Iš ciklo „Atminties stalčiai“

 

Talšos kapinių balti savanorių kryžiai. A. Budavo nuotrauka

 

Einu rytą iš viešbutėlio ir prie gatvių kampo po daržovių tentu jaunas akiniuotis lyg tarp kitko mesteli savo mergai: „Bepruotis, bet sąmonings.“ Pasigręžiu į apkalbamąjį: ligi akių užmaukšlinta kepė, ligi firmos anuliavimo numinti kedai, ant kairės rankos raudona pirštinė be pirštų, ant dešinės mažojo – sidabro žiedas. Po valandos beveik ten pat, tokios žydinčios ponios antikvariate, su savo platoniška meile Dainiumi L. apžiūrinėju vinilus, iš dėžės iškyla „Mahavishnu Orchest­ra“ albumas „Between Nothingness and Eternity“, o tą pat akimirką įeina tas pats tipas ir sako: „Mahavishnu – stipru!“ Dar po kelių valandų pagaunu jį kairės akies krašteliu Talšos kapinėse. Prieinu ir sakau: „Mahavišnu, labas!“ – „Labas, – sako jis. – Laistau žmonos kapą.“ Parodau jam senelio, Lietuvos kariuomenės savanorio ir Vytauto Didžiojo ordino kavalieriaus Antano Dapševičiaus kapelį per dešimt žingsnių, prašau pavasarį pavalyt. Tolumoj kranksi varnos. Jis pamaldžiai sudeda rankas: „Tebūnie jums!“ – „Tebūnie tau“, – atsakau. O tada jau: „Gurkštelk iš butelkos, nesivaržyk.“ Vos nepridėjau: „Čia visi savi.“ Jis užsimerkdamas gurkšteli. Ir sako: „O, koks geras vynas! Šimtą metų tokio negėriau.“

Jau treji metai tai scenai. Nuo tada nebuvau Šiauliuose. Netikrinau.

 

2021

 

Mahavishnu Orchestra. „Between Nothingness and Eternity“