× Santa Lingevičiūtė

 

Ar tikrai gintaras yra mūsų istorijos neatsiejama dalis? O gal tai tik mitas? Ar iš tiesų prieš 2000 metų Romos imperatoriaus Nerono pavedimu pas mūsų protėvius aisčius atkeliavo romėnai? Nes vienai turtingiausių to meto valstybių – Romos imperijai – aisčiai galėjo pasiūlyti geidžiamiausią prabangos prekę – gintarą, dar vadinamą šiaurės auksu? Apie tai pasikalbėjome su parodos kuratorėmis – Lietuvos nacionalinio muziejaus vadove dr. Rūta Kačkute ir LNDM Gintaro muziejaus vadove dr. Sigita Bagužaite-Talačkiene.

Tarptautinė paroda „1 000 000 žingsnių: Gintaro kelias nuo Romos iki Baltijos“ Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3) veiks iki 2023 m. gegužės 8 d.

Regis, apie gintarą žinome daug (arba įsivaizduojame, kad žinome). Nieko naujo neįmanoma pasakyti. Tad kodėl nusprendėte rengti parodą?

Sigita Bagužaitė-Talačkienė. Rūtos pasiūlyta parodos idėja iškart sudomino, nes tai mano mokslinės disertacijos tyrinėjamas laikotarpis. Kartu labai viliojo atsiradusi galimybė atvežti į Lietuvą romėniškojo laikotarpio materialųjį paveldą, atspindintį 2000 metų senumo meistrystės pavyzdžius. Norėjosi suteikti galimybę mūsų krašto žmonėms pažinti tuos nuostabius romėnų meistrų gamintus gintaro dirbinius.

Rūta Kačkutė. Intriguojanti ir fantaziją audrinanti istorija apie romėnų ekspediciją į Baltijos jūros pakrantę atsivežti gintaro vis dar nėra žinoma plačiajai visuomenei, todėl norėjosi pabandyti ją papasakoti patraukliai ir vizualiai. Nukelti žmones į 2000 metų senumo praeitį ir parodyti, kaip tuo metu tas pasaulis atrodė ir kaip tame pasaulyje atrodė mūsų protėviai aisčiai.

 

Kosmetikos dėžutės dangtelis su reljefine moters galva aukštai sukeltais plaukais, vainikuota lapais ir žiedais, puošta juostele. I–II a.

 

Koks apskritai parodos konceptas?

S. Bagužaitė-Talačkienė. Paroda skirta aptarti skirtingų I–IV a. bendruomenių kultūrinius santykius per Gintaro kelio fenomeną. Noras per archeologinius objektus papasakoti apie ano laikotarpio bendruomenių ekonominius, socialinius ryšius bei procesus Europos žemyne. Paroda turi keletą pjūvių: tarptautinių mainų, ekonominių ryšių pristatymas; civilizuoto ir barbariškojo pasaulių susidūrimas ir susipynimas; skirtingų bendruomenių socialinių santykių, jose veikusių asmens vaidmenų pristatymas.

R. Kačkutė. Kaip minėjau, paroda yra Plinijaus Vyresniojo pasakojimo rekonstrukcija, kurioje bandome atkurti visą kelionę, įsivaizduoti, kur ji galėjo prasidėti, kodėl ji iš viso įvyko, kaip buvo keliaujama, koks vaidmuo teko Romos legionieriams, kaip romėnai rado kelią Laisvosios Germanijos platybėse, kokias transporto priemones naudojo, kaip susikalbėjo su vietiniais, kaip vyko patys mainai, kodėl romėnams buvo svarbus gintaras ir kokia jo vertė. Ne mažiau svarbu suvokti ir parodyti, kokią įtaką germanų ir baltų visuomenėms turėjo ši romėnų meilė gintarui ir kaip dviejų labai skirtingų pasaulių susidūrimas pakeitė aisčių visuomenę.

Parodoje esama teatrui būdingų scenografinių elementų. Ką toks eksponavimo būdas siūlo parodos lankytojui? Kodėl pasirinktas būtent toks kelias?

S. Bagužaitė-Talačkienė. Scenografija leidžia įtaigiau perteikti istorinį pasakojimą. Pajungiami kiti lankytojo pojūčiai, kurie padeda vaizduotei susidaryti pasakojamo turinio paveikslą. Dekoracijos, šviesos ir papildomi garsai jau neatsiejama modernios muziejinės eksponavimo kultūros dalis.

