Autorius vaizdžiai, be patoso aprašo kautynes Kursko–Oriolo lauke, Klaipėdos krašte ir Kurše (Latvija). Gausi netikėtumų ir karo pabaiga, kuria ir baigsime šių atsiminimų ištraukas.
XVII. Kurše. 1945-ieji metai
1945 metais gegužės 1-osios rytą mūsų pasveikinti atvyko lauko virtuvė. Prie kuopos vado žeminės buvo geriausia uždanga pamaitinti balanda. Vokiečiai tą vietą pastebėjo ir mus „pavaišino“ stipria artilerijos ir minosvaidžių kruša. Čia buvo susirinkę 156-ojo pulko pėstininkai. Daug jų žuvo, nes apšaudymas buvo netikėtas. Kai sanitarai ir likę gyvi puolė gelbėti sužeistųjų, vokiečiai pakartojo ugnį ir visi žuvo. Mano kuopos vyrai nebuvo atėję ir „sriubos aukų“ neturėjom.
Buvome informuoti, kad mūšiai vyksta jau pačiame Berlyne. Pergalė buvo arti, bet mes jos nematėm, nes kasdien būdavo aukų arba sužeistųjų. Galvojau, ar teks dar pamatyti mėlyną Nemuną ir saviškius. Dienos dar labiau prailgo. Gavau laišką iš namų. Rašė, mirė mano vyriausia sesuo Antosė, kita sesuo paskendo Nemune. Ji naktį nukrito nuo baidoko (būrinio laivo, – V. G.), niekas nepastebėjo ir lavono nerado, jis taip ir neišplaukė. Ryte paskambino telefonu mano kuopos vadas ir liepė prisistatyti pulko vadui V. Luniai. Palikęs prie telefono būrio vadą, pievutėmis, slėniukais skubėjau į štabą. Čia buvo jau daug kareivių ir plk. Lunia perskaitė visų pavardes. Tada mus išrikiavo, pasakė ilgą, nors ir neturiningą, kalbą ir įteikė apdovanojimus už Klaipėdos mūšio pergalę. Po tos ceremonijos skubėjau atgal į apkasus. Ltn. Dimidovas sakė eisiąs pas kuopos vadą raketų parsinešti, mat tą dieną turėjome mūsų lėktuvams iššauti baltą raketą, kad jie orientuotųsi, kur priešakinė linija. Paėmęs ragelį, atsirėmiau į žeminės sieną. Staiga skambina kuopos vadas, sako, sek priešakines linijas. Griebęs žiūroną išbėgau į apkasą. Žinoma, vokiečių nemačiau, jie gi ne mūsų kareiviai, nevaikšto ir neieško paslėptų bulvių kapčių, jie sotūs, turėdami laiko drybso. Sugrįžęs per telefoną pranešiau, kad „dėdės su ūsais“, taip šifruotai vadinom vokiečius, nepastebėjau. Tada jis man sako, aukštumėlėje matosi balta vėliava. Dar kartą išėjęs iš žeminės pamačiau alksniais apaugusiame smėlio šlaite, gal dviejų metrų aukštyje, plevėsuojantį baltą skarmalą. Išlipu iš apkaso ir artėju į fricus. Į mane niekas nešaudė ir, priėjęs vielų kliūtį, šaukdamas „Kamerad“ (liet. draugas, – V. G.) lipu aukštyn. Matau, vienas vokietis žaizdų tvarstymo paketą vynioja ant alksnio šakų. Eidamas palei vokiečių apkasą matau: sėdi vienas jų karininkas kėdėje, pasirėmęs alkūnėmis, į mane net nepakelia galvos. Iš apkaso iškišo galvą senyvas fricas, pagrūmojo man „minen, minen“, parodė, kur eiti, kažką aiškino, bet aš jų kalbos nemoku. Lengvai perėjęs kliūtį atsidūriau jų apkase. Atėjo daugiau kareivių, vokiškai mane kalbino, o aš nieko nesupratau. Ginklai jų buvo sudėti krūvose, atskirai šautuvai, automatai ir kulkosvaidžiai. Vienas vokietis, pažiūrėjęs į mano medalį „Už drąsą“, sako: „Jis numušė tris lėktuvus ir vieną tanką.“ Atsisukęs pamačiau, kad mano kareiviai išlipo iš apkasų, tarp jų ir kuopos raštininkas jaunesn. seržantas Velička. Jis girdavosi mokąs vokiečių kalbą, tai jį pasišaukiau, praleisdamas pro vielų kliūtį ir minų lauką. Kuopos raštininkas suprato, ką vokiečiai sakė, bet atsakyti negalėjo. Mus, atėjusius svečiuosna, vokiečiai vadino žemyn į pakalnę „trinken šnaps“ (liet. išgerti degtinės, – V. G.), tai mudu puikiai supratome, ir, jų paraginti, leidomės iš apkasų. Kiek paėjus, mano kareiviai šaukia: „Būrininke, tave kviečia kuopos vadas prie telefono.“ Teko grįžti atgal.
