Rugpjūčio 1 d.

Tvirtinama, kad TSRS knygų rinkoje Brežnevo trilogija (virtusi retenybe) kainuoja daugiau už Solženicyną!

Išsiunčiau Savukynui „Vilties formų“ skiltis, atsivežtas iš Lietuvos ir perskaitytas Urbanoje.

 

Rugpjūčio 2 d.

Milašius rašo essay „Jak zostać Litwinem“¹ ir renka informaciją apie Mykolą Römerį (kurio, beje, nepažinojo, nors sukosi tame pačiame masoniškame vilniečių ratelyje).

 

Rugpjūčio 3 d.

Iš Petrapilio atskrido sūnus Andrius.

 

Rugpjūčio 4 d.

Studijuoju Charmsą su Vvedenskiu, apie kuriuos turbūt rašysiu. Be to, skaitau Pasternako verstus gruzinų poetus. Baratašvilis², netgi B. L. [Pasternako] versijoje, lieka blankus trečiaeilis romantikas – jei ne „Синий цвет“³, geresnis už Lermontovą ir Tiutčevą drauge paimtus.

 

Rugpjūčio 5 d.

Vėl Milašiaus skambutis (jisai piktinasi Busho kalba Kijeve ir nori apie tai rašyti į „New York Times“).

 

Rugpjūčio 6 d.

Darbas. Andrius išvažiavo į New Yorką.

 

Rugpjūčio 7 d.

Vilniaus įvykiai, deja, pasaulyje visiškai neturėjo atgarsio. Landsbergiui tai labai blogas ženklas. Na, ir Lietuvai.

 

Rugpjūčio 8 d.

„New York Times“ Milašiaus straipsnis; jame kai kas panaudota iš mudviejų pašnekesio telefonu.

 

Rugpjūčio 10 d. 

Su Andriumi ir Tania žiūrime Godard’o filmą „Netenkant kvapo“ (bent taip versčiau jo pavadinimą)⁴. Filmui, rodos, jau apie trisdešimt metų, ir jį derėjo matyti anuomet. Vienu atžvilgiu jis primena „Pelenus ir deimantą“ – siūlo nerūpestingo gyvenimo (ir mirimo, ir žudymo) stilių, kuris, kad ir suprimityvintas, sušvelnintas, sukarikatūrintas, paprastai be mirimo ir žudymo, atitiko bent kelių generacijų savimonę. Praktiškai – ligi šios dienos.

Grynai profesiniu požiūriu tobulai padaryta meilės scena mansardoje, minimalioje erdvėje.

 

Rugpjūčio 13 d.

Pas Ivo Banacą ir jo žmoną. Banac pranašauja dideles bėdas Jugoslavijoje (dabartiniai įvykiai esą tik „žiedeliai“) ir netgi Serbijos ir Albanijos karą, kurį Serbija nebūtinai laimėsianti.

 

Rugpjūčio 15 d.

Atidžiai skaitau (neblogą, nors chaotišką) Katherine Lahti disertaciją apie Majakovskį.

 

Rugpjūčio 16 d.

Lietuvoje karingos nuotaikos ir netgi kažkokie ginklavimosi bandymai. 

 

Rugpjūčio 17 d.

Peržiūrėta knygutė „Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai“. Sudaryta ji gana mėgėjiškai, nors informacijos teikia. Atrodo, dar galima išgelbėti Ragainės ir Valtarkiemio bažnyčias. Tuo ir derėtų užsiimti, nereiškiant ekspansionistinių pretenzijų, kurios šiuo metu tikrai beprasmės ir pavojingos.

 

Lukiškių aikštė 1991 m. Remigijaus Pačėsos nuotrauka iš LM archyvo Prieš 30 metų 1991 m. rugpjūčio 23 d. minint Juodojo kaspino dieną buvo nuverstas Lenino paminklas Lukiškių aikštėje.

 

Rugpjūčio 18 d.

Milašius jau tiek pramoko lietuviškai, kad perskaitė mano straipsnelį „Odi et amo“ (deja, anaiptol ne geriausią).

