Povilas Girdenis. Kulkozo laike (II)

 

Fermos, kumėčynas, grupinės, gyvenimai

Fermų pastatai – beveik visi pakeitę paskirtį išliko iki šiol – buvo lyg ašis, aplink kurią sukosi kaimo gyvenimas. Maršrutu namai–ferma ir atgal kursavo didžioji dalis gyventojų. Melžėjos, jų vyrai ir vaikai, paklausti, kur eina, atsakydavo: „Į fermą.“ O gyvulių šėrikai kažkodėl sakydavo einantys prie bandos arba į bandą. Gal dėl to, kad vasarą gyvuliai daugiau laiko praleisdavo ne ankštuose plytiniuose pastatuose, o laukuose.

Svarbi fermų dalis buvo vadinamasis kampelis. Nedidelis, kuklus, bet visada neblogai prižiūrėtas, palyginti švarus, su rašomuoju stalu ir vieninteliu visame maždaug 150 gyventojų kaime telefono aparatu, turbūt kadaise vadinosi Raudonuoju kampeliu, tačiau mano vaikystėje visi vadindavo tik kampeliu. Čia rytais susirinkdavo lauko brigada, vykdavo brigados susirinkimai. Gaisro ar kitokios nelaimės atveju žmonės į visuomet atvirą kampelį lėkdavo kviesti pagalbos. Vėlesniais metais telefonas atsirado ir brigadininko namuose.

Netoli fermų iki šiol stovi du neišvaizdūs, apsilaupę, kartu su statomomis fermomis išdygę, melžėjų šeimoms skirti kaimiški daugiabučiai, vadinamasis kumėčynas. Žinojome, kad ten glaudžiasi patys vargingiausi, neįstengę pasistatyti padoresnių trobų grupinėse. Sovietmečiu atsiradusias gyvenvietes vyresnio amžiaus kaimiečiai vadino grupinėmis, o po melioracijos vajaus išlikusius vienkiemius – gyvenimais. Gyvenimų buvo nedaug ir tie patys ne per toliausiai nuo grupinių. Tik­riausiai todėl prisišliejusios prie gyvenviečių sodybos išliko, o iš nutolusių neliko nė pėdsako.

Kaime buvo galima lengvai apsieiti be laikrodžio, nes tam tikrą valandą iš karvidės pasigirsdavo toli girdimas melžimo aparatų birbimas, o fermų teritorija visą dieną buvo panaši į skruzdėlyną, po kurį zujo bidonais nešinos moteriškės, tratėjo pašarų išvežiotojų vežimai, specifinį, rūgščiai nemalonų kvapą skleidusioje siloso duobėje birbė vikšriniai ir ratiniai traktoriai, o būrelis vyriškių nuolat mojavo šakėmis ir kastuvais.

 

Povilas Girdenis. Kulkozo laike (II)
Viešai paskelbti vadinamieji kolūkio socialistiniai įsipareigojimai ir Garbės lenta. Lietuvos ypatingasis archyvas, f. 16895, ap. 1, b. 39, l. 2a-1

 

Pašarų išvežiotojai

Keli bočeliai po mišių paprastai užsukdavo į kriautuvę ir ant dviračio vairo kabančioje keselėje parveždavo vaikaičiams nebrangių saldainių, sausainių, limonado, o sau linksminado – kurį laiką kaime sklandė toks bend­rinis svaigiųjų gėrimų pavadinimas. Kitas eufemizmas buvo atitinkamame kontekste pavartotas žodžių junginys rūgštas pienas.

Tą linksminadą ir rūgštą pieną mėgo visi kaimo vyrai, nenusileido jiems ir moterys. Jeigu paviešėję kulkozninkai toliau mojuodavo šakėmis – nežymus jų apsvaigimas valdžiai neužkliūdavo. Prasčiau galėdavo pasibaigti sodriau padauginusiems ar godžiau srėbdavusiems rūgštą pieną darbo metu, tačiau iki M. Gorbačiovo antialkoholinės kampanijos ir tokie dažniausiai toleruoti. 

