Eglė Norkutė 2016 m. Vilniaus dailės akademijoje baigė bakalauro tapybos studijas, toliau studijuos magist­rantūroje. Birželį Kauno menininkų namuose atidarė pirmąją parodą „Before Resuming / Mintys apie laimę“. Šia proga pasikalbėjome apie lietuvišką tragizmą, fotografiją, vizualinius skonio receptorius ir, be abejo, pačią tapybą. Parodą galima apžiūrėti iki rugpjūčio 3 d.

Kauno menininkų namuose atidarei pirmąją parodą „Before Resuming / Mintys apie laimę“. Kiek tam ruošeisi ir ar tenkina rezultatas?

Parodoje eksponuojami kelių pastarųjų metų darbai. Tęsiu bakalauro baigiamojo darbo temą, ji po truputį tampa pagrindine mano kūrybos linija. Tragikomiškais motyvais fiksuodama žiniasklaidoje, kasdienybėje ar šeimos archyvuose aptiktus vaizdus siekiu reflektuoti lokalią, galima sakyti, lietuvišką natūrą. Tai tarsi čia ir dabar tvyrančių nuotaikų paieškos, pasitelkiant atpažįstamą, bet chaotišką naratyvą. Niekada nemaniau besiruošianti konk­rečiai parodai, galbūt taip ir geriau. Tiesą sakant, vis bandžiau parodyti tai, kas man svarbu, taip kaip noriu. Paroda leido susumuoti šių metų darbus ir mintis. Čia tik pirmas mano bandymas, bet rezultatu esu patenkinta.

Esi kaunietė, tapybos studijas baigei Vilniuje, dabar vėl daugiau laiko leidi Kaune. Ką tau reiškia abu miestai, kurioje kultūrinėje terpėje jautiesi savesnė?

Jau 5 metus gyvenu Vilniuje, nors į gimtąjį miestą užsuku gana dažnai. Po tiek laiko Vilnius darosi vis savesnis, o Kaunas – vis mažesnis ir gražesnis, kai galiu pamatyti jį iš naujo. Užaugau miesto centre, turbūt būtent todėl Kaunas atrodo kamerinis ir jaukus. Džiaugiuosi galimybe pirmą savo parodą surengti Kauno menininkų namuose, čia jaučiuosi išties namie. Tas jausmas kiek specifiškas: tai namai, į kuriuos sugrįžau. O sostinė papildė mano gyvenimą pažintimis, požiūriais ir kultūra. Manau, didelę reikšmę turėjo būtent mane supantys žmonės. Čia gyvendama paaugau ir subrendau, bet, manau, tai būtų nutikę ir kitame mieste.

Tavo paveikslai – tarsi lakoniški, ironiški, bet nepamokslaujantys kasdienybės komentarai. Jie man atrodo labai momentiški ir gyvi.

Momentiškumo įspūdis atsiranda tapant iš fotografijos – kai kur paveiksluose nuo blykstės raudonuoja akys. Leidžiu sau naudotis fotografijos autentiškumu, o kartais atvirkščiai – netobulumu, keliamu klaidingu įspūdžiu. Mane, kaip tapytoją, domina kitų medijų apdoroti vaizdai: sustabdyto vaizdo užšaldymas (netikėtas, norisi sakyti – neteisėtas ištraukimas iš jo judesio terpės). Žaviuosi ir naudojuosi buitinėms fotografijoms būdinga primityvia savirežisūra, naivoku reprezentatyvumu. Tapybos medija vaizdui suteikia tarsi aukštesnį rangą, kartu leidžia žaisti, manipuliuoti reikšmėmis, praplečia naratyvo vystymo galimybes. Kaip ir sakei, tapyba leidžia kalbėti nemoralizuojant, archyvuoti ir kurti refleksiją, o ne dokumentaciją.

