1987-aisiais atvykau į Liverpulį organizuoti naujos „Tate“ galerijos parodų atidarymo, kuris įvyko 1988 m., o 1990 m. tapau jos direktoriumi. Iki „Tate Modern“ atidarymo 2000 m., „Tate Liverpool“ buvo vienintelis šiuolaikiniam menui skirtas muziejus Anglijoje. Liverpulis buvo išgyvenęs ekonominę ir psichologinę traumą (įskaitant ir tai, kad 1960–1985 m. neteko 50 proc. gyventojų) ir 9 dešimtmečio pabaigoje, kai publikos buvo negausu, moderniam ir šiuolaikiniam menui čia sunkiai sekėsi, taip pat nelengva čia buvo gyventi menininkams. Maniau, kad „Tate“ užduotis – padėti paversti miestą tokia vieta, kurioje menininkams gera gyventi, o tai, žinoma, reikštų, kad joje gera gyventi ir mėgautis menu visiems.
Paprašiau Jameso Mooreso (pasiturinčio menininko, kurio šeima praturtėjo Liverpulyje) šiek tiek pinigų „Tate“ pastatui užbaigti, bet mūsų pokalbis pakrypo taip, kad 1998 m. įsteigėme Liverpulio bienalę, siekdami „paversti Liverpulį geresne vieta menininkams gyventi ir dirbti“. Pirmoji bienalė įvyko 1999-aisiais: visą ją finansavo Mooresas („fundatorius“), ir ji vyko vietinei valdžiai nežinant, nei kas yra bienalė, nei kodėl ji turi vykti Liverpulyje. Po pirmosios bienalės sėkmės vėliau vykusios bienalės buvo remiamos iš miesto, regiono ir šalies lygmeniu surinktų mokesčių.
Paskutiniame XX a. dešimtmetyje žodis „bienalė“ (arba trienalė etc. – vartoju jį reikšme „periodinė paroda“) Jungtinėje Karalystėje nebuvo suprantamas masėms. Draugai ir rėmėjai mus kritikavo už tai, kad parodos pavadinime vartojome šį neaiškų ir sudėtingą žodį. Mes atkakliai laikėmės savo ir jį vartojome, nes tai gaminio ženklinimo priemonė ir reiškia „vertas tarptautinio dėmesio“. Taigi pavadinimas „Liverpulio bienalė“ sujungia konkrečią vietovę su tarptautiniu požiūriu.
Kai 2000 m. atsisakiau „Tate Liverpool“ direktoriaus pareigų ir ėmiausi Liverpulio bienalės generalinio direktoriaus / meno vadovo vaidmens (2002 m. bienalei parengti), Liverpulio bienalės valdybos nariai, paraginti Mooreso, atliko neoficialų pasaulinės bienalių situacijos vertinimą. Jis buvo atliekamas dviem formomis: per pokalbių ciklą, kuriame patirtimi pasidalijo visi Liverpulyje dirbantys kuratoriai (Liverpulis turi du nacionalinį meną renkančius muziejus – „Tate“ ir „Walker“, taip pat „Bluecoat“ galeriją, FACT centrą ir „Open Eye“ galeriją, tad bendra kuravimo patirtis yra didelė), ir per seminarą su Karališkuoju meno koledžu (jį vedė Claire Bishop ir kursų vadovė Teresa Gleadowe).
2000–2011 m. sukūrėme keletą veikimo principų, siekdami išvengti kuratoriaus „žvaigždės“ sistemai būdingo išlaidumo ir norėdami užtikrinti investavimą į vietos meno ekologiją – tam, kad mūsų parodos vertę lygiai įvertintų ir Liverpulį aplankantys, ir čia nuolat gyvenantys menininkai bei meno mėgėjai. Skirtingais metais būta variacijų, kai šiuos principus taikėme, nes įvairiai juos tikrinome.