Italijoje bjauriai, grynai tarybiškai pasielgta su albanų pabėgėliais. Tuos, kurie nepasidavė ir atsisakė grįžti, valdžia užliūliavo pažadais, išskirstė, paskui po vieną suareštavusi susodino į lėktuvus. Nors ir tą valdžią galima suprasti... Kiek dar bus tokių situacijų! Bus jų ir Pabaltijy, kur švedai ir suomiai, galimas daiktas, atliks italų vaidmenį.

 

Rugpjūčio 19 d.

Apie vidurnaktį skambina V. R. – perversmas Tarybų Sąjungoje.

Žinių tuo tarpu nedaug, bet nemiegame. Tania verkia, raminu ją skaitydamas iš atminties Gumiliovą ir Mandelštamą. Skambučiai seka vienas po kito: neaišku, ar suimtas Jelcinas, neaišku ir tai, kas vyksta Lietuvoje (bet, manytina, nieko gero).

Iš ryto reikalai ima ryškėti. Nuotaika prasta, o čia dar tropikinis uraganas – apokaliptinė liūtis, kuri, tiesa, baigiasi apie trečią. Televizijai ji rūpi labiau už TSRS įvykius; laikraščiuose, išskyrus vieną, jokios informacijos dar nėra. Blaškausi po miestą ir kiaurai peršlampu. Suprasti galima tiek: sąmokslas parengtas neprofesionaliai, Jelcinas paliktas laisvėje ir organizuoja pasipriešinimą, Lietuvos parlamentas tebeveikia. Spaudos konferencijoje pučistai atrodo apgailėtinai, Janajevui akivaizdžiai dreba rankos.

Jokios medžiagos „stipriam diktatoriui“ tarp tų tipelių nematyti; ir turiu vilties, kad jie išsilaikys ne ilgiau kaip savaitę, ypač jeigu Jelcinui pavyks įžiebti streiką ir jeigu armija pereis į jo pusę (kas, galimas daiktas, jau vyksta). Apsišaukėlių komitetas daug menkesnis ir impotentiškesnis netgi už Brežnevo politbiurą – o laikai toli gražu ne brežneviniai.

Vakarų reakcija šį sykį gana adekvati. Bushas sako, kad pučas gali nepasisekti: tikėkimės, JAV prezidentas netvirtintų tokių dalykų be labai rimto pagrindo.

Violeta Štromienė Vilniuje, ir Štromas bando su ja susisiekti, bet nesėkmingai. Jam rūpi, kad ji išvyktų pirmuoju traukiniu Varšuvon (siena, atrodo, neuždaryta). Jei būčiau Vilniuje, bėgti tikrai neskubėčiau, eičiau prie Parlamento rūmų (vien jau dėl įdomumo, dėl savo avantiūristiško charakterio); bet moteris, žinoma, taip elgtis neprivalo. Mano mama jau senokai ligoninėje (profilaktikos sumetimais), ir jai skambinti nemėginu. Leningrado pasiekti neįmanoma.

Jei pučistai laimės, Andrius, žinoma, turės prašyti politinio prieglobsčio, o to daryti jis nelabai linkęs.

 

Rugpjūčio 20 d.

Negirdėtai dramatiška diena, gal dramatiškiausia Rusijos istorijoje po 1917 metų. Neatsitraukiame nuo televizoriaus. Beje, rusų demokratai labai daug pasimokė iš lietuvių – netgi skanduoti „Ros-si-ja, Ros-si-ja“, kaip „Lie-tu-va, Lie-tu-va“. Miniose matyti lietuviškų vėliavų. Parlamento gynimas atkartoja gynimą Vilniuje, tik didesniu mastu.

Daug įtampos, bet nestinga vilties. Svarstyklių pusiausvyra truks neilgai: įvyks arba pasaulinė katastrofa, arba galutinis lūžis į demokratijos pusę.

Liuda Aleksejeva prisiskambino į Maskvą: jos draugė, ką tik buvusi prie parlamento (ten keičiasi gynėjų pamainos), rėkte išrėkė į ragelį: „Знаешь, мы отогнали их танки.“⁵ Net pavydas ima. Senato aikštė, ir tiek.

