Iš ciklo „Atminties stalčiai“

 

Maksymo Kagarlykskio nuotrauka iš „Unsplash“

 

Su „Durnių laivo“ autoriumi tiesiogiai mačiausi vos tris kartus. Pirmas nutiko kažkuriame moksleivių literatų konkurse, kur jis, garsus vaikų¹ rašytojas, su neslepiamu pasimėgavimu taršė mūsų naivius kūrinėlius. „A, – staiga sušuko, – yra čia vienas iš Palangos, kurio herojus šokti kviečia ne draugę, ne mergaitę, o moterį! Įsivaizduojat – moterį!?“ Salėje uniformuotos mergaitės nusijuokė unisonu – net ir tos su mini. Aš irgi pažvengiau. Ką jie žino apie pajūrio mažųjų tarzanų nuotykius su Maskvos ir Piterio trisdešimtmetėmis kopose²?!

Antrąsyk susidūrėme Rašytnamio viloje Palangoje prie žalio biliardo stalo, meistriškai aprašyto vienoje Romualdo Lankausko novelėje, kurios autorius mane, paauglį, ir išmokė neblogai darbuotis lazda. Čia vasarą rinkdavosi visa tarybinės lietuvių literatūros grietinėlė su palydovais, nors Juozą Grušą, Juditą Vaičiūnaitę (atvažiuodavo rudenį) ar tą patį Lankauską pavadinti „tarybiniu“ liežuvis neapsiverčia. Tai štai, vieną lietingą dieną „Grupės draugų“ autorius ir biliardo karalius, nesulaukdamas partnerio ir išvydęs mane, jau gan žinomą jaunąjį literatą, pamojo ir pakvietė partijos. Atsainumas kartais brangiai kainuoja – laimėjau tą partiją. Žmogus kalnas negalėjo patikėti savo akimis. Atėjusiems iš lietaus rodė į mane storu pirštu: „Žiūrėkit, kam aš pralošiau!“ Atmintis atrajojo šitą frazę: Vladas Mikėnas knygoje „35 metai prie šachmatų lentos“ aprašo pergalę prieš pasaulio čempioną Aleksandrą Aliochiną – vienintelį šio pralaimėjimą turnyre. Čempionas bado jį pirštu sakydamas tą patį, ką prieš akimirksnį ištarė „Paskutinio atgailos amžiaus“ autorius.

O trečias – ir paskutinis – kartas aprašytas netikėtai išnirusioje bibliotekos kortelėje (tokiose pieštuku rašydavo Nabokovas³): „1980.X.14. Parodų rūmuose sutinku žilą Petkevičių, jis klausia, kas gavęs premiją, atsakau: „Milašius.“ Jis sako: „Žinau, ne, Žemaitės, ne Nobelio!“ – „Radzevičius“, – sakau. „O! – sako jis. Tai va – persipjovė gerklę ir šoko į Nerį.“ – „Ir neiškilo?“ – klausiu aš. „Su perpjauta gerkle?“ – klausia jis ir nueina – toks didelis ir visas žilas.“ 

Štai toks tas sportinis, pardon, literatūrinis gyvenimas. 

 

1 Su vaikų literatūra visad buvo (ir tebėra) didelių problemų – nemėgau pasakų, saldžialiežuvavimo, apsimestinio nuoširdumo, o Mikę Pūkuotuką ir Karlsoną laikiau „mažuoju Kitu“, nuo kurio vienas žingsnis ligi „didžiojo“ jau Kafkos pusėje.

2 Štai kodėl tokia erotiška išlieka Ingmaro Bergmano „Persona“!

3 https://medium.com/tools-for-writing/was-vladimir-nabo-kovs-notecard-system-a-zettelkasten-655302b0eb12

Rolandas Rastauskas – poetas, eseistas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, nejudantis keliautojas – savas tarp svetimų, svetimas tarp savų.