Kuopos vadas pasiteiravo, kas naujo, ir aš jam pasigyriau buvęs pas vokiečius. Užriko jis, kas tau leido, būkit pilnoje parengtyje, ir nė žingsnio. Kvailas, galvoju, ko čia taip bijoti, juk jie apkasuose stovi be ginklų. Mano kareiviai į vokiečių apkasus nelipo, o užkūrę ugnį linksmai čiauškėjo, bučiavosi, sveikino vienas kitą, džiaugėsi. Pamačiau vokiečių pusėje, kur buvo iš lentų padarytas vardas „Vlasov“ (Andrejus Vlasovas, Antrojo pasaulinio karo metais į vokiečių pusę perėjęs sovietų generolas), kad jų nėra. Praėjus gal dviem valandoms, žiūriu, ateina 5 vokiečių karininkai, mušdami stekais (plona lazdelė su šikšnine kilpa gale, – V. G.) per blizgančius batų aulus, jų kelnių sėdynėse ir kalaškose iš vidinės pusės buvo įlopyta juoda oda, diržų priešakinėse pusėse, kabūrose, – parabeliai (greitai šaunantys pistoletai, – V. G.). Ėjo jie išsidėstę frontu į mus žinodami tvarką, pamaniau, jei eitų vienas paskui kitą, neprileisčiau artyn. Su dviem savo kareiviais ėjau jų pasitikti, taip pat frontu į juos. Mūsų automatai buvo pilnai parengti, pirštas uždėtas ant kabliuko. Priartėję per 10 metrų jie sustojo, atsisegė diržus, išėmė iš kabūrų parabelius ir juos numetė mums. Parabelius paėmiau ir pasisukęs vilnyn (manevravimo rikiuotė, kai kariai gretoje nesilaiko lygiavimo ir intervalų, – V. G,) leidau praeiti. Nusivedžiau juos į savo apkasą, jie apsidairė ir vienas iš jų paklausė lenkų kalba, kas toks stovėjo prie šio lengvojo kulkosvaidžio? Aš greitai parodžiau į kareiviuką, 1926 metų gimimo žemo ūgio vaikinuką, suspėjusį prieš karą apsivesti, jo pavardė buvo Dovydaitis. Vokietis peržvelgė jį nuo galvos iki kojų. Aš paklausiau jo rusiškai, kodėl norėjote jį pamatyti, šis atsakė „šiaip sau“; vis tiek, kodėl, jis vėl pakartojo „šiaip sau“, tai ir nesupratau, kas jį domino. Paskyriau du kareivius nuvesti juos pas kuopos vadą. Šis, kaip ir visi rusai, moka 10 kalbų ir visos jos rusiškos. Grįžęs mano būrio vadas Dimidovas su savo pasiuntiniu nuėjo į vokiečių pusę. Po kelių valandų jų pusėje išgirdau sprogimą ir dejavimą. Pagriebęs tvarstymo paketų leidausi to garso link. Bėgdamas išgirdau antrą sprogimą ir dejavimas nutilo. Iš paskos man bėgo jaunesn. seržantas Velička. Perėję vielų kliūtį, negreitai pastebėjom sužeistąjį, nes čia buvo vien samanos, o jo, vargšo, milinė žalios spalvos. Gulėjo jis ant nugaros, užsimerkęs, gražiai ant krūtinės susidėjęs rankas, abi kojos išmestos į šonus, ant sausgyslių tarsi sudėtos žarnos, lytinis organas ant samanų. Pamatęs tokį vaizdą, tariau Veličkai: „Nieko nebus, negaliu suteikti pagalbos, žarnų jam nesudėsiu atgal.“ Mirštantysis prasimerkė ir tarė: „Bus, Bus...“ Eidami turėjome išminuoti lauką, kuris buvo labai rūpestingai užminuotas: samana gražiai pakelta, iškasta duobutė minai ir vėl samana rūpestingai padėta atgal.