Pati linksmiausia publika buvo po fermas pašarus vežiodavę arklininkai-vadeliotojai. Tegul dar kartą atleidžia man R. Granausko prozos gerbėjai, tačiau mąslaus, gilaus, senojo lietuviško kaimo dvasią išlaikiusio pagrindinio apysakos „Bružas“ herojaus prototipo tarp jų nesutikau. Užtat prisimenu kompaniją linksmų, nuolat truktelėjusių blevyzgotojų, iš tolo atpažįstamų pagal ratų tratėjimą bei arklių raginimą. Keli ramesni vadeliojo spakainiai, o buvo ir tokių, kurių monologas su arkliais prilygdavo ištisam mono­spektakliui: „Niē, niē, vādala to velnių, tik raitykēs greičiāu, kūtvala to suskrabusi, vuo tad riešio su vuotego, ka vėituo nuspruogsi!.. Trrr, a pruots tau – senam škoinā – pasimāišė?!“1 Kelis kartus mačiau itin įspūdingą reginį – archajinį lietuvišką autopilotą – ramiai namų link žingsniavusią porą protingų, kelią žinančių arklių, traukiančių vežimą, kuriame nerodydamas gyvybės ženklų drybsojo prisisprogęs šeimininkas.

 

Povilas Girdenis. Kulkozo laike (II)
Mechanizatorių brigada. Nuotrauka iš S. Juškos asmeninio archyvo

 

Apsikamšę granatomis

Tepaluotas, pusgirtis ar net smarkiai prisisprogęs traktoristas – vienas ryškiausių kolūkinės santvarkos simbolių. Iškilmingus siužetus kūrę televizijos režisieriai nedrįso plataus profilio mechanizatorių sodinti prie vairų, vilkinčių dailiomis eilutėmis, tačiau tik to ir tetrūko, vaizduojant socialistinių įsipareigojimų vykdytojų įnirtingą kovą už kiekvieną dirvoje pasėtą grūdą. Mechanizatoriams susėdus prie butelio, netildavo kalbos apie įkaušusius kolegas, efektingai pasprukusius nuo automobilių inspekcijos pievomis, dirvomis, miško keliukais. Rūpestingas kulkozo pirmininkas stengėsi palaikyti gerus santykius su milicininkais ir susitarti, kad bent per darbymetį jie nesikabinėtų prie gyvybiškai reikalingų, mėlynus „Belarusus“ ar kiek spalvingesnius sunkiasvorius „Kirovecus“ vairuodavusių žemdirbių, atsigaivindavusių alumi, vaisių-uogų vynu ar kuo nors stipresniu.

Tarp traktorininkų buvo darbui atsidavusių amato fanatikų, net ir per išgertuves gvildendavusių mylimų plieninių jaučių veikimo ypatumus, variklių gedimus, šarmankėmis pravardžiuotų žemės ūkio mašinų veikimo specifiką. Tvirtas, didelius alkoholio kiekius išgerti galėdavęs buldozerininkas iki paryčių mano babūnei išsamiai dėstė apie šoninius frikcionus.

Po nelengvos darbo dienos ne vienas vyriškis grįždavo pro miestelio parduotuvę apsikamšęs granatomis. Retas po ranka turėdavo kokią rezginę, vienkartinių maišelių nebuvo, tad tekdavo butelius kištis į kišenes ar it kokias granatas už diržo.

 

Kulkozo daržas

Susidūrę su kilometrinėmis burokų vagomis, kurias buvo privaloma nuravėti kulkozninkų šeimoms, be didelio vargo suvoks istorines baudžiavos ir lažo sąvokas. Botagu mojuojančio tijūno, tiesa, nebuvo, užtat motociklu birbė ir ravėjimo procesą akylai kontroliavo ne ką geresnis brigadierius.