Apie fotografijos ir tapybos santykį diskutuota ir ginčytasi ištisus dešimtmečius. Vieni fotografai (pvz., piktorialistai) kaip tik norėjo apgauti žiūrovą ir išgauti kuo tapybiškesnį efektą, kai kurie tapytojai (pvz., fotorealistai) ginčijosi, jog fotografijos medija ribota, taigi net geriausias objektyvas nėra pajėgus vienodai sufokusuoti visą įprasta akimi matomą vaizdą. Šių tapytojų ranka atlikti, itin preciziški paveikslai būdavo daug tikroviškesni už fotografiją, bet vis dėlto daug labiau dirbtini. O ar tau tapyba nekelia sentimentų amatininkiškumui, rankų darbui?

Tapybą galima laikyti archajiška, bet ribos tarp skirtingų meno šakų tirpsta. Fotografijos ir tapybos sintezė – jau ilgai besitęsiantis reiškinys. Požiūrio reikalas, ar nuo to tapyba turtėja, ar skursta. Nelaikau tapybos tokia sakralia kaip kolegos. Manau, tai matyti mano paveiksluose. Kaip ir bet kuri kita sritis, tapyba reikalauja meistriškumo. Man patinka, kad ši meno šaka turi gyvybės pėdsakų, kad kiekvienas potėpis – realus žmogaus prisilietimas.

Taigi imi fotografijoms būdingą momentiškumą, reflektuoji jį ir perkeli ant drobės. Tai, kas įprastai trunka tik akimirką, paveiksle pradeda atstovauti laike nekintantiems tipažams.

Mano mintys nėra nukreiptos į dabartį arba praeitį, bandau fiksuoti laiką, kurio negalima datuoti. Kažkas, kas įvyko prieš 10 ar 20 metų, atrodo, tebevyksta ir šiandien. Tai laikas, dar neįgavęs praeities statuso. Jis vis dar eina savo pareigas, juda tokiais pačiais intervalais, po truputį dėvisi, bet išlieka. Tai nurodo kai kurių darbų pavadinimai: „It’s almost time (Beveik laikas)“ ir „Negaliu patikėti, kad jau trečiadienis“. Abejuose yra detalių, klaidinančių laike, tačiau buitiniai siužetai atrodo išgyventi daugelio kartų.

Kartais išdrįstu pasakyti, kad darbai kalba apie nekintančias vertybes. O gal kaip tik kintančias? Kada jos išvis buvo įsteigtos? Motyvais noriu paliesti tikėjimo, vilties, laisvės klausimus. Vienas tokių darbų – kybantis tuščiaviduris Kristaus statulos segmentas, padabintas universalią paskirtį įgijusiu pavadinimu REX. Ironijos čia labai daug.

Tęsiu simuliakriškų vaizdų paieškas, siekiu atskleisti dvilypę savo pačios poziciją. Viena vertus, jaučiuosi esanti šio spektaklio dalyve, kita vertus – graudžiai iš to juokiuosi. Juk ironija atsiranda sumaišius prasmes vietomis, o čia – dar ir jų perteklius.

Kiekvienas parodoje eksponuojamų darbų siužetas ar objektas žymi konkrečias tavo patirtis. Žodinės nuorodos (pavadinimai), atsiradimo istorijos būtinos suvokiant darbus? Dažna analizės metodologija linkusi „nužudyti“ autorių ir likti tik su savarankišku kūriniu.

Paveikslų pavadinimai man turi didelę reikšmę, tai neatsiejamas kūrybinis procesas. Kartais jie tarsi pasiveja bevardžius paveikslus, o, būna, neapleidžia minčių ir reikalauja nutapyti darbą būtent jiems. Žodinės nuorodos praverčia kontekstualizuojant darbus, dažnai cituoju kitus kūrinius. Tai sąsajos, jungtys, kuriomis tai nurodau į filosofinį diskursą, tai nuleidžiu iki buitinės terpės. Šmaikštumas – neatsiejama mano kūrybos dalis. Renkuosi tragikomiškus motyvus ir stengiuosi atliepti pavadinimais. Vis dėlto kai kurie įvardijimai – visiškai asmeniški ir iki galo suprantami tik man, bet, manau, žiūrovo interpretacija visada yra teisinga, nes ji priklauso jam.

Tapyba noriu aprėpti suprantamas ir savas patirtis, kalbu apie įvietintą lietuvišką natūrą. Rodos, svarbiau ne akiai pažįstama atributika, o mūsų kraštui būdingas tragiškas emocinis fonas. Tikiuosi, kad mano asmeninės istorijos, susipindamos su svetimomis interpretacijomis, įkurdina jausminę terpę, apie kurią mėginu darbais kalbėti.