R. Kačkutė. Ilgai vyravo tradicija archeologinėse pa­rodose lankytojui susidėlioti galvoje visumos paveikslą iš nedidelių praeities gyvenimo detalių, t. y. tyrimų metu rastų materialios kultūros liekanų. Bet tiesa yra ta, kad, norint tokį vaizdą susidėlioti, reikia ypatingo pasiruošimo ir apsiskaitymo. Mano galva, to reikalauti iš kiekvieno lankytojo negalime. Todėl scenografiniai elementai leidžia nors šiek tiek sukurti aptariamo laikotarpio atmosferą, buities detales, leidžia pačiupinėti, išbandyti kai kuriuos prieš 2000 metų egzistavusius daiktus ar prietaisus ir taip nukelia lankytoją į praeitį. Juk žmogus aplinką suvokia pasitelkdamas įvairius savo pojūčius, tad mes siekiame, kad kuo daugiau tų pojūčių būtų pasitelkta ir lankantis parodoje; ir net jeigu lankytojas neatsimins tam tikrų parodoje pateiktų faktų, jis išsineš bendrą laikotarpio atmosferą, įspūdį, pamatys kažką įsimintino ir, tikiuosi, perskaitys žinią, kurią stengiamės perteikti paroda.

Ar jūs pačios, jau turinčios archeologijos daktaro laipsnius, sužinojote ką naujo?

S. Bagužaitė-Talačkienė. Kadangi moksliniame darbe labiausiai koncentravausi į aisčių bendruomenes, šiuo kartu buvo proga atkreipti daugiau dėmesio į Antikos visuomenę. Pavyzdžiui, kuriant parodos turinį buvo labai įdomu plačiau susipažinti su Kembridžo universiteto profesorės Mary Beard detaliomis įžvalgomis ir tyrinėjimais, kurie apima įvairias antikinės Romos temas. Skaitmeniniu formatu prieinamos ne tik profesorės knygos, bet ir dokumentiniai kino pasakojimai iš autentiškų vietų.

R. Kačkutė. Aš tikrai sužinojau daug naujo. Net ir mokslininkams kartais mokslinė informacija gali likti nebyli ir sausa, skaičiai, procentai ir pan. Bet dirbant su šia paroda reikėjo galvoti apie žmogų, kuris kažko troško, keliavo, bendravo, kūrė. Tai privertė į žinomą medžiagą pažiūrėti visai nauju kampu. Labai padėjo apsilankymas parodoje aptariamose vietose, tikrai nustebino Karnunto miesto-tvirtovės dydis, ten viręs gyvenimas. Nemažai sužinojau ir apie tuometines keliones. Ir, žinoma, profesinis bendravimas su kolegomis iš kitų muziejų tikrai atvėrė daug naujo.

 

Dviejų erotų su vaisių krepšeliu skulptūrėlė. I–II a. Nacionalinio Akvilėjos archeologijos muziejaus nuotraukos

 

Kas tas glaesum ir kokia paties žodžio gintaras etimologija?

S. Bagužaitė-Talačkienė. Mokslininkų žodis giñtaras kildinamas iš šaknies gin- (smūgiuoti; atmušti, gintis), t. y. gintaras – turintis galią apginti. Kad gintaras taip ir buvo suprastas, galime rasti įrodymų ne tik civilizuotojo pasaulio užrašymuose, bet ir įžvelgti aisčių pasaulio tradicijose. Pavyzdžiui, Plinijaus Vyresniojo buvo užrašyta, kad gintaras ne tik apsaugo nuo nužiūrėjimo, bet ir rekomenduojamas moterims nešioti ant kaklo taip, kad laikomas rankose kūdikis galėtų pasiekti karolius ir juos pakramtyti, palengvindamas sau dantų dygimo skausmą. Visose bendruomenėse į gintarą buvo žiūrima ne tik kaip į puošmeną, bet ir kaip į amuletą.

Būtent tuo metu Tacitas pirmąkart paminėjo aisčius. Mūsų protėviams gintaras buvo viena iš priemonių žaliavų ir prekių srautams užsitikrinti.