XVIII. Baigėsi karas
Buvo 1945 metų gegužės 8 diena 15 valanda Maskvos laiku. Tą dieną mūsų būrio vado pasiuntinys eil. Kačerauskas, 1926 metų gimimo, nuėjo parnešti raketų, kurių jam pridėjo būrio vadas, pats nuėjęs su vokiečiais išgerti. Po kokių poros valandų iš rankų pasidarę neštuvus keturiese parsinešėm Kačerauską prie savo žeminės. Tai buvo sukrečiantis vaizdas, mirė sudėjęs rankas ant krūtinės. Vakare grįžo įkaušęs ltn. Dimidovas. Pamatęs mirusįjį, prašė nepranešti kuopos vadui. Gavome įsakymą: šaudyti iš šaunamųjų ginklų draudžiama.
Ir kokia buvo ta pirmoji taikos naktis? Keista, liūdna, skauda, ilgiuos ir nežinau ko. Tą naktį visame fronte kabojo ore tūkstančiai įvairiaspalvių raketų, buvo girdėti liūdnos lietuviškos dainos. Vokiečių pusėje buvo ramiau, girdėjau ir jie dainavo pro sukastus dantis, niekur nė šūvio. O juk dar visai neseniai, gegužės 7-osios išvakarėse, iš vokiečių pusės girdėjom lietuviškai mus per garsiakalbį agituojant pereiti pas juos, bus garantuota gyvybė, būsime paleisti į namus. Jie net užtraukė Lietuvos himną. Įsimintina data: karas baigtas, vokiečių generolas Keitelis (Vilhelmas Keitelis, feldmaršalas, vermachto vyriausiosios karinės vadovybės štabo vadas, pasirašęs Vokietijos kapituliacijos Antrajame pasauliniame kare aktą, – V. G.) davė įsakymą kapituliuoti Leningrado fronte, Kurše, paskutinėje karo vietoje.
Kitą dieną vokiečių karininkai išrikiavo savo kariuomenę, patikrino ir pagal sąrašus ją perdavė mūsų globai. Nors maža dalis, bet buvo tokių, kurie nepasidavė, pasislėpė miškuose, tikėdamiesi grįžti į savo žemę. Matėme daugybe belaisvių: vienus varė į artimiausią geležinkelio stotį Vainodėje (Latvija), kitus kažin kur sukišo į belaisvių stovyklas. Čia jų buvo 30 divizijų ir jei jie būtų mus puolę, būtų mus su kepurėmis išmušę, – šitoks kiekis gerai ginkluotų vyrų. Bet ką pulti, gal dar kartą Maskvą, deja... Akimis sekiau praeinančias vokiečių belaisvių kolonas, jie irgi buvo suvargę, liesi, ištįsusiais veidais, ėjo nusiminę, visi nešėsi kuprines, dauguma jų buvo su akiniais. Antroje kolonoje ėjo ukrainiečiai, tarnavę ir kariavę jų pusėje. Abiejų kolonų šonuose ėjo mūsų kariai, vienas prie kito, ginkluoti automatais. Po kelių valandų vedė ir Pabaltijo lietuvius, latvius, estus, taip pat tarnavusius vokiečių kariuomenėje ir su vokiškomis uniformomis, tik ant jų rankovių buvo prisiūti skydeliai su tautinės tapatybės ženklais. Vedė juos su didele apsauga, kaip ir ukrainiečius. Stovėjau prie kelio, sekiau praeinančiuosius ir štai pamačiau vieną buvusio savo skyriaus kareiviuką. Kartu su juo karo pradžioje traukėmės į rytus. Per karą jis buvo 167-ojo pėstininkų pulko automatininkų kuopoje. Nustebęs surikau: „Vanage! – tokia buvo jo pavardė. – Nejaugi tu čia, kaip papuolei pas vokiečius?“ Bet jis man nieko neatsakė, net nepasuko galvos. Sargybiniai pradėjo ant manęs šaukti, negalima su jais kalbėti.