Kiti maskviečiai, kuriuos pavyksta pasiekti, ramesni ir netgi tvirtina, jog vietoje viskas atrodo kasdieniškiau negu iš tolo.

 

Rugpjūčio 21 d.

Ne per ilgiausiai miegojau – padėjo tik „Sominex“ tabletės. Anksti rytą (Maskvoje popietė) pirmosios žinios, kad pučas sužlugo.

Laimėtojai – Jelcinas ir, be abejonės, Baltijos šalys.

Pučistai bėga lėktuvu – ar tik ne į Bagdadą, tarsi prastame romane. Žuvusių vos trys asmenys.

Ne iš karto susigriebiu, kad klūpau ir beveik isteriškai meldžiuosi. Prawdziwy koniec wielkiej wojny z komunizmem.⁶

 

Rugpjūčio 22 d.

Gorbačiovo spaudos konferencija nuvilia. Bet šiaip jau dvi praėjusios dienos – gal gražiausia, kas įvyko Rusijoje nuo Senato aikštės laikų; ir, skirtingai nuo dekabristų, pabaiga šį sykį laiminga.

Televizoriaus ekrane matome, kaip žmonės verčia Felikso Edmundovičiaus [Dzeržinskio] statulą Lubiankoje. Prieš tai jam teko dar pastovėti su carine vėliava, pri­šlieta prie pjedestalo. Labos nakties, brangusis Feliksai.

Milašius sakosi dabar jau tikįs, kad galėsiąs įvažiuoti į Vilnių su lietuviška viza. Beje, Violeta išsprūdo į Berlyną, bet rengiasi grįžti Lietuvon.

Yra žinių, kad pučistai bandę nusileisti Šiaulių aviacijos bazėje. Ten jų nepriėmę – bet vis dėlto tai rodytų, kad kariuomenė Pabaltijy jiems buvusi artimesnė nekaip kitur. Pugo⁷ (kurio šešėlis aiškiai tvyrojo už visų оmonininkų ir „gelbėjimo komitetų“) – nebegyvas. Kad ir nekrikščioniška, tegaliu pasakyti: šuniui šuniška mirtis. Nelyginant Vysockio dainoje: „Их было восемь.“⁸ Liko septyni. Nors, manytina, iš tikrųjų buvo daugiau. Esama ir teorijų, kad Gorbačiovas pats inscenizavęs perversmą, tačiau kvailoka būtų tuo tikėti.

Rečiausia istorinė drama, kurioje, kaip ir turi būti, nestinga nei intrigos, nei Victoro Hugo tipo tragedijos, nei farso.

 

Rugpjūčio 23 d.

Buvau tikras, kad Slovėnijoje mano knyga nepasirodys dėl karo aplinkybių. O kelias pastarąsias dienas galvojau, kad neišeis ir „Vilties formos“ (tai, žinoma, mažiausias nuostolis iš įmanomų). Bet šiandien skambina Veno Tauferis – eilės Liublianoje jau išspausdintos. Ir „Vilties formų“ korektūros, įteiktos, kam reikia, eina į spaudą.

 

Rugpjūčio 24 d.

Revoliucija galutinai įsisiūbavo, ir komunizmo nebėra. Gorbačiovas, virtęs beprasmišku stabdžiu, bus nušalintas ar (jeigu jam užteks proto ir orumo) pats nusišalins. Jelcinas veikia diktatoriškai ir nepadarė mažiausios klaidelės.

Lietuvos nepriklausomybė iš esmės užtikrinta. „New York Times“ fotografijoje – verčiamas Vilniuje Lenino paminklas (Pranas Morkus kadaise siūlė pastatyti jį vidury Neries, rodantį ranka prieš srovę). Burokevičius ir Co. pabėgo, Rubikas Latvijoje areštuotas.

Štai šitaip.

Baigėsi vienintelė epocha, kurią esame matę; ir mūsų karta, padariusi visa, ką įstengė, turbūt nebereikalinga.

Na, ir ačiū Dievui.