1. Vietinių kuratorių vizija ir įgyvendinimas. Primygtinai reikalavome, kad parodos ir jos renginių programos tyrimo, ypač naujų meno kūrinių realizacijos, imtųsi vietiniai kuratoriai. Tai reiškė, kad santykis su menininku yra išlaikomas vietoje, o per kuratorių menininkai įgyja tam tikro supratimo apie galimą (naują, kitokią) savo darbų publiką. Šio metodo vertė ypač išryškėjo, kai menininkas nesugebėdavo laiku užbaigti darbo parodai – tas darbas galėjo būti rodomas vėliau toje pačioje vietoje kitame kontekste. Pvz., Yangui Fudongui buvo pavesta sukurti „Arti jūros“ 2002 m. Liverpulio bienalei, bet darbas nebuvo pabaigtas laiku, todėl ši dabar pasaulyje garsi instaliacija pirmą kartą parodyta 2003 m. per naujo FACT centro atidarymą Liverpulyje.
2. Bendradarbiaujanti kuratorystė. Primygtinai reikalavome, kad kuratoriai bendradarbiautų temos traktavimo klausimu, reguliariai susitikdami patikrintų savo idėjas ir pasiūlymus bendroje grupėje su kitais kuratoriais. Kuratoriai nemėgsta pagrįsti savo pasirinkimų ir yra linkę labai slėpti savo kontaktus, nes šie dažnai susiję su karjeros raida ateityje. Tarpusavio vertinimas užtikrina, kad kuratoriai pasirengę aiškiai artikuliuoti priežastis, dėl kurių pasirinko menininką ar darbą (tai svarbu žiniasklaidai ir publikai), taip pat išlaiko sutelktą jų dėmesį į renginį, o ne į savo karjerą ar santykius su komercinėmis galerijomis ir kita (tai, kas paprastai juos blaško ir neleidžia susikoncentruoti).
3. Vietinių kuratorių skirtumo pripažinimas ir vertė. Kiekvienas iš kuratorių turi savo specializaciją ir dirba organizacijose, turinčiose skirtingų stiprybių ir silpnybių. Taigi jie buvo pakviesti prisidėti sava specializacija, derinant ją kartu su organizacijomis, kuriose jie dirbo, būdingomis stiprybėmis, tai reiškia galimybę kuo efektyviau panaudoti turimus išteklius.
4. Naujų meno kūrinių užsakymas. Jei tik įmanoma, menininko prašėme naujo darbo, specialiai sukurto parodai. To reikia, kad menininkas galvotų apie naują, kitokią savo darbų publiką. Kūrėjams įdomu reaguoti į mažiau pažįstamas, naujas istorines ir geografines aplinkybes ir nuobodu dirbti, kai supa tie patys jų darbų vertę suprantantys žmonės. Jei menininkams nepatinka kurti naujo darbo kitokiai publikai, tai gali reikšti, kad jie liovėsi galvoti ir nebėra įdomūs kūrėjai. Lygiai taip pat ir publika įvertina, kad naujas užsakytas darbas visada apima kitokius apmąstymus, niuansus negu jau egzistuojantys, „nuo lentynos“ paimti meno kūriniai. Publika atsilygina menininkui už jo įdėtas pastangas daugiau dėmesio skirdama menui.
5. Ne galerijų er̃dvės menui. Viena priežasčių, kodėl išėjau iš „Tate Liverpool“, buvo mano suvokimas, kad pati „meno muziejaus“ institucija (organizacija, pastatas, „prekės ženklas“) kai kuriuos gali pritraukti prie meno, bet lygiai taip pat ji gali būti barjeras priimti meną ir juo mėgautis. Kalbu ne apie „Tate“ ar „Tate Liverpool“, bet apie patį meno muziejų žanrą. Supratau, kad meno kūriniui (gyvuojančiam daugybės žmonių mintyse) pilnavertis gyvenimas yra svarbesnis už dailės muziejaus kontekstą. Norėjau daryti meną ne meno kontekstui. Tad, rengiant Liverpulio bienalę, mūsų tikslas buvo užsakyti kiek įmanoma daugiau naujų meno darbų ne tik „meno buvimo vietoms“, bet ir gatvėms ar kitoms su menu nesusijusioms erdvėms bei pastatams. Šis metodas užtikrino, kad darbą užsakantis kuratorius ir menininkas kartu suformuoja santykius su žmonėmis, atsakingais už tą „ne meno erdvę“ (kurioje darbas kuriamas ar galiausiai įkurdinamas). Žinoma, daug darbo tenka kuratoriams: reikia ne meno žmonėms, dalyvaujantiems kūrinio įgyvendinimo procese, aiškinti, su jais bendrauti, juos užtarti ir vesti. Bet šios papildomos pastangos tikrai vertos rezultato – meno kūrinio prasmė galiausiai tampa ne tik „meno žmonių“, bet platesnės publikos „nuosavybe“. „Pirmosios tiesioginės publikos“ (žmonių, tiesiogiai patiriančių meno kūrinio sukūrimą ar įkurdinimą vietoje) sukūrimas yra lemiamas, kuriant meno kūrinio naratyvą. Partnerystė, dirbant pagal šį modelį, sukuria veiksmingą pirmąją publiką.