Mūsų kuopą paskyrė saugoti vokiečių ginklų. O tai buvo didžiausios krūvos kulkosvaidžių, automatų, įvairaus kalibro brauningų, tarp jų ir mažų „damski“ (pistoletai, vadinami „Damski“, – V. G.). Šaudžiau kiek norėjau, kiek apkabose radau šovinių. Gražūs „žaisliukai“: rudi nikeliuoti „Damski“ ir „Walter“ pistoletai, įvairiausių markių, visokių valstybių ir su visokiais pagražinimais. Į netoli tekėjusį upeliuką buvo primesta daugybė granatų, apdovanojimų, „Geležinių kryžių“ (Trečiojo reicho ordinas, – V. G.), šovinių... Nieko niekam nebereikėjo. Žeminėse buvo pilna antklodžių, mundiruotės, visokios kosmetikos, kremų. Bet vokiškas muilas buvo visai prastas, pagamintas iš molio, jo radom daug, bet jis mums naudotis buvo netinkamas. Landžiojau po vokiečių žemines ir stebėjausi jų pasirengimu karui. Viskas kaip turi būti, nors utėlių irgi turėjo sočiai. Vienoje žeminėje radau kažin kokį valdymo pultą, ant sienų kabojo įvairių manometrų. Išėjęs iš tos žeminės radau žemėje nutiestą kabelį, juo atsekiau iki galo, kur matėsi iš žolės išlindę vamzdeliai. Supratau, kad tai liepsnosvaidžiai. Tuoj apie tai pranešiau „sapiorams“, jie juos skysčio balionais iš paleidžiamo pulto išdegino. Buvau pažiūrėti tos vietos, degė ne vien žolė, bet ir žemė, oi, vargas mums būtų buvęs, jei puldami būtume pakliuvę į tokią ugnį.
Mums teko dar pusantro mėnesio saugoti šį plotą, nes ne visi vokiečiai stojo į rikiuotę, kurią jų vadai mums perdavė. Vieną naktį, man būnant poste, matom, eina du fricai link mūsų, bailiai žvalgydamiesi į šonus. Iššokęs iš duobės, iššoviau iš parabelio ir surikau: „Handen hoch!“ (liet. rankas aukštyn, – V. G.) Fricai staiga metėsi atgal, tada prapliupo mūsų ugnis, pasipylė šūviai, mato vargšai, kad nepabėgs, sustojo ir, keldami aukštyn rankas, kažką numetė į šoną. Priėjau artyn, ogi netoli guli užtaisytas jų parabelis. Iškeltos rankos drebėjo kaip epušės lapai. Atsivariau į savo žeminę pas būrio vadą (čia miegojo ir kuopos vadas) ir pranešiau du fricus sulaikęs. Kuopos vadas paėmė jų numestą parabelį, nors ir jis nešiojo tokį pat, ir išėjęs iš žeminės paklausė, žinoma, rusiškai: „Kuris iš jūsų turėjote šitą ginklą?“ Abu pasitempė, bet nors ir draugai buvo, vienas alkūne parodė į kitą. Paskiau man liepė paskirti du kareivius ir nuvesti belaisvius į pulko štabą. Paskyriau kauniškį Čivilį, kito pavardės neatmenu, vienu žodžiu, patikimus vyrus. Bet greitai juodu grįžo atgal, sako, norėjo pabėgti, nušovėm.
XIX. Lietuvoje
Mūsų pulkas pasipildė, dabar jau kiekvienoje kuopoje buvo po 30–40 kovotojų. Darėme bandomuosius žygius, mokėmės dainų. Ir štai 1945 m. liepos 13 d. išžygiavome į Lietuvą. Tai istorinis žygis ir kiekvienam individualus. Perėjus Latvijos sieną plk. V. Lunia pasveikino mus Lietuvos žemėje. Pirmasis bažnytkaimis buvo Židikai. Miesteliuose ir bažnytkaimiuose buvo pastatyti sutikimo vartai, grįžtančiųjų iš fronto laukė minios žmonių. Gaila, kad tose gretose žengė nedaug fronto vyrų, didžiausią dalį sudarė tarnavę karo pabaigoje ar net po jo 50-ojoje lietuviškojoje atsargos divizijoje. Frontininkus priglaudė svetima žemė. Buvo likę keli vadai ir saujelė karių – tik maža dalelytė iš tūkstančio jaunų gražių gyvenimo nepažinusių Lietuvos sūnų. Galiu pasakyti, kad daugiausia buvo kauniškių, nes juos pirmiausia mobilizavo. Prie sutikimo vartų savųjų laukdavo motinos, žmonos arba mergaitės, bet dažniausiai, gavusios liūdną žinią, nusisukdavo ir delnais užsidengdavo ašarojančias akis.
