėjus šaltinius, kyla pusiau retorinis klausimas: ar kai kurios to meto situacijos neprimena šiandienos? Poras dabar, kaip ir tada, išskiria emigracija, nuolat linksniuojamas „skirtingas požiūris į gyvenimą“, romanai... O konservatyvi, nepatenkinta, niurzganti visuomenė, rašanti apie tautos vėžį, kartais atrodo lyg atkeliavusi laiku iš praeities. Žinoma, šiandien mastai tikrai gerokai didesni. Bet ir sąlygos kitokios – drąsiau kalbame apie patiriamą smurtą, dažniau ryžtamės nebegyventi kartu vien dėl vaikų, moterų emancipacija įgalino jas dažniau nei vyrai inicijuoti ištuokos procesus, galiausiai, paragavę romantinės meilės ir aistros skonių, nebegalime sustoti, o jų negavę renkamės išeiti. Tad gal palikime vertybinius klausimus kiekvienam asmeniškai ir nustokime rašinėti tuos piktus, rea­lybės neatitinkančius komentarus apie kažkieno šeimos griūtį. Mat Levas Tolstojus, regis, vis dėlto buvo neteisus – nelaimingos šeimos iš dalies irgi panašios viena į kitą. Net ir po aštuoniasdešimties metų.


1 LCVA, f. R-482, ap. 1, b. 136, l. 1.
2 LCVA, f. R-1660, ap. 1, b. 581, l. 1, 7.
3 LCVA, f. R-1660, ap. 1, b. 189, l. 1, 5.
4 LCVA, f. R-1660, ap. 1, b. 481, l. 2.
5 LCVA, f. R-1660, ap. 1, b. 569, l. 5, 6.
6 LCVA, f. R-482, ap. 1, b. 132, l. 5.

Draugai