Parodos pavadinimas sudarytas iš dviejų paveikslų pavadinimų. Papasakok vieno jų istoriją.

Dvigubu parodos pavadinimu norėjau parodyti du siekius ir du būdus skaityti darbus. „Mintys apie laimę“ kalba apie viltį ir naivumą, leidžia atsiduoti ironijos trupiniais pabarstytam sentimentalumui. „Before resuming“ – skolinys iš Samuelio Becketto, atskleidžiantis šios saldžiai karčios patirties keblumą.

Paveiksle „Before resuming“ („Prieš pratęsiant“) – mums gerai pažįstami personažai. Mane pakerėjo šis tiesiog stulbinančiai lietuviškas reiškinys. Norisi sakyti, kad tai glokalus motyvas. Zygmuntas Baumanas vietinei globalinio pranešimo transformacijai, mutacijai ir dėl to atsirandančiam neadekvatumui suteikė glokalizacijos terminą. Žaviuosi čia užgimusiu paradoksu – susisluoksniavusi tragikomiška žinutė, kai lokali natūra, pasirodo, apropriavusi svetimą kultūrą.

Šiame darbe ironiškai susiduria galia ir bejėgystė, prabanga ir skurdas, aukšta klasė ir provincialumas. Ieškodama būdų įvardyti tokius prieštaringus motyvus, savo tapybą pavadinau saldžiai karčia. Manau, skonio leksiką skolinuosi ne veltui – būtent „skonis“ vartojamas kaip estetinės pagavos, saiko, stiliaus pojūčio sinonimas. Saldžiai kartu – dvi priešybės, susiduriančios vienoje plotmėje. Parodos anotacijoje klausiu: kas nutinka sudėjus šiuos du skonius? Visiškas šleikštulys? O gal jie panaikina vienas kitą ir palieka tuščią vietą? Čia atsiranda dar vienas dviprasmiškai perskaitomas žodis – beskonybė. Tai kažkas banalaus, ryškaus, perkrauto ir provincialaus. Be­skonybė pati savaime mane žavi naivumu ir komiškumu.

Tolstant nuo skonio žodyno, saldumo ir kartumo sandūroje iš paveikslo ateina dar sunkiau įvardijamos jausenos. Oksimoroniškoje sandūroje įvyksta bemaž neįmanomybė, kurią S. Beckettas įvardija elegantišku „before resuming“. Būsena, ištinkanti pakilusį objektą, bet dar nepradėjusį leistis. Pakibęs ore milisekundę... nei vienas, nei kitas. Tą akimirką – išgyvenant priešybių sankirtą, paveikslu norint perteikti ir saldumą, ir kartumą – ištinka komiškas prasmės ištrynimas, anuliavimas.

Galbūt tavo minėtas tragiškas emocinis fonas būdingas bet kuriam kraštui, ne tik Lietuvai? Tiesiog patys žmonės linkę jį užaštrinti, sieti su kolektyvinėmis traumomis ir kaltinti esamus bei nebūtus priešus. Man kartais atrodo, kad tai tiesiog žmogiškas, o ne geografinis ar tautinis tragizmas.

Tu iš dalies teisi. Manau, kūrėjui svarbu (kartu veik neišvengiama, o kartais gal net žalinga) apsibrėžti savąją žaidimų aikštelę. Man toji aikštelė – Lietuva, nors tapydama kalbu ir apie žmogiškas problemas, ir apie mūsų tautos bruožus. Šia prasme jaučiuosi kiek panaši į švedų režisierių Roy’ų Anderssoną, sukūrusį švediškumo ir paties gyvenimo esenciją aprėpiančią trilogiją „Living Trilogy“.