6. Tarptautiškumas ir lokalumas. Liverpulio bienalė (paroda) tapo didesnio festivalio (taip pat pavadinto „Liverpulio bienale“) dalimi. Šalia bienalės parodos vyksta nacionalinis tapybos konkursas (skiriama Johno Mooreso tapybos premija) ir visa meno parodų programa, kur savo darbus eksponuoja Liverpulyje gyvenantys menininkai, taip pat priimantys menininkus iš kitų šalių. Daugelis bienalių, įsteigtų per 9–10 dešimtmečius, sumanytos garsinti „gimtosios kultūros“ menininkus, parodyti jų darbus kartu su garsių autorių iš kitų šalių darbais. Paprastai pusė menininkų būna iš gimtosios šalies ir kita pusė – iš likusio pasaulio. Rengdami Liverpulio bienalę (parodą) nusprendėme pakviesti tik tuos menininkus, kuriems Jungtinė Karalystė nėra „gimtoji kultūra“. Tai menininkai, kurie, pavyzdžiui, tuo metu gyveno Londone, bet dauguma jų buvo ne iš Jungtinės Karalystės. Šis principas reiškė, kad visada rengėme grynai „tarptautinę“ parodą šalia kitų festivalio parodų, įtraukiančių daugiausia Jungtinėje Karalystėje įsikūrusius menininkus. Principas „pusė ir pusė“ tenkina daugelį bienalių, nes kultūros turistai nori matyti meną, apie kurį jau žino, bet taip pat mėgsta „atrasti“ meną, kuris jiems yra naujas (nesvarbu, kad tas menas gerai žinomas tam tikroje vietovėje). Vietinei publikai taip pat patinka, kad jiems gerai žinomi menininkai yra „patvirtinti“ šalia menininkų iš kitų kultūrų. Tad Liverpulio bienalė rizikavo paneigdama principą „pusė ir pusė“. Ji laimėjo iš to, kas buvo suprantama kaip dosnumo aktas (susitelkti į menininkus ne iš „gimtosios kultūros“), nes didelė dalis menininkų, sugrįžę į kitas pasaulio šalis, turėjo galimybę kartu su savimi parsivežti žinią apie Liverpulio bienalę ir pagarsinti ją kaip reikšmingą įvykį.
7. Glokalaus* naratyvo konstravimas. Visi esam linkę gyventi savo pačių burbule: meno žmonės gyvena meno burbule, politiniai aktyvistai – politikos, bankininkai – finansų, autobusų vairuotojai – autobuso. Toks didelis viešas renginys kaip bienalė privalo susprogdinti šiuos burbulus ir rasti skubių veiksmų reikalaujančią aktualiją, leisiančią pasiekti įvairią publiką. Kiekvienas gerai konceptualizuotas ir padarytas meno kūrinys ar paroda visada yra tiek pat globalaus rezonanso, kiek ir lokalios specifikos. Siekdami tai artikuliuoti, stengdavomės angažuoti menininkų, kuratorių, mąstytojų, rašytojų iš viso pasaulio dalyvavimą ir diskursą ne rengiant parodą, bet ją aiškinant ir garsinant. Šis dalyvavimas buvo pagrindinė priemonė pasakoti apie globalų lokalaus renginio svarbą. Tai ir reiškia gyventi viename pasaulyje. Yra labai daug teoretikų ir akademikų, neturinčių jokio supratimo, kaip parengti parodą ar dirbti su menininku (nes šiems dalykams reikia rūpesčio, laiko ir pastangų), bet, nepaisant to, jiems patinka rašyti ir kalbėti apie meną. Tokio tipo programa ar platforma yra puikus būdas panaudoti teigiamą (taip pat neigiamą) šių kritinio meno diskurso autorių energiją.