Istorinių sąvokų supratimas baigėsi riebiu, išpampusiu, bjauriai išsiviepusiu dvejetu, kuriuo po vasaros grįžus į mokyklą buvo įvertintos mano istorinės žinios. Blogą pažymį lėmė ideologiškai teisingos mokytojos rūstybė, kurią užsitraukiau vaizdingai pasakodamas apie sunkų viduramžių baudžiavinio valstiečio gyvenimą. Norėdamas pasakojimui suteikti daugiau vaizdingumo, prisiminęs varginantį ropojimą kilometrinėmis vagomis ir kažkokio pasiutusio kipšo timptelėtas už liežuvio, leptelėjau, kad vargingi viduramžių valstiečiai turėjo dirbti dvarininkų žemėje taip pat sunkiai, kaip dabar vargsta kolūkiečiai, ravėdami neregėto didumo kolūkinius daržus.

 

Lauko brigadoje

Neprisimenu, nuo kokio amžiaus sovietmečiu galėjo dirbti paaugliai ir vaikai, tačiau mokinius veždavo į kolūkines talkas. Akmenų rinkimas, runkelių ravėjimas, bulvių kasimas buvo laikomi ne nepilnamečių išnaudojimu, o pratinimu prie visuomenei naudingo darbo. Vaikai nuolat eidavo į fermą pavaduoti namuose triūsdavusių, o kai kada ir turiningai laiką prie butelio leisdavusių tėvų, kiti darbavosi kartu su suaugusiaisiais šį tą uždirbdami.

Darbo rankų visada trūko, vasarą brigadininkas nerdavosi iš kailio ieškodamas rezervų, tad nenuostabu, kad ir mane – ne pagal amžių išstypusį trylikametį – vieną dieną užverbavo į lauko brigadą. Sutikau, nes buvo įdomu, norėjosi pasijusti suaugusiam, be to, tiesiog liepsnojau noru ne žodžiais, o veiksmais atrėžti kiek vyresniam Joniui, kartą mane negražiai apšnekėjusiam: „Kur jau dirbs kulkoze tas baltarankis miesčionis.“ 1983-iųjų vasaros pabaigą prisimenu kaip vieną įdomiausių gyvenimo nutikimų. Darbavausi ir vėliau, tačiau pirmoji vasara buvo įspūdingiausia, nes darbo pobūdis ir vieta keitėsi kone kasdien, o kartu dirbę kolegos buvo itin spalvingos asmenybės. Smulkus, amžinai paniuręs, prieš keletą metų teises pragėręs ekstraktorininkas pravarde Silkė. Vakarais po kaimą išgėręs kluikinėti ir su kaimynais bartis mėgęs, šiek tiek į aktorių Juozą Jaruševičių jaunystėje panašus didelis rūgšto pieno mėgėjas, moteriškių meiliai pravardžiuotas Žąsinu. Žemu balsu apie gyvenimą ir sunkiai uždirbamą, lengvai išleidžiamą rublį dudendavęs geranoriškas, bet niekada nepraleisdavęs progos pasišaipyti Untonas, kurio žodinio portreto aprašinėti neverta. Užtenka internete surasti garsaus SSRS ledo ritulio rinktinės gynėjo Valerijaus Vasiljevo nuotrauką. Ledo batalijas televizoriuje su malonumu žiūrėdavusi babūnė niekaip negalėdavo atsistebėti: „Iš kōr tas Ōntė tėn atsirāda?“2

Buvo dienų, kai po pietų pertraukos darbuotis susirinkdavome tik keli nepilnamečiai ir moterys, nes vyriškiai užstrigdavo namuose prie darbų nedideliuose, bet svarbiuose savo ūkiuose arba užsisėdėdavo prie to paties rūgšto pieno. Žąsinas kartais ateidavo kaip reikiant prisivaišinęs, nukrisdavo kur nors šiauduose ir užknarkdavo, paskelbdavo ilgalaikę zakūrkę ir vieną po kitos švampdamas befiltrę „Primą“ nešvankiai blevyzgodavo arba svaičiodavo apie puikų gyvenimą netolimos Latvijos kolūkiuose milijonieriuose.

