Kosminių ir kvazikosminių vizijų nušviestais kūrybos maršrutais vaikščiojusio Mikalojaus Konstantino Čiurlionio vardu pavadintoje sostinės gatvėje, kitapus Japonijos ambasados, galėjai pamatyti įdomių objektų. Ties 29 numeriu pažymėtu išskirtinės architektūros pastatu, observatorija (dabar – Vilniaus universiteto muziejaus Idėjų observatorija), sublizgo neregėtas įrenginys – panašesnis į technologinį aparatą nei artefaktą. Ir tik chemikai, distiliavimo aparatą ar jo atvaizdą bent sykį matę asmenys ar šiaip labai smalsūs žmonės būtų spėję, kad daiktas galbūt susijęs su alkoholio gamyba. Būtų neklydę: Julijono Urbono kūrybos parodos „Mėnesienologija“ (veiks iki liepos 9 d.) eksponatas „Tikroji mėnesiena“ (2023) pagal autoriaus idėją siejamas su nelegaliu alkoholio distiliavimu. Veikla, dažniausiai vykdoma naktį, neretai tik mėnesienoje, siekiant kuo didesnio slaptumo. 

 

J. Urbono paroda „Mėnesienologija“. Saros Poisson nuotraukos.

 

Svaiginanti mėnesienos naminukė

 

Pasirodo, angliškas žodis „moonshine“ (liet. „mėnesiena“) galėtų būti siejamas su svarbiais įvykiais JAV istorijoje. Dėl alkoholio gamybos apmokestinimo JAV XVIII a. „moonshine“ įgijo papildomą reikšmę. Alkoholio mokesčiai buvo įvesti netrukus po Amerikos revoliucijos, JAV valdžiai bandant suvaldyti ilgo karo sukeltą ekonominį nuosmukį. Ūkininkams tai buvo nemenkas ekonominis smūgis, nes naminės degtinės varymas iš prastos kokybės kukurūzų jiems buvo didžiulė paspirtis prasto derliaus metais. 1791 m. tai virto istorijoje žinomu Viskio maištu, kurį pasitelkęs 13 tūkst. policininkų numalšino George’as Washingtonas. Beje, maišto laikotarpiu dalyviai buvo vaizduojami kaip prieš valdžios suvaržymus sukilę didvyriai, bet po pilietinio karo istorija buvo perrašyta: jie tapo smurtaujančiais nusikaltėliais. Nors 1801 m. mokestis buvo panaikintas, mėnesienos varvintojai JAV vėl tapo aktualūs 1920–1933 m. sausojo įstatymo laikotarpiu. Nelegalus „moonshine“ versliukas tuo metu buvo vienas pelningiausių Amerikoje, o žodis „moonshine“ tapo savotišku „žolės“ atitikmeniu, šiuo atveju kalbant ne apie narkotinių kanapių žaliavą, o apie namie gamintą ar nelegalų alkoholį. Galiausiai „moonshine“ įgijo dar daugiau reikšmių – juo pavadinama kas nors, kas vertinama kaip nesąmonė ar kvailystė, bet tai netrukdo kartu būti ir žinomu legaliai pardavinėjamo alkoholio prekių ženklu. 

Regis, būtent nesąmonės, o jei oficialiau – absurdo, jauseną sukelia iš tolo žvilgantis plieninis briaunotas cilindras, kaip pridera naminukės varymo aparatui, turintis ir galingą distiliavimo procesui reikalingą spiralę. Mašina maitinama neva Mėnulio pluoštu, pro vieną iš observatorijos langų ištemptu iki aparato. Observatorijos viduje matome ir Mėnulio ašaras neva gaudantį teleskopą, kurio optiką imituoja Remigijaus Kriuko stiklo objektas. Pluoštas – menininkės Mortos Jonynaitės nupinta optinių gijų kasa, kurią siūloma interpretuoti kaip kontekstų pynę, nors tai galėtų būti ir plačiai naudojamo šviesolaidžio – per jį esame svaiginami įvairiausiais interneto produktais – karikatūra. 

 

Šildantys faktų mezginiai, vėsinantys megzti artefaktai

 

Ar „Tikroji mėnesiena“ kelia emocijų, kurios galėtų būti lyginamos su pojūčiais, žiūrovo patiriamais per sinestetiškai išdistiliuotos M. K. Čiurlionio tapybos kosmines vizijas? Vizualiai J. Urbono sukurtas darbas perdėm primena technologinį daiktą, griaunantį bendrą kraštovaizdžio ir architektūros dermę, disonuojantį su nedidelius rūmus primenančia observatorija parką primenančioje aplinkoje. Vis dėlto kontekstų tinklas, į kurį įsipainioji (jei tik esi smalsus) ir netgi pats imi savavališkai megzti papildomus tokio tinklo fragmentus, teikia keistą, bemaž vaikišką atradimo džiaugsmą, tampa kažkuo vertinga patirtimi – maistu ar mankšta protui, įtraukaus, asociatyvaus mąstymo zona. Tad santykis su kosmosu čia kuriamas pagal visiškai kitokius principus, nei tai darė M. K. Čiurlionis. Kažin, kaip tokį meno posūkį vertintų jis pats? Juk skaitė mokslines knygas apie kosmosą, o tapyboje nevengė vaizduoti urbanistinių elementų, pavyzdžiui, šiuolaikinių tiltų konstrukcijų. Visa tai darė meistriškai. J. Urbono „Tikrosios mėnesienos“ technologiškumas, precizika rodo, kad autoriui irgi svarbu ne tik idėja, kontekstų žaismė, bet ir meistrystė. Savybė, nebūtinai vertinama šiuolaikinių menininkų, ne vien dėl jų negebėjimo, bet ir dėl meno vartotojų, norinčių matyti ir suvartoti vis kažką naujo, nesibaigiančių užklausų. 