S. Bagužaitė-Talačkienė. Tuo metu vyko ne tik materialių gėrybių mainai, bet – tai svarbu – mainydavosi ir patirtimi, technologiniais pasiekimais. Tai atsiskleidžia lyginant skirtingų bendruomenių meistrystės pavyzdžius – papuošalus. Be abejo, tuo metu buvo svarbūs į Baltijos pakrantes atkeliaujantys spalvotieji metalai, stiklo, emalio gaminiai. Tik geležį nuo I a. aisčiai ėmė patys išgauti iš vietinių balų rūdų.

Kaip geografiškai Gintaro kelias atrodytų šiandien? Pro kokias valstybes eitų? O gal turime tokio prekybinio kelio atitikmenį šiandien?

R. Kačkutė. Reikia suprasti, kad Gintaro kelias tai ne vienas kelias, ne šiuolaikinis greitkelis, o vienu pavadinimu vadinami daugybė kelių, jungiančių Europos pietus su šiaure. Tad tuometis žemyninis kelias driekėsi iš to meto Romos imperijos bei jos provincijų ir palietė Italiją, Slovėniją, Slovakiją, Austriją, Vengriją, Čekiją, Lenkiją, Rusiją, Lietuvą, Latviją ir net Estiją. Jūros kelias, ypač aktyviai naudotas nuo III a., apėmė ir Vokietiją, Belgiją, Olandiją, Daniją, pietų Švediją. Jei galvosime apie Rytų kelius, turime įtraukti Ukrainą, Baltarusiją. Bendrai tariant, visa Europa daugiau buvo išvagota prekybos kelių, per kuriuos taip pat buvo plėtojama ir prekyba gintaru.

Ar galima Gintaro kelią laikyti savotišku atsitiktinumu, kai kažkas aisčių žemėse aptiko gintarą ir jis tapo trokštama preke kitame Europos krašte?

R. Kačkutė. Gintaras, kaip prekė, Europos žemyne buvo plačiai naudotas bronzos amžiuje – jau 1600 m. pr. Kr. Gintaras vertinamas Mikėnų civilizacijoje. Vėliau gintaru labai domisi etruskai. Tad jau nuo bronzos amžiaus buvo išvystyta intensyvi gintaro prekyba su Skandinavija, bet rytinė Baltijos jūros pakrantė dar nedalyvavo. Greičiausiai tai lėmė tam tikros jūros srovės, kurios gintarą dideliais kiekiais plovė ne į rytinę, o į vakarinę Baltijos jūros pakrantę. Na, o mūsų eros pradžioje į prekybą gintaru aktyviai įsitraukia Vyslos žiotyse, Sambijos pusiasalyje ir rytinėje Baltijos jūros pakrantėje gyvenusios bendruomenės. Tuo metu čia gintaro netrūksta, bet vietinės bendruomenės jį pradėjo rinkti ir vertinti tik tada, kai jo pradėjo geisti kiti, pirmiausia romėnai.

Prekyba su romėnais darė mūsų protėvių gyvenimą daugeliu atžvilgiu kokybiškesnį. Kaip ta kokybė atsispindėjo?

R. Kačkutė. Aisčių gentys, dalyvaudamos gintaro mainuose, pirmiausia gavo spalvotųjų metalų, daugiausia bronzos žaliavos. Tai sudarė sąlygas juvelyrikos vystymuisi ir naujų spalvotųjų metalų apdirbimo technikų perėmimui. Tuo pačiu laikotarpiu, mūsų eros pradžioje, aisčiai išmoko iš vietinės balų rūdos gaminti geležinius įrankius, taip pat dalis technologinių žinių atėjo per bendravimą su kaimynais germanais. Geležiniai įrankiai pagerino žemės apdirbimą, išaugo derlius, daugiau žmonių galėjo prasimaitinti, didėjo bendruomenės. Neabejotinai Gintaro keliu į mūsų kraštus atkeliavo ir kitų žinių. Ne viską dabar galime apčiuopti, bet, pavyzdžiui, mokslininkai mano, kad tokios sudėtingos galvos operacijos, kaip trepanacija, Lietuvos teritorijoje pradėtos daryti būtent pirmaisiais mūsų eros amžiais. Tai įrodo Marvelės kapinyne, dabartinėje Kauno teritorijoje, rastos kaukolės.