Nuo Babtų pasukom prie Nemuno ir prieš Kauną, Lampėdžiuose, apsistojom. Kitą dieną jau žengėme Kauno gatvėmis. O kiek čia laukė žmonių! J. Paleckio įsakymu buvo sustabdyti fabrikai ir gamyklos. Visur pilnos gatvės, sunku buvo rikiuotėje praeiti, daugybė sukosi su fotoaparatais ir filmų kameromis, kažin ką filmavo, tik gaila, kad tų kadrų niekada niekam nerodė, gal tai buvo karinė paslaptis, nenorint per daug Lietuviškosios divizijos garbinti. Mums praeinant žmonės kišo į kišenes užrašų knygutes, parkerius, plunksnakočius, pieštukus ir kitką. Dovanos buvo labai reikalingos, nebeturėjome nei į ką, nei su kuo parašyti laiškų. Mūsų rankose nebetilpo gėlės. Mačiau daug pažįstamų, praeidamas jiems mojuodavau ranka, bet juk iš rikiuotės neišeisi. (...)
Buvo 1946 metų balandis. Prieš gegužės pirmąją jau buvome Vilniuje, ruošėmės paradui. Didelis įspūdis buvo, kai aikštėje orkestras užgrojo Lietuvos himną, kitoje Neries pusėje paleido iš 40 pabūklų saliutus, šaudė, kol baigėsi himnas. Čia buvo daugybė civilių su plakatais ir lozungais. Iššovus saliutams, jie pradėjo klykti, išsigando tokių garsų. Grįžę po parado radome pastatytus stalus, dirbo bufetas.
Paskui vieną dieną išrikiavo visą mūsų kuopą. Atidaviau savo fronto draugą automatą PPŠ (Georgijaus Špagino sistemos automatas, – V. G.) geriausiam kuopos kareiviui, tas paėmęs jį pabučiavo. Nors labai norėjau grįžti į savo gimtąjį kraštą prie Nemuno, bet vis tiek tokia ginklo perdavimo ceremonija mane sujaudino. Pakvietė pulko vadas plk. V. Lunia į štabą, prašė likti kuopininku, pakelsiąs iki viršilos, aš sakiau, kad kariškas gyvenimas įgriso iki kaulo, liktiniu neliksiu, šis sakė, nepakelsiu į viršilas, atsakiau, kad jau tų laipsnių man net per daug. Pulkininkas supyko, sakė, kiekvienas kareivis turi norėti būti generolu.
Išvažiuojančių tą dieną buvo apie trisdešimt. Paskyrė mums palydovu leitenantą, buvusį mano būrio vadą. Matau, rikiuoja mano kuopą taktiniam užsiėmimui. Nubėgęs paprašiau vado, kad kuopai leistų mane palydėti. Būrio vadas ltn. Dimidovas iš karto sutiko, o kuopos vadas klausia, kas nori išlydėti būrininką? Visi išėjo iš rikiuotės. Tą dieną leido į atsargą demobilizuotus iš Kauno ir Kretingos apskričių. Nuėję į maisto sandėlį gavome trijų dienų sauso maisto davinį, dar pridėjo dvejus marškinėlius ir trusikus, molinį puodelį, medinį šaukštą, ir – viskas. Tiesa, už ištarnautą laiką gavau 320 červoncų. Divizijos orkestras visą laiką grojo žygio maršus, valsus, tango. Savijauta keista, prislėgta nuotaika, atrodė, turėjo būti labai gera, grįžtu į namus, į tėviškę, bet...
