Julija Cimafejeva. Minsko dienoraštis (IV)

Rugpjūčio 10 d.

– Ar tai kraujas? – klausi apžiūrinėdamas apvalias rudas dėmeles ant šaligatvio plytelių. Jos tikrai atrodo kaip sudžiūvęs kraujas.

– Gali būti, – atsakau pasilenkdama apžiūrėti iš arčiau.

– Tikrai kraujas.

Nufotografuoju dėmes, noriu jas išsaugoti, noriu prisiminti. Vidurdienis. Karšta ir tvanku. Saulė vos prasimuša ūkanotame danguje ir aš ne iš karto pastebiu, kad mano galvos šešėlis liečia sudžiūvusį kraują.

Miestas atrodo kaip įprastai, lyg nieko nebūtų nutikę: nei suklastotų rinkimų, nei daužomų žmonių, nei apsvaiginti skirtų granatų, nei sužeistų, nei (galbūt) mirusių. Tarsi būtų normalus pirmadienis – žmonės keliasi ir eina į darbą. O kiek iš jų šiąnakt nusnūdo vos kelias valandas, kiek jų iš viso nemiegojo?

/ / /

Vakar naktį, pabėgus rinkimų komisijai, grįžome namo skaityti žinių „Telegram“ ir galvoti, ką daryti toliau. Kol šėrei katę, garsiai skaičiau tuos trumpus žiaurius pranešimus iš Minsko gatvių, iš didelių ir mažų miestų ir miestelių: apie milicijos smurtą, apie važiuojantį ant žmonių armijos transportą, apie apsvaiginti skirtas, į beginklius žmones mėtomas granatas, apie gumines kulkas, kuriomis buvo šaudoma į taikius, su apgaulingais rinkimais nesutinkančius protestuotojus. Skaitydama, kas tomis akimirkomis nutiko, jaučiausi kaip žaibo trenkta.

Nepaisant tarpinių serverių, interneto ryšys buvo labai prastas. Dešimtys nuotraukų ir vaizdo įrašų įsikėlė taip lėtai ir buvo tokie siaubingi, kad nusprendžiau jų nežiūrėti. Man pakako ir žvėriškumo aprašymų. Abu mūsų virtuvėlėje gurkšnojome alų ir vyną, o adrenalinas gyslose neleido net įkaušti. Per pravirą langą girdėjome siaubingus karo garsus, matėme ryškias sprogimų kibirkštis. Visas šis pragaras prasivėrė vos už kelių kilometrų nuo mūsų namų.

Ania ir Iharis taip pat laukė rezultatų prie savo rinkimų apylinkės. Kai OMON’as užpuolė prie mokyklos laukiančius žmones, jiems pavyko pasislėpti už pastato. Jiems pavyko grįžti namo. Paskambinome, apsikeitėme naujienomis. Jie nesuinstaliavo VPN, todėl iš jų „Telegram“ nebuvo jokios naudos. Bet mūsų bendra draugė paskambino jiems iš Lenkijos ir papasakojo, ką perskaitė internete, laisvoje šalyje. Tu paprašei manęs kalbėti tyliau, nes kaimynai miega. Miega tokią beprotišką naktį griaudint granatoms?!

Mano brolis ir keletas mūsų draugų buvo ten, prie Stelos. Kaip man palengvėjo, kai prisiskambinau Peciai ir išgirdau, kad jam pavyko pasprukti ir pasislėpti netoliese esančiame draugo bute. Kaip man palengvėjo, sužinojus, kad ir Vladzius grįžo namo.

Miegoti nuėjome tik apie trečią nakties. Ryte, dar gulėdama lovoje, telefone atidariau „Telegram“ programėlę. Oficialūs rinkimų rezultatai:

Aleksandras Lukašenka – 80,23 %

Sviatlana Cichanouskaja – 9,9 %

Hana Kanapackaja – 1,68 %

Andrejus Dzmitryjevas – 1,04 %

Siarhejus Čeračenia – 1,13 %

Nė vienas iš išvardintųjų – 6,02 %

Xi Jinpingas, Kasymas Žomartas Tokajevas ir Vladimiras Putinas pasveikino Lukašenką su pergale.

Ryte atrodė, kad naktis dar nesibaigė, kad mes vis dar gyvename tą pačią ilgą rinkimų dieną. Ko tikėjomės, tas neišsipildė, o tai, ką bijojome pripažinti nutiksiant, vis tiek nutiko. Skausmas išsiskleidė mano pilve didžiule juoda gėle, mane pykino.

Pasak žmogaus teisių organizacijos „Viasna“, mirė vienas žmogus. Jaunuolis patyrė smegenų traumą, medikai nebegalėjo jo išgelbėti. Dešimtys sužeistųjų paguldyti į ligonines. Milicijos pareigūnai pranešė, kad sulaikyta apie tūkstantį žmonių.

Po jėga sukimštų pusryčių pasiūlei išeiti į miestą ir pažiūrėti, kas pasikeitė. Atrodė, kad niekas. Net kitoje Stelos pusėje, kur naktį vyko susirėmimai, radome tik tuos sudžiūvusius kraujo lašus ant šaligatvio plytelių ir daugiau nieko. Plati veja kaip visad švietė nepriekaištinga žaluma. Garsioji Minsko švara! Beveik kiekvienas užsienietis ją pastebi ir mini kaip vieną patraukliausių miesto bruožų. Ar Minskas vis dar patrauklus užsieniečiams?

Julijos Cimafejevos nuotrauka

JAV gyvenanti mūsų draugė ir poetė Valžyna tą naktį prisijungė prie „Telegram“. Gavau žinutę ir tučtuojau jai parašiau. Bet susirašinėti galėjome tik mums trumpam užsukus namo: mieste mobilusis internetas vis dar neveikė, beveik visa nepriklausoma žiniasklaida neprieinama, o feisbukas – vis dar užblokuotas. Ryte Lukašenka paaiškino, kad internetą blokavo priešai iš užsienio, norintys, kad likusi be interneto Baltarusija įsisiautėtų.

Valžyna man papasakojo, kad pasaulio žiniasklaida išsamiai nušvietė padėtį Baltarusijoje. Ji klausėsi apie mus per BBC radiją, skaitė apie mus „Guardian“, matė daugybę nuotraukų feisbuke. Vadinasi, Baltarusijos valdžios žvėriškumas neliko nepastebėtas... Ačiū Dievui, informacija apie mirusį žmogų pasirodė esanti neteisinga.

Automobiliu atvažiavo Iharis ir Ania, jie pasidalino su mumis „Psiphone“ programėle, padedančia apeiti interneto cenzūrą. Susitikome šalia mūsų daugiaaukščio, po medžiu, stengėmės laikytis atstumo vienas nuo kito ir nuo sėdinčių prie įėjimo kaimynų. Kovidas vis dar egzistuoja, nors tą akimirką pamišęs tironas mums atrodė daug baisesnis. Draugai gavo tą programėlę iš Vladziaus, buvo pas jį nuvažiavę. Vladzius jiems pasakojo, kad prie Stelos nebuvo taip jau ir baisu, kaip atrodo iš praėjusios nakties nuotraukų. Aš asmeniškai tuo abejojau, mes visi abejojome, nenorėčiau būti ten buvusi.

Ihariui ir Anai išvažiavus, su Valžyna susirašinėjome toliau.