Kada gintaras pas mus tapo prabangos preke?

S. Bagužaitė-Talačkienė. Nors gintaras ir išmetamas mūsų pakrantėse, jis niekada nebuvo pigus. Kalbant apie parodos nagrinėjamą laikotarpį, aisčių kapuose nerandame neapdirbto gintaro, ir jei jis buvo dėtas kaip įkapė (gintaro įkapes ne visi bendruomenių nariai turėjo), tai jis buvo papuošalas, o ne žaliava. Gintaro dirbinių sutinkama turtingai įrengtuose kapuose, šitai taip pat liudija gintaro dirbinių vertę. Manau, tiek anuomet, tiek ir dabar tinkamai atsirenkant meistrus ir jų gintaro gaminius, galima sakyti, jog gintaras gali būti skiriamas prie statusą reprezentuojančių objektų.

R. Kačkutė. Gintarui vertę suteikė romėnai, troškę to, ko neturi, to, kas egzotiška ir sunkiai pasiekiama. Na, o aisčiai ir germanai greitai suprato, kokią naudą jiems duos prekyba, tad gana greitai gintaras tapo vertinamas ir čia. Tai, kad aisčiai suprato gintaro vertę, rodo ne tik archeologinė medžiaga, bet ir rašytiniai šaltiniai. Iš Ostgotų karaliaus Teodoriko VI a. pradžioje rašyto laiško aisčiams aiškėja, kad į Raveną, pas Teodoriką, atvyko aisčių pasiuntiniai, tuo metu keliavę po Europą, ir padovanojo jam ypatingą dovaną – gintarą.

Na, o pastarąjį šimtmetį gintaras yra mūsų tapatybės dalis, per jį mes prisistatome užsienyje, jis buvo aktyviai naudojamas nuo XIX a. pabaigos kuriant lietuvio, modernios Lietuvos piliečio, tapatybę ir to mes neatsisakome iki šiol.

Paroda, be kita ko, perteikia, kad esame labai panašūs į žmones, gyvenusius prieš 2000 metų. Visi trokštame to, ko neturime. Iš dalies naudojame tas pačias technologijas (pvz., kelių statybai). Atidus lankytojas ras ir daugiau panašumų. Tik šiandien esame panašesni į romėnus, o ne į savo protėvius aisčius.

Ar galima sakyti, kad iš romėnų išmokome apdirbti gintarą?

S. Bagužaitė-Talačkienė. Kadangi seniausi gintaro dirbiniai turi dešimties tūkstančių metų senumo apdirbimo istoriją ir siekia akmens amžių, taip neteigčiau. Tačiau galime sakyti, kad Romos imperijos klestėjimo laikotarpiu jų meistrų naudota gintaro apdirbimo technika pasklido plačiai ir greičiausiai tam tikri gintaro apdirbimo elementai pasiekė tolimesnes barbarikumo teritorijas, kur gintaras nebuvo apdirbamas arba mes nerandame tarp įkapių gintaro dirbinių, o aisčių bendruomenės nebuvo išimtis.

Ką apskritai gintaro istorijoje galima vadinti mitu, o ką – tikromis istorijomis?

S. Bagužaitė-Talačkienė. Nors gintaras žmogui buvo paslaptinga medžiaga, tačiau išlikusių užrašytų ar kitaip žinomų mitų, aiškinančių gintaro kilmę, yra vos keletas. Manau, tikros istorijos yra visa, kas susiję su gintaro panaudojimu skirtingais istoriniais periodais, nors čia galime rasti ir paslaptingų pasakojimų, tarkim, susijusių su gintaro rinkėjais Vokiečių ordino valdymo laikais ir gintaro regalija, kai visas surinktas gintaras išskirtinai priklausė ordinui, o už jo nuslėpimą grėsė žiaurios bausmės. Iš to laikotarpio išlikusi legenda apie žiaurųjį teisėją, kurio vėlė dar ilgai klaidžiojusi palei pajūrį ir vėjui pučiant aimanavusi dėl ne viso surasto gintaro. Manau, Gintaro kambario dingimo istorija XX a. viduryje taip pat gali būti mistifikuota.

Santa Lingevičiūtė – mėgstanti lankytis parodose kino kritikė.