Man suprantama lietuviška natūra atsiskleidžia per mūsų tautiečiams būdingą rūpintojėlio sindromą. Kiek savigailos mes turime ir kiek vyrų Lietuvos kaimuose šiuo metu sėdi rūpintojėlio poza prie butelio. Čia lietūs lyja, čia per nacionalinį transliuotoją sukasi senieji dūsavimo patamsiuos kino šedevrai. Pati gyvenu tokiomis nuotaikomis, tad neišvengiamai užčiuopiu tuo alsuojančius motyvus. Neketindama atsiriboti ir žiūrėti iš aukšto tapau sentimentalias situacijas, provincialios visuomenės rea­lijas. Paveikslus pavadinu saldžiais, net karstelėjusiais pavadinimais „Kažkas iš aukščiau nusprendė kitaip“ ar „Mintys apie laimę“.

Ar jautiesi kokios nors kartos atstove? Ar tavo ir kolegų, draugų tapytojų mąstymo ar vizualinės raiškos strategijos turi panašumų?

Mano darbai neišvengiamai turi jaunosios tapytojų kartos bruožų. Juk gyvename tuo pačiu metu ir mokomės iš tų pačių dėstytojų. VDA įsivyravusi savotiška šiuolaikinė tapybos mokykla po truputį kinta, bet turi gana aiškius bruožus. Kai kurie jaunieji renkasi eiti dėstytojų pėdomis, kai kurie ieško savo kelio. Nepavykus kuo nors patikėti aklai, teko ieškoti vis kito būdo. Mano kartos tapytojai – labai skirtingos asmenybės, tačiau kartais galima įžvelgti per mūsų darbus keliaujančius panašius motyvus ar nuotaikas (Eglė tais pačiais metais studijas baigė su Raminta Blaževičiūte, Monika Plentauskaite, Kristijonu Žungaila ir kt., metais vyresnės –­ Marija Čipkutė, Vita Opolskytė ir kt., – aut. past.). Manau, tai natūralūs buvimo toje pačioje terpėje procesai. Su bend­raamžiais mane sieja tapybai naudojama fotografija. Vis dėlto iš jų išsiskiriu ryškiu ironijos ir humoro akcentavimu. Nevengiu populiariosios kultūros, be­skonybės, apnuogintų socialinių temų. Taip pat pastebiu, kad aiškios tapybinės minties kategorijos, kurias rinkdavosi dauguma jaunosios kartos tapytojų, po truputį užleidžia vietą ekscentriškesniems bandymams.

Taigi kuriant būtina tikėti aklai? Kuo –­ savimi, motyvu, medija ar menu apskritai? Žinoma, iš kuklumo retas pripažins užsiimąs mesianizmu.

Nereikia aklai tikėti niekuo, bet tapybai reikia atsidavimo ir laiko. Žodis „tikėjimas“ čia tinka – tai tikėjimas menu ir pačia medija, kartu labai svarbus pasitikėjimas savimi. Mesianizmo gaidelė yra – studentai Tapybos kated­roje (de)motyvuojami: „Jei gali netapyti – netapyk.“ Tai gali įkvėpti jauną studentą, o kartu natūraliai atsisijoja žmonės, kurie sėkmingiau save realizuotų kitose sferose.

Apskritai, kodėl tapyba?

Užaugau meniškoje šeimoje, nuo mažens žinojau, kad siesiu savo gyvenimą su daile. Tapybą pasirinkau kaip specialybę Kauno dailės gimnazijoje, nes tai buvo bemaž vienintelis man keblus dalykas. Laikiau tapybą iššūkiu, kurį vis dar siekiu įveikti. Tapyba leidžia kalbėti nemoralizuojant. Galiu archyvuoti ir kurti refleksiją, o ne dokumentaciją, galiu koliažuoti, žaisti ir manipuliuoti reikšmėmis, nubraukti dulkes ir suvesti visai nepažįstamus personažus, kelti ir griauti stabus, galų gale – išjungti nuolatos tiksinčius laik­rodžius.

Kalbėjosi Goda Aksamitauskaitė

{source}
<iframe src="https://www.facebook.com/plugins/post.php?href=https%3A%2F%2Fwww.facebook.com%2Fmedia%2Fset%2F%3Fset%3Da.1484487214977836.1073742023.321208957972340%26type%3D3&width=600" width="600" height="750" style="border:none;overflow:hidden" scrolling="no" frameborder="0" allowTransparency="true"></iframe>
{/source}