 

Povilas Girdenis. Kulkozo laike (II)
Svarbiausiu kaimiško darbo įrankiu ginkluotas rašinio autorius. 1985 m. vasara. Nuotrauka iš P. Girdenio asmeninio archyvo

 

Plokštelės

1983-iųjų rugpjūčio pradžioje gavau savo pirmą kulkozinį atlyginimą. Atlyginimas irgi buvo sumakliavotas, nes nepilnamečiui pagal galiojusius įstatymus nei dirbti visą darbo dieną, nei už tai gauti atlygio nebuvo galima. Bet įstatymai anuomet būdavo apeinami nesunkiai, ir neprisimenu, ar pusseserei, ar tetai formaliai išmokėti maždaug trisdešimt rublių už 10 dienų nelengvo, bet linksmo darbo buvo nuostabus atlygis.

Nemenką atlygio dalį išleidau plokštelėms. Nežinau, ar taip buvo tik viename nedideliame Žemaitijos miestelyje, ar visoje Lietuvoje, bet asortimentas miestelio universalinėje parduotuvėje maloniai stulbino. Nežinia koks melomanas vadovavo tai pramoninių prekių kriautuvei, bet čia galėdavai nusipirkti plokštelių, kurios didesniuose miestuose buvo laikomos deficitinėmis. Ypatingo pirkėjų dėmesio nesulaukdami gulėjo nedidukai, Vilniuje aukštai vertinti populiarių nesunkaus roko ir popgrupių diskeliai, užsienio estrada vadintos vakarietiškos popmuzikos atlikėjų rinkiniai „Raduga“, komunistiniam režimui palankaus amerikiečių dainininko Deano Reedo plokštelės ir net didmiesčiuose tik per blatą gaunamas, neapsakomai populiaraus aktoriaus ir bardo Vladimiro Vysockio rinktinių dainų albumas.

Nekritikuosiu provincijos gyventojų muzikinio skonio, juolab ir pats nesu didelis modernaus džiazo gerbėjas, tik kažkodėl keistas juokas apima prisiminus, kad legendinio V. Ganelino, V. Tarasovo ir V. Čekasino trio albumas „Concerto Grosso“ kokias tris ar keturias vasaras niekieno nepajudintas gulėjo toje pačioje parduotuvės vietoje.

 

Nedarbės ir žaidimai

Vaikai visada rasdavo progų paišdykauti, susigalvodavo žaidimų bei pramogų, kurias suaugę žemaičiai vadina nedarbėmis. Jeigu šieną grėbdavo ar daržą ravėdavo keletas guvių vaikėzų – jie bematant pradėdavo fechtuotis grėbliais, mėtytis grumstais ar nedideliais akmenukais. Pasimėtymui atsirasdavo ir įdomesnių šaudmenų. Aktyvus bažnytkaimio, kurio pradinę mokyklą baigė mano tėvas, gyventojas, organizavęs klasiokų-pradinukų susitikimą, ne juokais sutriko, kai telefonu atvykti į susitikimą kviestas gerbiamas profesorius ilgokai nesuprato, su kuo kalba, o prisiminęs džiugiai sušuko: „Ak, tai čia su tavim pakeliui į mokyk­lą arkliašūdžiais mėtydavomės!“

Mes buvome civilizuotesni ir arkliašūdinių mūšių nerengėme. Tik kartą apmėtėme nekvapniais, apvalainais ruduoliais vaikėzą, vagiliavusį darže braškes ir neprinokusius agrastus. Neįmantrių nedarbių prisigalvodavome sočiai: žaisti indėnus kaimo pakrūmėse buvo daug įdomiau negu Vilniuje. O ir „Vinetu“ su Gojko Mitićiumi pažiūrėti miestelio kultūros namuose galėjai be didesnio vargo, nestovėdamas kilometrinėje eilėje prie „Lietuvos“ kino teatro bilietų kasų. Žaisdami iš alksnių ir lazdynų šakų statydavome palapines arba būstines.