Galima būtų sakyti, kad kartu sudėjus šie veikimo principai siekia atmesti ir išstumti idėją apie bienalę kaip priemonę formatuoti meną uždaram save įamžinančio cognoscente ratui, kuriame bienalė su kuratoriumi „žvaigžde“ pati yra medija ir pranešimas, loginis pagrindas ir produktas. O šie principai siūlo bienalę kaip priemonę pristatyti naują meną naujai publikai (kartu atnaujinant ryšį tarp egzistuojančios publikos ir gero meno).
Nuo 2004 m. Liverpulio bienalė (organizacija) pradėjo veikti kaip viešoji meno agentūra, ne tik rengianti pačią bienalės parodą, bet dar ir dirbanti su menininkais už kiekvienos bienalės parodos ribų. Šį veiklos modelį vėliau perėmė daug kitų bienalių. Nuolat meno darbus kurianti programa užtikrina nuolatinį ryšį tarp kūrėjų komandos ir vietinės žiūrovų publikos (įskaitant ir tą publikos dalį, kuri gali būti įtraukta į kūrybos procesą). Realizuotus meno darbus tuomet galima išryškinti ar pagarsinti kartą per dvejus ar trejus metus (dėl kultūros turistų ir meno specialistų) periodinės parodos forma.
Vienas tokiu būdu Liverpulyje atsiradęs meno kūrinys buvo Antony Gormley’aus „Kita vieta“, 2005 m. instaliuotas Krosbio paplūdimyje ir 2006 m. išryškintas kaip Liverpulio bienalės dalis. Krosbio paplūdimys yra prie Mersio žiočių, kur laivai palieka krantą išplaukdami per Atlantą. Pirmoje XX a. pusėje milijonams iš Liverpulio į Naująjį pasaulį išplaukusių emigrantų (tokių kaip Markas Rothko, keliavęs iš Latvijos į JAV) tai buvo paskutinis matytas Europos vaizdas. Praeityje žmonės šalindavosi šio paplūdimio, esančio maždaug 10 km pasroviui nuo dokų: jis buvo užterštas ir vietinių žmonių laikomas pramonine teritorija. 9 dešimtmetyje dokų pobūdis pasikeitė, vyriausybė investavo daug pinigų upei išvalyti, ir kito dešimtmečio pabaigoje paplūdimys galiausiai tapo tinkamas naudoti kaip laisvalaikio erdvė. Bet niekas apie jį šitaip negalvojo ir labai mažai kas jame lankėsi. Apylinkės ekonomikai reikėjo postūmio, ir valdžia nusprendė, kad šis paplūdimys pasitarnaus ekonomikos plėtrai. Buvo pastatytas vandens sporto centras. Vis tiek niekas neatvyko. Žinoma, keletui vietinių gyventojų ten patiko vedžioti šunis, o kiti nelegaliai (be licencijos) žvejojo krevetes, taigi šie vietiniai nenorėjo dalytis savo „laisvalaikio teritorija“ su kuo nors kitu.
Įsižiebus interesų konfliktui tarp kai kurių vietinių gyventojų ir vyriausybės politikos, vyriausybinė agentūra paprašė Liverpulio bienalės kokio nors meno kūrinio, pritrauksiančio į paplūdimį naujų lankytojų. Netrukus sužinojome, kad kita vyriausybės dalis lankytojų paplūdimyje nenori – „Natūrali Anglija“ norėjo išsaugoti paplūdimį paukščiams, o tam reikėjo apsaugoti smėlyje gyvenančius kirminus, kuriuos tie paukščiai lesa. Žmonės, ypač šunų vedžiotojai, kirminams, taigi ir paukščiams, yra žalingi. Pamatę šį antagonistinį nuomonių ir valdžios pasidalijimą supratome, kad tai tikrai įdomi vieta meno kūriniui. Iš Gormley’aus pasiskolinome „Kitą vietą“, jau egzistuojantį meno kūrinį, nes naujam meno kūriniui užsakyti turimų lėšų nepakako, o reikėjo tokio masto darbo, kad galėtų paveikti žmonių nuomonę apie šią teritoriją. Šį darbą pasirinkome neabejodami: šimtas ketaus figūrų, išdėstytų per 1,5 km paplūdimio plotą ir įdėmiai žiūrinčių į jūrą Naujojo pasaulio link, stipriai ataidėjo savitame istoriniame kontekste, taip pat suteikė vilties simbolį dabarčiai ir ateities aspiraciją.