Vakare. Skambina Štromas: partija iš esmės likviduota. Нет такой партии.⁹

Šiandien turbūt svarbiausia XX amžiaus diena. Ne­abejojamas Dievo stebuklas, kad visa tai įvyko beveik be kraujo praliejimo, ir kad Napoleonu pasirodė ne kas kitas, o demokratiškai išrinktas prezidentas. Galvojome, kad bus atvirkščiai – iš pradžių revoliucija, Napoleonas ir tik paskui demokratija. Ir su baime galvojome apie kraujo marias. O dabar tarsi filmą paleido priešinga kryptimi, dargi iškirpę iš jo visus nesmagius kadrus.

Tania švenčia gimimo dieną; prieš dvidešimt trejus metus irgi minėjom jos gimtadienį – tada tankai buvo ką tik įsiveržę į Prahą. Dovaną istorija parūpino jai neįtikėtiną.

 

Rugpjūčio 25 d.

Landsbergis, ką besakysi, pasiekė uostą. Antanas Smetona, palyginus su juo, menkysta. Esu įrašęs į šį dienoraštį piktokų žodžių apie Landsbergį, bet ką jis padarė, tą padarė. Nusiunčiau jam telegramą. Tą patį, manau, atliks Milašius.

 

Rugpjūčio 26 d.

Gavau iš Štromo kelias laikraščių iškarpas Marcinkevičiaus reikalu. Baltakio ir kitų straipsniai – tai jau ariergardo atsišaudymas. Ką darysi, Marcinkevičius – kolаborantų šventasis, nes idealiai išreiškia jų tipą.

 

Rugpjūčio 27 d.

Pokalbis su Liuda. Abu sutinkame: nepaprastai svarbu, kad perversmininkai nebūtų sušaudyti. Žudynėmis demokratija neprasideda. Ir Landsbergis be reikalo siūlo Niurnbergo teismą Vilniuje.

 

Rugpjūčio 30 d.

Užeina Misiūnas – rytoj išskrenda į Varšuvą, o iš ten į Vilnių, kur jam pavesta rengti dirvą JAV ambasados įkūrimui. Važiuosiąs su lietuvišku pasu.

Omonininkai Vilniuje prašo, kad jiems būtų suteiktas politinis prieglobstis bet kurioje šalyje! O kaip dėl Kolumbijos? Jų patirtis labai praverstų narkotikų pirkliams. Kita įdomi žinia – rusų sosto įpėdinis Vladimiras Kirilovičius ėmė reikšti kai kurias viltis: girdi, monarchijos atkūrimas šiandien nėra neįmanomas.

Rostropovičius, jei tikėsim laikraščiais, pačiame pučo įkarštyje atskrido į Maskvą – be vizos – ir kone kovojo barikadose. Ne tiek svarbu, kad tai padarė Rostropovičius, kiek tai, kad to nepadarė Solženicynas.

 

Rugpjūčio 31 d.

Šenkeris: „Помнишь концовку „Роковых яиц“ у Бул­га­кова? Когда все гады передохли, в России во­ца­ри­лась такая вонь, что года три туда нельзя бы­ло въехать. Это и есть мой прогноз.“¹⁰

 

¹ Lenk. Kaip tapti lietuviu.

² Nikolozas Baratašvilis (1817–1845) – gruzinų poetas.

³ Rus. Mėlyna spalva.

⁴ Liet. k. išversta „Iki paskutinio atodūsio“.

⁵ Rus. „Žinai, mes nuvijome jų tankus.“

⁶ Lenk. Tikras didžiojo karo su komunizmu galas.

⁷ Borisas Pugo (1937–1991) – latvių kilmės Rusijos politinis veikėjas, antigorbačiovininkas.

⁸ Rus. Jų buvo aštuoni.

⁹ Rus. Nėra tokios partijos (transformuota Lenino citata „Yra tokia partija“).

¹⁰ Rus. „Atsimeni Bulgakovo „Lemtingų kiaušinių“ finalą? Kai visos pabaisos išdvėsė, Rusijoje įsiviešpatavo tokia smarvė, kad bent trejus metus ten nebuvo galima įvažiuoti. Tai ir yra mano prognozė.“