 

Festivaliai

Televizinė propaganda kulkozo laiką vaizduodavo šviesiai, saulėtai ir svajingai. Atrodė, smagios šventės, trankiai ir muzikaliai griežiant kaimo kapeloms, darniai sukantis šokėjų poroms, pasibaigus atsakingiems dienos darbams, vykdavo kone kasdien. Negalima neigti, tų švenčių buvo, tačiau kartą ar kelis vykdavę festivaliai bei keletą kartų per vasarą kultūros namuose rengti jaunimo šokiai nebuvo tokie dažni, kaip ne vienam gali pasirodyti stebint padailintą kino kroniką. Vyko ir neoficialių pasilinksminimų grojant akordeonui ar plyšaujant tada dar retenybei – mag­netofonui.

Kulkozo festivalis, rengiamas pasibaigus šienapjūtei ir artėjant javapjūtei, buvo pagrindinis vasaros įvykis bei svarbiausia, visuotinė pramoga. Vykdavo teatralizuotos eitynės, per kurias linksmasis kulkozninkas Žąsinas vaidindavo suvargusį prieškarinį mažažemį ir avėdamas naginėmis, palinkęs žingsniuodavo su žagre rankose páskui tikriausiai specialiai parinktą nejauną arklį. Žmogus turėjo aktorinių sugebėjimų ir atrodė labai įtikinamai, tačiau visų žvilgsniai krypdavo į neįprastą, senovišką apavą. Labiausiai laukdavau automobilio priekabos, kurioje įsikūrę liaudies gynėjai pravažiuodami įspūdingai papyškindavo, kaip man tada atrodė, labai rimtais šautuvais.

 

Povilas Girdenis. Kulkozo laike (II)
Kolūkio pirmininkas su žemdirbiais džiaugiasi 1982-ųjų derliumi. Nuotrauka iš feisbuko paskyros „Kartą Tirkšliuose“ archyvo

 

Eitynėms pasibaigus, pušyne vykdavo oficialioji dalis. Pirmininkas, kas antrą sakinį pradėdamas savo įprastu „tai vadynasi“, susumuodavo rezultatus, iškilmingai pagirdavo pasižymėjusius žemdirbius, pasidžiaugdavo rezultatais. Po oficialios dalies koncertuodavo saviveiklininkai, pasirodydavo kviestiniai estrados artistai. Iš arti teko stebėti Nelly Paltinienės ir Eugenijaus Ivanausko pasirodymą, o apie Stasį Povilaitį – kaip ir beveik visur kitur – sklido gandai, kad jis, pirmininko gausiai privaišintas, nukrito nuo scenos. Po koncerto vykdavo šokiai. Vaikystėje valsus, kadrilius ir polkas grojo senieji žemaičių patrūbočiai, o nuo kokių 1980-ųjų populiarius šlagerius pliekė neblogas vietinis ansamblis.

Neapsieidavo festivaliai be konfliktų, tarp jaunesnio amžiaus vyrijos tvyrojo įtampa, kadangi privažiuodavo pramogų ištroškusių miestiečių. Vietiniai sunerimdavo, nes nekviestiems atvykėliams buvo gyvybiškai būtina duoti per bliuską. Deja, miestiečiai turėjo stiprų aplinkiniuose kaimuose gyvenusių, miesto profkėje amatų besimokiusių, tvirtų, beveik suaugusių vaikėzų palaikymą ir vietiniams nepavykdavo susivienyti kovai prieš savimi pasitikinčius miesčionis. Prisimenu kalbas apie būsimą atėjūnų lupimą, bet rimtesnio susistumdymo neprisimenu.

Neoficialūs pasilinksminimai vykdavo ant piliakalnio. Senesniais laikais tie piliakalnio šokiai sutraukdavo gausius būrius gretimų kaimų jaunimo, grojo vietinė kapela. Vienas tos kapelos muzikantas, anot daugelio vieningo tvirtinimo, vieną ar net keletą kartų per girtumą nudardėjo nuo stataus piliakalnio šlaito su visu būgnu į apačioje tekančią nedidelę, negilią upę.

 

1 „No, no, valkata tu velnių, tik raitykis greičiau, kūtvėla tu sudžiūvusi, o tai rėšiu botagu, kad vietoj nusprogsi!.. Trrr, ar protas tau – senam kuinui – pasimaišė?!“

2 „Iš kur tas Ontė ten atsirado?“

 

Bus daugiau

 

Draugai