Kai meno kūrinys jau buvo paplūdimyje, greitai pritraukė daug lankytojų (buvo sukurtos skaičiavimo sistemos). O kai kurie lankytojais suinteresuoti vietiniai verslai (pvz., gatvės maisto pardavėjai) dvigubai ar trigubai padidino savo pajamas. Vietinės mokyklos pradėjo naudoti paplūdimį kaip klasę pamokoms gryname ore ir inscenizuoti tarp figūrų spektaklius po atviru dangumi. Meno kūrinys tapo aktualia vietos žmonių pokalbių tema, o tai, kad jis pritraukė lankytojų iš visos šalies, privertė vietinius gyventojus didžiuotis, kad jie turi „vertybę“, kurią nori pamatyti kiti žmonės. Po 18 mėnesių baigėsi laikotarpis, kuriam meno kūrinys buvo paskolintas, ir reikėjo priimti sprendimą, ar kūrinys pasiliks, ar iškeliaus. Argumentai buvo nuožmūs abiem kryptimis: paplūdimys išliko ginčijama erdve. Galiausiai vietos taryba sutarė leisti kūriniui pasilikti, o vyriausybinė agentūra nupirko jį iš menininko. Šis kūrinys buvo labai dažnai fotografuotas, o daugelis tų nuotraukų plačiai cirkuliavo, sukurdamos kalendorių, atvirukų, puodelių ir t. t. industriją. Be to, vyriausybinė agentūra naudojo atvaizdus reklamos kampanijai: šio meno kūrinio atvaizdas tikriausiai sugrąžino daug daugiau vertės, nei buvo investuota šį darbą perkant.
Tai labai sėkmingas pavyzdys, kai menas paskatino sukurti vietą. Jis labai aiškiai visiems atskleidė ginčijamą šios vietovės pobūdį: tarptautiškumo (emigracijos) ir lokalumo (paplūdimio) sankirtą; konfliktą tarp vietinių žmonių, norinčių lankytojų, ir tų, kurie nenori; persiskyrimą tarp vyriausybinės politikos, užtariančios gamtos viršenybę prieš žmones, ir tos, kuri užtaria žmonių viršenybę prieš gamtą; poreikį gerbti praeitį ir poreikį būti atviriems ateičiai. Šis pavyzdys taip pat aiškiai rodo, kad „konteksto specifika“ nebūtinai yra kažkas neatsiejamo nuo meno kūrinio ir kad ją galima išgauti nebūtinai užsakant naujus meno kūrinius. Atidi kuratorystė gali sukurti dialogą tarp meno kūrinio ir jam tinkamos bei kontekstui įtaigios aplinkos, net jei pirminė menininko intencija nebuvo būtent tokia. Šis pavyzdys taip pat įrodo, – priešingai minčiai, kad „dalyvaujamasis“ menas yra madingas, – jog vietiniai nebūtinai turi dalyvauti meno kūrinio atsiradimo procese, kad jį perprastų ir juo gėrėtųsi (konstruktyviai ir aistringai „dalyvauti“ žmonės gali ir jau atsiradus meno kūriniui). Galiausiai sėkmingas vietos kūrimas – tai ne tas pats, kas konfliktų sprendimas ar socialinis darbas. Menas yra mąstymo ir jausmo katalizatorius. Tokio mąstymo ir jausmo, kurį jis įkvepia žmonėms, negali padiktuoti nei menininkas, nei kuratorius.
* Neologizmas „glokalus“ (angl. glocal) – globalaus (global) ir lokalaus (local) mišinys (vert. past.).
Iš anglų kalbos vertė Vijolė Višomirskytė
Parengta pagal pranešimą, skaitytą Kauno bienalės konferencijoje spalio 3 d.