„Tikrosios mėnesienos“ projekto konceptualus ir techninis pagrindas buvo suformuotas 2020 m. Edinburgo šiuolaikinio meno centro „Collective“ rezidencijoje – tai irgi buvusi observatorija. O štai J. Urbono instaliacija „Megztiniais virstantys greitintuvai“ (2016–2023) gimė Europos branduolinių mokslinių tyrimų laboratorijoje (CERN), t. y. vienoje prestižiškiausių meno ir mokslo dialogą vykdančių rezidencijų. Rezidavimo vietų specifika iš dalies atspindi ir autoriaus interesus, ir ypatingą kūrybinę aplinką. Tiesa, su kūriniu „Megztiniais virstantys greitintuvai“ siejamas informacinis tinklas mezgamas iš mokslinių faktų, kurių, skirtingai nei „Tikrojoje mėnesienoje“, nepapildo nuorodos į emociškai daug labiau įtraukų kasdienybės estetikos lauką. „Megztiniais virstančių greitintuvų“ kontekstų tinklas nėra toks pat tankus ar įdomus, kad sužvejotų dėmesį. Nors kuratoriniu tekstu tai ir bandoma padaryti, tačiau vietoje įtraukties labiau jauti painiavą, tariama linijiškumo metafora paskęsta mezginyje, o ir pati linijiško pasaulio suvokimo idėja neatrodo patraukli, nes juk toks mąstymo principas paprastai įvardijamas ne kaip privalumas, o kaip žiūros trūkumas. Šis trūkumas, regis, genetiškai perduotas ir parodos artefaktui. Beje, 2022 m. demonstruotam Milano trienalės parodoje „Nežinomi nežinomieji“, kuruotoje Europos kosmoso agentūros astrofizikės Ersilios Vaudo. 

 

 

Kosminės piktžolės ir sūpynės iš atliekų

 

Vienas įdomesnių parodos eksponatų – „Vejos centrifuga“ (2022), kurios vaizdas bene labiausiai patikėtas gamtinėms aplinkybėms. Birželio 16-ąją šis 6 metrų skersmens besisukantis, vargiai bežaliuojantis velėna dengtas apskritimas atrodė gana liūdnai – panašu, nebuvo laistomas, kaip ir visa observatorijos veja. Dėl suvargusios augalijos, vizualumo trūkumo (kad ir kiek suktųsi, iš tolėliau nepastebimas) ir numanomo nemenko technologinio indėlio kūrinys kėlė dviprasmišką įspūdį. Esą šitaip stebima, kaip išcentrinė jėga veikia žolę, kuri neva linksta į išorę, tačiau kai augaliukai tokie skurdūs, minimo efekto nematyti. Gerokai labiau įkvepianti atrodo kūrinį lydinti informacija, pavyzdžiui, „Vejos centrifuga“ apsėta baltažiedžiu vaireniu, siejamu su lietuvių laimėjimais astrobotanikos srityje. 1982 m. mūsų mokslininkės tapo šio mokslo pradininkėmis – su sukurtu aparatu „Fiton-3“ kosmose mikrogravitacijos sąlygomis užaugino šį gajų piktžolių kategorijai priskiriamą augalą nuo sėklos iki sėklos. Būtent baltažiedį vairenį „Vejos centrifugoje“ pasėjo ir J. Urbonas. O mąstyti šia proga siūloma ir apie nestabilų pagrindą po kojomis, ir apie plokščiažemininkų sąmokslo teorijos absurdiškumą – šios teorijos klaidingumui įrodyti, pasirodo, užtektų vienintelio fakto – Mėnulio. 

Šiaip ar taip žiūrėtume, J. Urbono „Mėnesienologija“ galėtų būti vertinama kaip prasmingas proto žaislas. Jį dėl nusistovėjusių ir vis dar nedekonstruotų vyriškumo ir moteriškumo standartų iš inercijos susietume su vyriškąja energija, vyriškuoju racionalumu, su nuolaidomis – technologijų hegemonija šiuolaikiniame pasaulyje. Kitaip tariant, Mėnulis, kuris įvairiose kultūrose dažniausiai siejamas su moteriška energija, vaisingumu, moteriškomis deivėmis (pradedant senovės lietuvių moterišku Mėnuliu Lela Menelia, actekų Mėnuliu-deive ir baigiant graikų mėnulinėmis deivėmis Selene ir Artemide), parodos autoriui J. Urbonui yra gerokai kitoks. Grubiai tariant, jo mėnesiena mėnesinėmis neserga. Menininko kūrybiniame lauke Mėnulis įdarbinamas kaip technologijų elementas, gamybinė žaliava, mechanizmų dalininkas, detalė ar Mėnulį lydintys likučiai. Viena tokių – vejoje šalia observatorijos eksponuojami vamzdžiai, primenantys žiūronus, patrankas, bet iš tiesų tai sūpynių formos objektas – ankstesnio autoriaus projekto „Planeta iš žmonių“ liekana. Atlieka, ant kurios galima iš tikrųjų suptis. Galbūt panašiai, kaip kartais mintyse ant savo įspūdžių likučių be didesnių įsipareigojimų ir atsakomybės supamės aplankę parodas?

 

Sara Poisson – poetė, prozininkė, eseistė. Kontekstai – jos aistra ir pretekstas širdperšai.