Julija Cimafejeva. Minsko dienoraštis (V)

/ / /

Nepamačiusi dieną nė ženklo protestų šiek tiek nusivyliau: vadinasi, žmonės susitaikė su praėjusios nakties smurtu ir apgavyste? Ar tai baigsis kaip visada, kaip po suklastotų 2001, 2006, 2010, 2015 metų rinkimų?

Eidama Puškino prospektu ir kiek nedrąsiai tiesdama ranką automobilių link, suprantu, kad per greitai padariau išvadas. Praeiviai atrodo ramūs, pasyvūs, kaip visada, jie vaikšto po parduotuves ar vedžioja šunis... Bet kai pasigirsta automobilio garso signalas ar pro pravirą langą nuaidi „Peremen!“, tie pasyvūs baltarusiai sveikindami išdidžiai pakelia rankas.

Kuo arčiau „Puškinskaja“ metro stoties, tuo žmonių daugiau. Keli tūkstančiai stovi visuose erd­vios Puškino prospekto ir Prityckio gatvės sankryžos kampuose. Mes stovime šalikelėje ir šaukiame „Žyve Belarus!“ („Tegyvuoja Baltarusija!“) ir „Uchodi!“ („Eik lauk!“), plojame, šypsomės vienas kitam. Žinome, kad neateis joks lyderis, niekas nesakys kalbų. Patys turime organizuotis, patys turime parodyti, kad esame prieš valdžios veiksmus.

Kol kas nematyti nei milicininkų, nei kariuomenės transporto, girdisi tik automobilių signalai ir plojantys žmonės. Nors kažkas sako, kad Kalvaryjskaja gatvėje, netoli nuo čia, milicija jau ėmė vaikyti žmones. Bet šią akimirką esame palikti patys sau, kaip vaikai, vieni namie. Pirmą kartą per daugybę metų esame sklidini laisvės dvasios.

Žmonių kas minutę daugėja. Kitoje gatvės pusėje, ant kalvos, šalia „Auroros“ kino teatro, stovi ir ploja keletas tūkstančių žmonių, kažkas mojuoja didele baltos, raudonos, baltos spalvų vėliava. Staiga protestuojantys patraukia žemyn, nusileidžia į gat­vę, sustabdo eismą ir judėti palieka tik vieną juostą iš trijų. Po kelių minučių eismas visomis kryptimis beveik visai užblokuotas. Vis daugiau žmonių plūsta į erdvią gatvę. Bet atrodo, kad spūstyje įstrigę vairuotojai visai nesijaudina, dalis jų išlipo iš automobilių, ploja ir šaukia kartu su protestuotojais, kai kurie net laiko vėliavas. Pastebiu tik vieną šiuo karnavalu nepatenkintą troleibuso vairuotoją, pro pravirą kabinos langą matau jo suirzusį veidą. Troleibusas lėtai slenka laisva juosta, išleidžia keleivius stotelėje ir išjungia generatorių.

Aplink „Puškinskaja“ metro stotį susirinko apie 5–7 tūkstančius žmonių. Jau temsta, oras tarsi įsielektrina ir stebėdamas, kaip žmonės ant kelio velka gėlių klombas barikadoms, tu sakai, kad milicija tikriausiai jau pakeliui ir pasiūlai eiti. Pasikliauju tavo instinktu, jaučiu artėjantį pavojų, prisimenu vakarykštę naktį.

Jau pusė dešimtos, sutemo. Kiemuose aplinkui gali būti pilna riaušių milicijos, puldinėjančios nusprendusius išeiti, tokius, kaip mes. Todėl keletą šimtų metrų einame Prityckio gatve. Praeiname šalikelėje mojuojančius žmones, spūstyje įstrigusius automobilius atlapotomis durelėmis ir garsiai grojančia muzika, motociklus apsižergusius baikerius odiniais švarkais, jie kalbasi ir juokiasi. Pamažu protesto balsai ir garso signalai išblėsta, ir tik tada pasukame į dešinę, neriame pro blausią arką ir dingstame tamsoje.