Būrio vadas ltn. Dimidovas mane perspėjo, kad lenkišką pistoletą ir šovinius paslėpčiau, nes, prieš įlipant į traukinį galinti būti krata. Ką, sakiau, aš dar turiu ko bijoti, gausiu leidimą ginklui laikyti, tai turėsiu karo atminimą. Sako, jokio leidimo tu negausi, o jei ras pas tave pistoletą, gausi 10 metų kalėjimo. Išėmęs iš kuprinės pistoletą, atidaviau jam, dėk kur nori, jei už jį man gresia kalėjimas. Mudu su būrio vadu susikabinę ėjome prie traukinio, o aplinkui kareiviai, mano kuopa, mane palydėjo. Liūdna pasidarė, aš jau jiems ne draugas, jie dar lieka valgyti kariškos košės, o man jau mama išvirs. Traukiniui pajudėjus, dar ilgai palei vagoną bėgo mano geri draugai, vieno likimo lietuviai, aš jiems mojavau, kol juos mačiau, tai buvo paskutinis atsisveikinimas...
Į Kauną parvažiavau per patį gražiausią metų laiką. 1946 metų gegužės 23 dieną jau sprogo medžiai. Buvo šeštadienio pavakarys, sekmadienį Karinis komisariatas nedirba, tad mūsų palydovas leitenantas paprašė kauniečių paimti po kelis nakvynei pas save į namus. Mane ir Maširką iš Seredžiaus priėmė buvęs mano būrio Ukmergėje kareiviukas, gyvenęs žaliame mediniame name prie Prisikėlimo bažnyčios. Pirmiausia jis mane nusivedė į Laisvės alėją, ten jo tėvas dirbo kirpykloje. Pamatęs sūnų jis užrakimo iš vidaus duris, po truputį mus apkarpė ir, paėmęs didelį stiklainį, ėjo ieškoti šnapso. Neilgai trukus grįžo ir vedėsi mus į namus. Pasirodo, tas kareiviukas jau buvo vedęs ir su didžiausiu džiaugsmu buvo sutiktas žmonos. Jis tuoj nusimetė kariškus rūbus ir apsivilko civilioko drabužiais. Prasidėjo sutiktuvių puota, tai sužinoję suėjo ir kaimynai. Rytą pabudau begulįs ant švarios sofos, kuri visai nesiderino prie mano marškinių. Ir diena praėjo daugiausiai prie stalo. Pirmadienį ėjome į Kauno miesto karinį komisariatą. Čia mus paveikslavo pasams, nors jų tą pačią dieną ir neišdavė. Kariniame sėdėjo vienas civiliokas ir verbavo į teisėjų kursus. Nurodė, kur rašyti pareiškimą, o visa kita perduosiąs karinis stalas. Gavau taloną šešiems metrams medžiagos ir šešiems metrams baltos drobės pirkti.
Baigę kario gyvenimą, išėję pirmiausia nusiėmėm antpečius, iš kepurės išmetėm žvaigždę ir pasijautėm visai laisvi, nebereikėjo nei ką sveikinti, nei žvalgytis, rankos buvo kišenėse. Taip traukėme per miestą į garlaivių prieplauką, smagūs kaip sviestu patepti. Garlaivis greitai iš prieplaukos pajudėjo, ir mudu su Maširka, laisvai atsipūtę, stebėjom gražias Nemuno pakrantes.
Ties Seredžiumi su Maširka atsisveikinome. O čia pat ir Veliuona. Išlipęs iš garlaivio girdėjau, kaip ginčijosi bobos: vienos sakė, kad tai aš, o kitos – ne, tu nepažįsti, bet man buvo vis tiek. Kitą dieną nuėjau į turgų, ten sutikau simpatiją, ji parsivedė mane į namus. Reikėjo įsidarbinti, nes mano tėvai po karo buvo labai biedni, atostogauti nebuvo kada. Greitai susiradau darbą Kauno vandens kelių technikiniame ruože ir gavau leidimą žvejoti. Pradėjau gyventi, gavau maisto kortelę, nors tas skirtas maisto davinys tik katei tiko.
Tuo ir baigsiu savo prisiminimus iš karo tarnybos. Čia jų tik maža dalelytė, nes per šešerius su puse metų visko buvo daug, bet norint tai aprašyti, reikia turėti Saliamono galvą.
Parengė Vida Girininkienė