Greitai pereiname kiemus, kuriuose niekada nesame buvę dieną, ir įžengiame į menkai apšviestus Spalio revoliucijos 60-ųjų metinių parko takelius, jie šen be ten nušviesti abrikosinės žibintų šviesos. Pamenu, kaip čia praleidome vieną liepos vakarą valgydami tavo suteptus sumuštinius ir kalbėdamiesi apie neaiškią šalies ateitį. Suėmus stipriausius kandidatus optimizmo liko nedaug, tad ko galime tikėtis? Bet vis dėlto... Negalėjau padėti telefono, reikėjo kas keletą minučių tikrinti naujienas ir tuomet tai atrodė nesveika. Dabar tai tapo nauja tikrove ir per šias dvi išjungto interneto dienas mane ima kamuoti abstinencijos simptomai, o gal būtinybė? Parduotuvėje prie namų nusiperkame alaus man ir pigaus vyno tau, toks sveikatai kenkiantis ritualas.

Nors, atrodė, einame ilgai, namie atsidūrėme per dešimtį minučių. Jau lipant laiptais, kol tu rakinai duris ir kalbinai suirzusią, mus pasitinkančią katę, ėmiau skaityti žinias.

 

 Julija Cimafejeva. Minsko dienoraštis (V)
Julijos Cimafejevos nuotrauka

 

Protestai vyksta visame Minske: Hrušaukoje, Malinaukoje, Sieriabrankoje, Uruččoje, prie „Michalovo“ metro stoties ir „Rygos“ prekybos centro... Veiksmas vyko ir kituose miestuose: Mogiliove, Mazyriuje, Gardine, Barysave, Gomelyje, Vitebske, Breste, Marjinoje Horkoje, Kobryne, Smurgainyse ir Žabinkoje...

Kaip ir tikėtasi, protestuotojai pasitinkami tokiu pat smurtu kaip ir praėjusią naktį: apsvaiginti skirtos granatos, guminės kulkos, žmonės mušami ir sulaikomi... „Naša Niva“ žurnalistui tyčia peršovė koją. Sunkiai sužeistas autobuso vairuotojas. Daugybė granatomis sužalotų žmonių...

Geriame alų ir vyną, praveriame langą, kad girdėtume sprogimus ir nesiliaujantį, Puškino prospektą užblokavusių automobilių signalų gaudesį.

Skambina Pecia, klausia naujienų. Jis su draugais įstrigęs didžiulėje eismo spūstyje, jie važiavo prie „Puškinskaja“ metro stoties. Sėdėdami automobilyje girdi sprogimus, bet negali pajudėti nei pirmyn, nei atgal. Jei jiems prireiktų prieglobsčio, kur pasislėpti ir pernakvoti, aš keletą kartų pakartoju jam mūsų adresą, kad gerai įsimintų. Mūsų mažame bute vietos nedaug, bet žmonės gali miegoti virtuvėje ant grindų. Jei reiks, ką nors sugalvosime.

Taip pat svarstau nunešti vandens butelių, vandenilio peroksido ir tvarsčių paketą į Puškino prospektą (iki jo mums 5 minutės pėsčiomis). Bet nusprendžiame, kad prospektas per toli nuo įvykių centro.

Prie „Auroros“ kino teatro paleidžiamos ašarinės dujos, milicija naudoja trauminius ginklus... Skaitome apie granatas ir šūvius šalia „Rygos“ prekybos centro, kur žmonės ėmė ręsti barikadas. Džiaugiuosi, kad Ania ir Iharis jau namie.

23:46 perskaitau, kad Prityckio gatvėje nužudė žmogų. Milicijos atstovai aiškina, kad jis rankose laikė sprogmenį. Žurnalistai tvirtina, kad į protestuotojus buvo smarkiai šaudoma. Aš tikiu žurnalistais, ne valstybiniais teroristais. Prie „Rygos“ prekybos cent­ro sulekia septynios greitosios, žmonės užuodžia ašarines dujas. Prityckio gatvėje žmonių pastatytas barikadas išardo milicija. Žmonės išsilaksto.

Baigėme alų ir vyną, bet vis dar sėdime ankštoje virtuvėje, vis dar klausomės tamsoje, už langų aidinčių sprogimų.

Apie trečią nakties pažadiname katę, kuri jau seniai miegojo susiraičiusi ant lovos, atsigulame, užsimerkiame, vėl atsimerkiame. Ilgai negalime užmigti. Rinkimų diena vis dar nesibaigė.

 

Iš anglų kalbos vertė Marius Burokas